Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Klara Giula vėl pamatė prieš save tėvą tokį, kokį matė jį vieną rytą, kai naktį buvo pasnigę ir kelius taip smarkiai užpustę, jog tėvui teko ją nešte nešti į bažnyčią.

Klara Giula vėl pamatė prieš save tėvą tokį, kokį matė jį aną sekmadienį, keliaudama į bažnyčią raudona suknele. Tikrai, nė vienas žmogus neatrodė toks linksmas ir laimingas, kaip Janas aną sekmadienio rytmetį. Netikėtai jo laimė užgeso, o ir Klara Giula vėliau jau nepatyrė tikro džiaugsmo ir nesijautė laiminga.

Klara Giula sukaupė visas pastangas, norėdama įsiminti savo tėvo veidą. Mintys apie tėvą jai teikė didelį palengvėjimą. Kai Klara Giula išvydo šį veidą, jos širdį užplūdo švelnumo banga.

Šis veidas linkėjo jai gera, daugiau negu gera. Tame veide nebuvo nieko, ko ji turėtų bijoti.

Tai buvo tik senojo, gerojo Jano Andersono iš Skruliukos veidas. Ne, jis neketino užsipulti jos kaip teisėjas, nenorėjo užtraukti savo vieninteliam vaikui nelaimės ar bausmės.

Didi ramybė apgaubė Klarą Giulą. Nuo tos akimirkos, kai Klara Giula pamatė savo tėvą tokį, koks jis buvo pirma, ji pati įžengė į pasaulį, kur nebebuvo nieko kita kaip tik meilė. Ir kaip ji galėtų manyti, kad jis jos nekenčia? Jis netroško nieko kita, tik atleisti.

Kur tik ji eitų ar stovėtų, kas žingsnis jis norėjo būti kartu ir ją saugoti. Tai vienintelis dalykas, kurio jis troško. Dar kartą Klara Giula pajuto, kaip jos širdį užplūdo didis švelnumas, tartum galinga banga, apėmusi visą jos būtybę. Ir tuo pat metu ji žinojo, kad dabar vėl viskas gerai. Dabar juodu su tėvu vėl buvo visuma kaip ir pirma. Dabar, kai Klara Giula jį myli, nereikia jokio susitaikymo, jokios atgailos.

Klara Giula tartum iš miego nubudo. Kol ji čia stovėjo ir matė prieš save tėvo veidą, laidotuvės vyko kaip visuomet. Dabar pastorius keliais žodžiais kreipėsi į susirinkusius. Pastorius dėkojo, kad jie taip gausiai atėjo į šias laidotuves. Ne koks aukštos kilmės, įžymus žmogus palydėtas į paskutinio poilsio vietą, kalbėjo pastorius, bet toks žmogus, kuris turėjo karščiausią ir turtingiausią širdį visoje parapijoje.

Pastoriui tai sakant, aplink kapą stovintys žmonės vėl pažvelgė vieni į kitus; dabar jie atrodė nuoširdūs ir patenkinti. Pastorius tiesą kalbėjo. Kaip tik dėl tos priežasties visi ir susirinko į laidotuves.

Paskui pastorius keliais žodžiais kreipėsi į Klarą Giulą. Ji patyrusi iš savo tėvų daugiau meilės, negu bet kas kitas iš jam žinomų žmonių, ir tokia meilė turinti tapti palaima.

Po šių pastoriaus žodžių visų akys nukrypo į Klarą Giulą, ir žmones nustebino tai, ką jie išvydo.

Atrodė, kad pastoriaus žodžiai jau išsipildė. Štai Klara Fina Giuleborga iš Skruliukos, toji, kuri buvo pavadinta pačios Saulės vardu, stovėjo prie savo tėvų kapo, o jos veidas švytėjo nežemiška šviesa.

Dabar Klara Giula buvo tokia graži, kaip tą sekmadienį, kada ji su raudona suknele keliavo į bažnyčią. O gal net gražesnė.