Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Kaip tik šią valandėlę Jano žvilgsnis užkliudė mažutį auksinio popieriaus gabalėlį, kuris mėtėsi ant žemės priešais jį. Popierėlis blizgėjo mirguliuodamas, lyg norėdamas patraukti jo dėmesį, tačiau tą akimirką Janas nebuvo nusiteikęs rūpintis panašiais dalykais. Tas auksinis popierėlis – skiautelė nuo kažkurios ordinų žvaigždės, kurią Janas buvo pasiskolinęs iš pamišėlės Ingeborgos. Apie šiuos niekus jis jau visą žiemą nieko nenorėjo žinoti.

Kaskart smarkiau kamavo kaitra, Janui vis labiau gniaužė kvapą. Taip, artėja galas. Gal ir teisinga, ir gerai, kad galas nenusitęsia dar toliau.

Janas pajuto, kad jį apima didelis nuovargis; kas akimirką jis vis labiau silpo. Jau nebeįstengė tiesiai sėdėti, bet turėjo nusliuogti žemyn nuo slenksčio ir atsigulti ant žemės.

Gal negerai, kad Janas neperspėjo Katrynos apie tai, kas įvyks. Bet Katryna dar neparėjo. Ji svečiuojasi pokylyje pas tinklų mezgėją.

„Kad bent galėčiau nušliaužti iki tinklų mezgėjo trobelės! – mąstė Janas. – Su senuoju El Bengsta irgi norėčiau atsisveikinti“.

Kaip tik tą akimirką Janas pamatė ateinant Katryną su tinklų mezgėju. Jis labai apsidžiaugė, norėjo jiems sušukti, kad paskubėtų, bet neįstengė nė žodžio ištarti.

Netrukus Katryna su tinklų mezgėju stovėjo pasilenkę prie Jano.

Katryna atnešė vandens, davė jam atsigerti. Pamažėle Janas bent kiek atsigavo ir įstengė jiems pasakyti, kad prasidėjo Paskutinio teismo diena.

– Tu taip galvoji? – paklausė Katryna. – Paskutinis teismas! Ne, tu karščiuoji ir kliedi.

Tada Janas kreipėsi į tinklų mezgėją.

– O jūs, El Bengsta, – tarė jis, – ar nematote, kad dangaus skliautai leidžiasi vis žemiau ir žemiau?

Tinklų mezgėjas nieko neatsakė Janui, tik kreipėsi į Katryną:

– Toliau taip negali būti! – kalbėjo senasis tinklų mezgėjas. – Man rodos, turime dabar pamėginti įvykdyti tai, apie ką šnekėjome pakeliui. Bus geriausia, jeigu aš dabar pat eisiu į Falą.

– Bet Lašas nenorės, – atsiliepė Katryna.

– Juk žinote, kad Lašas išvažiavo į smuklę. Manau, kad senoji Falos ponia turės tiek drąsos ir…

Janas nutraukė tinklų mezgėją. Jis negalėjo pakęsti, kad šiuodu šnekasi apie kasdienius dalykus, kai dedasi tokie dideli įvykiai.

– Daugiau nekalbėkit! Nieko nekalbėkit! – prašė Janas. – Argi jūs negirdite Paskutinio teismo trimitų? Ar negirdite, kaip kalnuose dunda?

Norėdami Janą nuraminti, abudu nutilo ir kurį laiką klausėsi. Tuojau galėjai pastebėti, kad ir juodu išgirdo kažką neįprasta.

– Kažkoks vežimas barškėdamas atidumia nuo miško, – nustebo Katryna. – Kas tai galėtų būti?

Kuo arčiau girdėjosi dardant, tuo labiau jie stebėjosi.

– Juk sekmadienio vakaras! – svarstė Katryna. – Jeigu darbo dieną, tai dar būtų suprantama. Bet kas galėtų sekmadienį, vėlai vakare, važiuoti per mišką?

Katryna nutilo ir vėl įsiklausė. Dabar aiškiai girdėjai ratus girgždant – velkantis per akmenis ir pasagomis kaukšint arklį, kuris šuoliais lėkė nuo stataus skardžio.

– Girdite? Girdite? – kalbėjo Janas.

– Taip, girdžiu, – atsiliepė Katryna. – Bet man visiškai nerūpi, kas ten. Pirmiausia turiu paguldyti tave į lovą, Janai. Vien apie tai galvoju.

– O aš eisiu į Falą, – subruzdo tinklų mezgėjas. – Tai svarbiau negu visa kita. Taigi iki greito pasimatymo!

Senis kiek įkabindamas pasileido į kelionę, o Katryna įėjo į vidų, norėdama pataisyti Janui lovą. Vos jai įėjus, tas tarškėjimas, kurį juodu su tinklų mezgėju palaikė paprastu ratų dardėjimu, pasigirdo visiškai čia pat. Dabar jau dundėjo tartum sunkus kariškas vežimas, ir visa žemė drebėjo. Janas garsiai pašaukė Katryną.

– Nesibijok, Janai! – sušuko Katryna. – Dabar net arklį matau. – Tai sena Falos bėroji. Eikš, pakylėsiu tave, pats pamatysi.

Katryna pakišo ranką Janui po sprandu ir pasodino jį.

Tarp alksnio krūmų, kurie augo abipus kelio, Janas pastebėjo šmėkštelint arklį, kuris pašėlusiu greičiu dūmė į Skruliuką.

– Ar matai dabar? – paklausė Katryna. – Juk tai Lašas Giunarsonas. Jis važiuoja namo. Tikriausiai nusilakė smuklėje, tad nebežino, kuriuo keliu pasuko.

Sulig šiais Katrynos žodžiais vežimas pralėkė kaip tik pro jų kiemo vartelius, ir buvo galima aiškiai jį matyti. Janas ir Katryna pastebėjo, kad vežimas tuščias, ir arklio niekas nevaldo.

Katryna garsiai suriko ir taip staigiai ištraukė ranką, kad Janas sunkiai bumbtelėjo žemėn.

– Dieve, padėk man! – suriko ji. – Ar matei, Janai? Jį velka!

Nelaukdama Jano atsakymo, Katryna puolė per kiemą į kelią, kur ką tik pralėkė arklys.

Nė kiek neprieštaraudamas Janas leido jai eiti. Jis net džiaugėsi vėl likęs vienas. Dar jis nebuvo radęs atsakymo į klausimą, kodėl karalienė ant jo užsirūstino.

Mažytė auksuoto popieriaus skiautelė gulėjo dabar čia pat jam prieš akis ir taip blizgėjo, kad nejučiom Janas turėjo dar kartą į ją pažvelgti. Nuo popieriaus jo mintys nukrypto į pamišėlę Ingeborgą, ir Janas prisiminė tą dieną, kai buvo su ja susitikęs Borgo prieplaukoje.

Dabar Janui ūmai paaiškėjo! Taip, čia tas atsakymas, kurio jis ieško! Dabar jis žino, kodėl jo mažoji mergaitė visą žiemą buvo juo nepatenkinta. Juk jis nusikalto pamišėlei Ingeborgai! Nieku būdu jis neturėjo atmesti Ingeborgos prašymo kartu keliauti į Portugaliją.

Ir kaip jis galėjo būti tokios blogos nuomonės apie didžiąją karalienę, galvodamas, kad ji nenorėsianti matyti šalia savęs pamišėlės Ingeborgos! Kaip tik tokioms nuoširdžiausiai ji norėjo padėti.

Nieko nuostabaus, kad ji supyko. Jis turėjo suprasti: neturtingieji ir nelaimingieji kaip tik mieliausiai priimami jos karalystėje.

Tačiau to jau negalima atitaisyti, nes rytdienos jau nebebus. O! Jeigu išauštų dar vienas rytas, Janas tuojau pat nueitų pas pamišėlę Ingeborgą ir su ja išsikalbėtų: tai būtų jo pirmasis žingsnis.

Janas užmerkė akis, susidėjo rankas. Šis rūpestis nukrito jam nuo širdies; jis pajuto didelį palengvėjimą. Dabar mirtis nebeatrodė tokia baisi.

Janas nenumanė, kiek laiko galėjo praeiti, kol jis vėl išgirdo prie savęs Katrynos balsą.

– Bet, Janai, kas gi tau? Negi tu jau miršti?

Katrynos žodžiai skambėjo taip kraupiai, kad Janas atsimerkė.

Ir ką gi jis pamatė iš pirmo žvilgsnio? Katryna laikė rankose karališką lazdą ir žalią odinį kasketą.

– Paprašiau Falos savininkų, kad leistų grąžinti tau šiuos daiktus, – kalbėjo Katryna. – Pasakiau jiems: kad ir kaip ten bebūtų, geriau, jeigu tu atgausi daiktus, negu visai netektum noro gyventi.

Janas sudėjo pamaldžiai rankas.

Mažoji mergaitė! Didžioji karalienė! Kokia ji nuostabi! Vos tik Janas suvokė savo nusižengimą ir pasižadėjo jį atitaisyti – ir vėl atgavo jos meilę ir malonę.

Janas pajuto nuostabų palengvėjimą. Dangaus skliautai vėl pakilo, įsiveržė gaivesnio oro, dingo nepakeliama kaitra. Janas pasikėlė niekieno nepalaikomas ir pasiėmė savo karališkuosius gražumynus.

– Taip, dabar ramiai gali atsigulti, – kalbėjo Katryna. – Jau niekas nebesikėsins į tavo brangenybes, nes Lašas Giunarsonas nebegyvas.

KARALIAUS ŽMONA

Katryna iš Skruliukos sėdėjo Levdalos virtuvėje. Ji atnešė ką tik suverptus siūlus. Ponia Liljekrona pati priėmė darbą ir apmokėjo girdama, kad gerai suverpta.

– Visa laimė jums, Katryna, kad taip puikiai mokate verpti, – kalbėjo ponia Liljekrona. – Dabar juk turite uždirbti ne vien tik sau, bet ir savo vyrui.