Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Katryna kiek išsitiesė, ant jos skruostų, kaip tik prie žandikaulių, pasirodė raudonos dėmelės.

– Janas irgi padeda, – atsakė Katryna. – Bet niekados nebuvo jis toks stiprus kaip paprastai esti laukų darbininkas.

– Bet dabar jis nieko neveikia, – pasakė ponia Liljekrona. – Man teko girdėti, kad jis tik laksto iš vienos sodybos į kitą, norėdamas parodyti savo žvaigždes ir padainuoti dainą.

Ponia Liljekrona buvo rimta, pareiginga moteris. Ji jautė didelį prielankumą tokiems stropiems ir darbštiems žmonėms, kaip Katryna iš Skruliukos. Ponia Liljekrona gailėjo vargšės moteriškės ir norėjo tai parodyti.

Tačiau Katryna tebegynė savo vyrą:

– Janas jau pagyvenęs, pastaraisiais metais jam teko patirti daug sielvarto, – kalbėjo Katryna. – Visą gyvenimą jis sunkiai dirbo padieniu. Bent gyvenimo pabaigoje tegu jis šiek tiek pailsi.

– Gerai, kad taip ramiai galite pakelti savo nelaimę, Katryna, – atsakė ponia Liljekrona kiek sausokai. – Manyčiau, kad jūs turėtumėt pamėginti išsklaidyti visus tuos Jano įsivaizdavimus. Jūs tokia protinga moteriškė. Matysit, jeigu ir toliau taip eisis, galų gale turėsime jį nugabenti į beprotnamį.

Katryna išsitiesė visu ūgiu, jos veidas pasidarė sielvartingas.

– Janas anaiptol ne pamišėlis, – spyrėsi Katryna. – Gerasis Dievas uždengė jam akis, kad jis nematytų to, ko negalėtų pakelti. Už tai reikia vien dėkoti Dievui.

Ponia Liljekrona nenorėjo būti užsispyrėlė. Be to, jai atrodė visiškai teisinga ir gražu, kad žmona užstoja savo vyrą.

– Na, tai viskas gerai, Katryna, – pasakė ji meiliai. – O pas mus atsiras jums darbo per visus metus, nepamirškite to!

Išgirdus tuos žodžius, švelnumas nušvietė seną, griežtą vargšės Katrynos veidą, ir įtempimas atsileido. Dingo visa, kas darė jį uždarą ir griežtą. Prasiveržė sielvartas, baimė ir meilė, o akys paplūdo ašaromis.

– Man vienintelė laimė, kad galiu dėl jo dirbti, – tarė Katryna. – Metams slenkant, Janas pasidarė toks nepaprastas, kad dabar jis yra daugiau negu žmogus. Kaip tik dėl to bijausi jo neteksianti.

KETVIRTOJI DALIS

PASVEIKINIMAS

Ji parvažiavo, mažoji mergytė parvažiavo! Sunku rasti tinkamų žodžių tokiam dideliam įvykiui nupasakoti.

Ji grįžo vėlai rudenį, kai keleiviniai garlaiviai jau nebeplaukiojo Levu, o per ežerą plukdė tik keletas nedidelių krovininių garlaivių. Tokiu būdu ji nenorėjo plaukti, o gal net nežinojo, kad iš viso yra tokių krovininių garlaivių. Šiaip ar taip, nuo geležinkelio stoties ji pasisamdė ratus su lingėmis ir parvažiavo į Askedalarną.

Taigi Janui Andersonui iš Skruliukos neteko dukros pasitikti Bru prieplaukoje, kur jis laukdavo jos net penkiolika metų. Nes penkiolika metų ji gyveno svetur. Aštuoniolika metų praleido namie ir buvo jo, ir beveik tiek pat laiko teko Janui jos ilgėtis, būti be jos.

Net neatsitiko taip laimingai, kad Janas tuo metu būtų buvęs namie ir būtų galėjęs pasitikti grįžusią Klarą Giulą. Janas kaip tik buvo išėjęs į Falą šiek tiek pasišnekučiuoti su senąja ponia, kuri dabar išsikėlė iš gyvenamojo namo ir įsikūrė kamaroje. Ji buvo viena iš tų nedaugelio vienišų būtybių, kurias Portugalijos karalius jautė pareigą kartais aplankyti, pratarti joms nuoširdų žodį, sustiprinti.

Kai mažoji mergaitė grįžo į savo gimtinę, tiktai Katryna pasitiko ją ant namų slenksčio.

Katryna visą dieną sėdėjo prie ratelio ir verpė. Tuo metu ji buvo sustabdžiusi ratelį, norėdama valandėlę pailsėti, ir nuo kelio išgirdo ratų dardėjimą. Būdavo labai nepaprastas atsitikimas, kad kas vežimu važiuotų per Askedalarną uolėtu, staigiu keliu, todėl Katryna atsikėlė ir nuėjo prie durų, norėdama pasižiūrėti. Nustebusi ji pamatė, kad tai ne paprastas vežimas, bet ratai su lingėmis.

Tą akimirką Katrynai smarkiai ėmė drebėti rankos. Šis silpnumas nuolatos užeidavo, jei tik ji išsigąsdavo ar susijaudindavo. Šiaip, nors jau sulaukusi septyniasdešimt dvejų metų amžiaus, Katryna dar buvo visai sveika ir tvirta. Tik ji būgštavo, kad rankos neimtų drebėti labiau, nes tada ji negalėtų uždarbiauti. Iki šiol jai vis dar šiaip taip pasisekdavo uždirbti sau ir Janui.

Tuo metu Katryna jau visai buvo netekusi vilties pamatyti dukterį, ir šią dieną ji nė galvoti apie ją negalvojo. Bet vėliau, pasakodama apie tą dieną, Katryna tvirtino, kad, vos tik išgirdusi dardant vežimą, ji jau žinojusi, kas parvažiuoja.

Katryna priėjo prie savo skrynios, norėdama išsiimti švarią prikyštę, bet jos rankos taip smarkiai drebėjo, kad ji niekaip neįstengė įkišti rakto į skylutę. Taigi Katryna negalėjo net pasipuošti ir, kaip stovėjo, išėjo pasitikti dukros.

Ne aukso karieta parvažiavo mažoji mergaitė. Dabar ji net buvo išlipusi iš vežimo ir ėjo pėsčia. Kelias į Askedalarną tebebuvo toks blogas kaip anuomet, kada Erikas iš Falos su žmona vežė kūdikį krikštyti. Dabar ji ėjo vienoje vežimo pusėje, vežėjas – kitoje, prilaikydami dvi didžiules skrynias, kurios buvo pririštos užpakalyje ir kas akimirką galėjo nudardėti į griovį. Sugrįžimas nebuvo didingas, bet gal nieko daugiau ir negalima reikalauti.

Katryna tik spėjo atidaryti duris, o vežimas jau sustojo prie vartų. Iš tikrųjų Katryna turėtų pribėgusi atkelti vartelius, tačiau ji to nepadarė. Staiga jai taip smarkiai suspaudė krūtinę, kad užgniaužė kvapą, ir ji nebeįstengė nė žingsnio žengti.

Klara Giula parvažiavo. Katryna žinojo tai, nors viešnia, kuri dabar kelia vartus, buvo elegantiškai apsirengusi dama. Ji buvo užsidėjusi plunksnomis ir gėlėmis puoštą skrybėlę ir vilkėjo geros medžiagos suknele. Tačiau ji buvo mažoji mergaitė iš Skruliukos.

Klara Giula, pralenkusi vežimą, įbėgo į kiemą ir išskėstom rankom žengė prie Katrynos. Tačiau Katryna stovėjo nejudėdama, pastirusi, užmerktomis akimis. Kaip tik tą akimirką kilo jos širdyje didelis sielvartas. Ji manė niekaip negalėsiant dukrai atleisti, kad, būdama gyva, privertė tėvus veltui jos laukti visus tuos ilgus metus. Taip, Katryna beveik norėjo, kad dukteriai iš viso nebūtų atėję į galvą grįžti namo.

Klara Giula turbūt pastebėjo, kad motina vos pastovi ant kojų ir gali bematant pargriūti, nes ji greitai apglėbė motiną ir beveik nešte įnešė ją į trobą.

– Mieloji motin, tu tik neišsigąsk! – tarė Klara Giula. – Argi manęs nebepažįsti?

Atmerkusi akis, Katryna įdėmiai ėmė stebėti savo dukterį. Katryna buvo protingas žmogus ir niekados nesitikėjo, kad mergaitė, penkiolika metų nebuvusi namie, grįžtų visiškai tokia pat, kokia išvyko. Tačiau Katryną išgąsdino tai, ką ji išvydo.

Priešais stovinti mergina atrodė daug vyresnė, negu iš tikrųjų buvo. Juk ji tik pradėjusi trisdešimtuosius. Jos plaukai apie smilkinius jau žilstelėję ir kaktoje pilna mažų raukšlių, tačiau ne dėl to atrodė senesnė, ji buvo pasidariusi atgrasi. Veidas nepaprastai nublankęs, kažkoks atšiaurus bruožas atsiradęs prie lūpų. Akių baltymai papilkėję, paplūdę krauju, paakiuose kabojo stori maišiukai.

Katryna susmuko į kėdę ir stipriai apsikabino kelius rankomis, kad jos nedrebėtų. Moteris galvojo apie grožiu spindinčią aštuoniolikmetę merginą raudona suknele. Iki šiol tokia ji tebegyveno Katrynos prisiminimuose. Vargšė sena moteriškė baimindamasi save klausė, ar įstengs ji džiaugtis Klaros Giulos sugrįžimu.

– Turėjai mums rašyti, – pasakė Katryna. – Bent linkėjimų reikėjo mums atsiųsti, kad žinotume tave dar gyvą esant.

– Taip, turėjau tai padaryti, gerai žinau, – atsiliepė dukra. Ir jos balsas tas pats. Jis skambėjo guviai ir džiugiai kaip anksčiau. – Bet iš pradžių man blogai ėjosi… Tikriausiai būsite girdėję?