Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Karstą nuėmė nuo plokščio vežimo, kuriuo jis buvo atgabentas prie bažnyčios, ir pastatė ant dviejų juodai dažytų ožių, kurie jau iš anksto paruošti stovėjo prie parapijos namų. Čia visi, kurie priklausė laidotuvių eisenai, turėjo laukti, kol suskambės varpai, ateis pastorius su zakristijonu ir nuves visą eiseną į kapines, prie kapo.

Jau nuo pat ryto oras buvo labai blogas. Smarkus lietus pliaupė į karsto dangtį. Šiaip ar taip, tik jau ne gražus oras išviliojo šiandien tiek daug žmonių iš namų prie bažnyčios. Tokiu oru nė vienas tikrai nebūtų nė nosies iškišęs.

Tačiau šiandien niekas iš susirinkusiųjų nė mažiausio dėmesio nekreipė į vėtrą ir lietų. Tyliai ir kantriai stovėjo žmonės lauke, nesistengdami slėptis bažnyčioje ar parapijos namuose.

Šešetas vežikų ir kiti, kurie buvo susirinkę palydėti Katrynos, pamatė, kad, be tų ožių, ant kurių gulėjo Katrynos karstas, pastatyti dar vieni ožiai. Taigi dar kažkas turėjo būti laidojamas. Tačiau askedalarniečiai apie tai nieko nežinojo. Jie be galo stebėjosi, kad vis nesirodė antroji laidotuvių eisena; be to, buvo jau net per vėlu, kad būtų galima laukti jos pasirodant prie bažnyčios.

Kai trūko tiktai dešimties minučių ligi dešimtos ir kiekvieną akimirką reikėjo būti pasiruošus eiti į kapines, askedalarniečiai pamatė, kad visi aplinkiniai patraukė į Der Nolio sodybą Presteriude, kuri tebuvo tik per keletą šimtų žingsnių nuo bažnyčios.

Askedalarniečiai dabar pamatė tai, ko pirma nebuvo pastebėję. Nuo parapijos namų ligi pat sodybos kelias buvo nubarstytas eglišakėm, abipus durų stovėjo žalios eglutės.

Taigi tuose namuose turbūt pašarvotas numirėlis. Jie vis dar nieko nesuprato ir labai stebėjosi, kad nieko nežino apie tą mirtį. Taip pat langai nebuvo uždangstyti, kaip paprastai būna namuose esant pašarvotam velioniui.

Dabar namo durys plačiai atsivėrė, iš namų patraukė laidotuvių eisena. Ogiustas Der Nolis ėjo priekyje su gedulinga lazda rankoje, jam iš paskos nešė karstą.

Prie tos eisenos prisidėjo visi žmonės, kurie stovėjo prie bažnyčios ir laukė. Taigi jie čia atėjo dėl to mirusiojo.

Karstą atnešė ligi parapijos namų ir pastatė iš dešinės pusės nuo Katrynos. Ogiustas Der Nolis sustūmė ožius, kad abu karstai stovėtų vienas šalia kito.

Tas karstas nebuvo toks naujas ir blizgantis kaip Katrynos. Atrodė, lyg šį karstą būtų daug kartų suliję. Be to, su juo neatsargiai elgtasi, jis buvo visas subraižytas, kampai apdaužyti.

Atrodė, tartum čia susirinkę askedalarniečiai visi kaip vienas su palengvėjimu atsiduso, nes dabar jie pradėjo suprasti. Šiame karte gulėjo ne koks Ogiusto Der Nolio giminaitis. Visi tie žmonės susirinko per liūtį čia prie bažnyčios ne tam, kad pamatytų ką nepaprasta. O, ne. Jie tik norėjo pamatyti, kaip du seni sutuoktiniai vėl susijungs.

Dabar visų akys nukrypo į Klarą Giulą. Žmonės norėjo pamatyti, ar ji suprato, kas čia dedasi. Ir visi aiškiai pamatė, kad iš tikrųjų buvo taip.

Klara Giula išbalusi ir užsiverkusi visą laiką stovėjo prie motinos karsto. Kai ji pažino antrąjį karstą, atneštąjį iš Der Nolio, jos veide sušvito palengvėjimas ir pasitenkinimas, kaip paprastai esti pamačius, kad išsipildė, ko taip ilgai ir sunkiai siekta. Tačiau netrukus ji vėl nurimo. Vietoj džiaugsmingo lūkesčio, nušvitusio jos akyse, atsirado liūdna šypsena. Ji tik keletą kartų lengvai perbraukė ranka per motinos karstą.

„Dabar tau taip gera, niekuomet nė svajot nesvajojai apie nieką daugiau, motin“, – tartum norėjo ji pasakyti mirusiajai.

Ogiustas Der Nolis priėjo prie Klaros Giulos ir ištiesė jai ranką.

– Turbūt neturite nieko prieš, kad taip sutvarkėme? – paklausė jis. – Janą surado tik praėjusį penktadienį. Maniau, kad taip bus jums lengviau, Klara Giula.

Klara Giula pasakė tik keletą žodžių, tačiau jos lūpos taip drebėjo, kad Ogiustas vos galėjo suprasti, ką ji kalba.

– Dėkui jums, Der Noli. Labai gerai. Žinau, jis grįžo ne pas mane, bet pas motiną.

– Jis grįžo pas jus abi, Klara Giula. Netrukus tuo įsitikinsite. – Tai taręs Der Nolis pasitraukė.

Senoji Falos ponia, būdama jau aštuoniasdešimties metų amžiaus, daugelio rūpesčių naštos palenkta, užsispyrė važiuoti į bažnyčią, norėdama atiduoti paskutinę pagarbą Katrynai, kuri taip ilgai buvo jos ištikima tarnaitė ir bičiulė. Kartu ji pasiėmė karališkąją lazdą ir kepurę, kurios vėl jai buvo grąžintos. Senoji ponia ketino įdėti tuos daiktus Katrynai į karstą, nes manė, kad toji apsidžiaugs, turėdama prie savęs prisiminimą apie Janą.

Dabar Klara Giula priėjo prie senosios ponios ir paprašė, kad duotų jai karališkuosius papuošalus. Ilgąją lazdą ji atrėmė į Jano karstą, ant sidabrinės galvutės užkabino kepurę. Žmonės suprato, kodėl Klara Giula taip padarė. Dabar Klara Giula pagalvojo, kad ji sugrįžusi daugiau neleido Janui karališkai pasipuošti. Dabar ji norėjo atitaisyti ką galėdama, nors tai buvo tiek nedaug. Mirusiam jau mažai ką galima padaryti.

Vos tik Klara Giula atrėmė lazdą į karstą, suskambėjo bažnyčios varpai, iš zakristijos išėjo pastorius, zakristijonas, bažnyčios tarnas ir atsistojo laidotuvių eisenos priekyje.

Tą dieną liūtys vis prapliupdavo viena po kitos. Tačiau dabar, kai žmonės, iš pradžių vyrai, paskui moterys, rikiavosi į laidotuvių eiseną, norėdami palydėti į kapines abu senius, kaip tik tą akimirką nustojo lyti.

Laukiančių žmonių veidai rodė tam tikrą nuostabą, kad jie iš viso čia dalyvauja. Juos atvedė ne skausmas dėl tų dviejų senių mirties, taip pat ne ypatinga pagarba šiems mirusiems. Ne, čia buvo kas kita. Kai parapijoje pasklido žinia, kad Janas iš Skruliukos kaip tik laiku surastas ir gali būti palaidotas tame pat kape kartu su žmona, visi pagalvojo, kad tai be galo gražu ir nuostabu. Taigi jie mielai norėjo pamatyti, kaip abu sutuoktiniai vėl susijungs mirtyje.

Tačiau nė vienas iš atvykusiųjų nemanė, kad kitiems irgi turėtų ateiti į galvą ta pati mintis. Dabar jiems beveik atrodė, kad lyg ir per didelis dalykas padarytas iš tų neturtingų, nežymių žmonių laidotuvių. Žmonės žiūrėjo vieni į kitus kiek sumišę. Bet, jau čia atvykus, neliko nieko kita – teko stoti į eiseną, traukiančią prie kapo.

Širdies gilumoje vienas kitas negalėjo pats sau nenusišypsoti, pagalvojęs, kaip puikiai čia viskas atitiko Portugalijos karaliaus norą.

Tai būtų jam patikę! Dvi gedulingos lazdos buvo nešamos Jano ir Katrynos karstų priekyje, beveik visa parapija dalyvavo laidotuvėse. Net ir pats Portugalijos karalius nebūtų geriau sutvarkęs savo laidotuvių.

Ir negalėjai būti visiškai tikras, ar pagaliau visa tai ne jo darbas. Dabar, po mirties, senasis karalius tapo nuostabiausia asmenybe. Matyt, jis turėjo kokį tikslą, versdamas dukterį taip ilgai savęs laukti prieplaukoje. Taip pat dabar, laiku išnirdamas iš gelmių, tikriausiai turėjo aiškų tikslą.

Kai visi susirinko prie plataus kapo, ir buvo nuleisti karstai, zakristijonas užtraukė giesmę: „Kas žino, kaip arti mano mirties valanda“.

Zakristijonas Svartlingas dabar buvo senis, jo giedojimas priminė Klarai Giulai kitą seną žmogų, kurio dainuojant ji nenorėjo girdėti.

Šis prisiminimas jai buvo be galo skaudus. Klara Giula prisispaudė rankas prie širdies ir užmerkė akis, kad jos neišduotų, kokios kančios ką kamuoja.

Stovėdama prie kapo užmerktomis akimis, Klara Giula ūmai išvydo prieš save tėvo veidą tokį, koks jis atrodė jos vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kai juodu buvo tokie artimi, geri draugai.