Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Klara Giula, nepaisydama vėtros, ramiai stovėjo prieplaukoje, bet Katryna nuėjo į didelį prekių sandėlį, kad vėjas nepersmelktų jos kiaurai, iki pat gyvo kaulo. Ten ji pasislėpė tamsioje kertėje, užlindo už supakuotų ryšulių ir nutarė pasilikti, kol atplauks garlaivis, kad išvykstant netektų ko susitikti iš gimtosios parapijos. Tą akimirką Katrynai dingtelėjo mintis, nuo kurios ji sudrebėjo nuo galvos iki kojų. „Jeigu jai baugu pasirodyti žmonėms, tai visa, ką ji ketina daryti, turbūt labai neteisinga, – galvojo Katryna“.

Tačiau iš vienos pusės ji galėjo pasiteisinti. Ji keliavo su Klara Giula, ne geisdama geresnio gyvenimo, bet vien dėl to, kad jos rankos vis labiau atsisako dirbti. Ką gi dar ji galėtų daryti, jeigu jaučia, kad jos rankos vis labiau dreba, ir ji daugiau nebepajėgia verpti?

Katryna pamatė zakristijoną Svartlingą, įeinantį į prekių sandėlį, ir ėmė karštai melsti Dievą, kad Svartlingas jos nepastebėtų, kad jis prie jos neprieitų ir nepasiklaustų, kur ji ketina vykti. Kaip Katryna jam pasakytų, kad ji nori palikti Janą, savo namus ir ligšiolinį savo gyvenimą?

Iš pradžių Katryna stengėsi prikalbinti Klarą Giulą viską sutvarkyti taip, kad ji galėtų pasilikti su Janu Skruliukoje. Katryna manė, kad jeigu duktė siuntinėtų jiems kiek pinigų, – nors po dešimt talerių per mėnesį, – jie kaip nors išsiverstų. Bet visos jos kalbos buvo perniek. Klara Giula nė girdėt nenorėjo apie tokį sutvarkymą. Ji sakė neduosianti jiems nė vieno vienintelio ereso, jeigu Katryna nekeliausianti kartu su ja.

Katryna gerai suprato viską. Klara Giula ne iš piktumo tai sakė, ne. Duktė jau buvo išnuomojusi butą, įrengusi jį abiem tėvams ir jau džiaugėsi ta akimirka, kada galės jiems parodyti. Juk ji galvojo apie tėvus ir dėl jų dirbo. Geisdama gauti atpildą už visą savo triūsą, dabar ji norėjo bent motiną pasiimti.

Dirbdama ir kaupdama lėšas tėvams įrengti namus, Klara Giula iš tikrųjų daugiau galvojo apie Janą negu apie Katryną, nes seniau juodu su tėvu buvo artimiau susigyvenę. Tačiau dabar Klara Giula pamatė, kad neįmanoma pasiimti tėvą kartu.

Kaip tik čia ir buvo visa nelaimė. Klarą Giulą tėvas tiesiog atgrėsė. Ji negalėjo pakęsti jo. Ji neleisdavo jam kalbėti apie Portugaliją, šlykštėdavosi matydama jį karališkai pasipuošusį. O tėvas vis dar taip pat karštai tebemylėjo dukrą ir norėjo nuolat būti su ja. Katryna tvirtai buvo įsitikinusi, kad duktė, vos aštuonetą dienų pabuvusi senoje tėviškėje, skuba kuo greičiausiai iš čia iškeliauti vien dėl to, kad nereikėtų matyti tėvo.

Klara Giula irgi įėjo į prekių sandėlį. Ji nė kiek nebijojo zakristijono Svartlingo, tuojau pat priėjusi užkalbino jį, bematant papasakojo, kad keliauja atgal į savo namus su Katryna.

Kaip ir reikėjo tikėtis, zakristijonas Svartlingas pasiteiravo, kaip gyvens tėvas. Ramiai, tarytum ji kalbėtų su svetimu, Klara Giula paaiškino, kad ji viską sutvarkė. Tėvą ji pavedė globoti Lisai, senojo tinklų mezgėjo marčiai. Ten jis gyvens ir gaus išlaikymą. Mat po El Bengstos mirties Lisa pasistatydino naujus namus, ten esąs tuščias kambarys, kuriame Janas galės gyventi.

Zakristijono Svarstlingo veidas neišdavė jo minčių daugiau, negu jis pats norėjo parodyti. Kol jis kalbėjosi su Klara Giula, jo veidas nė kiek nepasikeitė. Tačiau Klara Giula aiškiai numanė, ką galvoja šis žmogus, kuris yra kaip tėvas visai parapijai.

„Kam senam žmogui, turinčiam gyvą žmoną ir dukrą, keltis pas svetimus? Lisa gera moteriškė, bet ji negali būti Janui tokia atidi ir kantri kaip jo artimieji“. Taip galvojo Svartlingas. Ir teisingai galvojo.

Katryna greitai pažvelgė į savo rankas. Gal ji pati save apgavo, manydama, kad dėl rankų drebėjimo reikia išvykti? Tikroji priežastis, dėl ko ji paliko Janą, ar tik nebus tai, kad ji negalėjo pasipriešinti dukteriai, nes ši buvo per daug valdinga.

Klara Giula tebesišnekėjo su zakristijonu Svartlingu. Dabar Klara Giula pasakojo, kaip jos su motina vogčiom išsmukusios iš namų, kad Janas nežinotų apie jų išvykimą.

Tai ir buvo Katrynai baisiausia. Klara Giula išsiuntė Janą su reikalais į prekybos namus, toli, į Bru parapiją. Vos tik jam išėjus, jos susidėjo daiktus ir pasileido į kelionę iš anksto užsakytu vežimu.

Taip išsmukusi iš savo namų, Katryna jautėsi kaip vagis ir nusikaltėlis, bet Klara Giula tvirtino, kad nėra kitos išeities. Jei tėvas sužinotų apie išvykimą, jis pultų ant kelio po vežimu, kad ratai jį pervažiuotų, bet neleistų joms iškeliauti. Lisa lauksianti jo grįžtant namo ir tikrai pasistengsianti kaip galėdama jį paguosti. Tačiau Katrynai baisu buvo pagalvoti, koks neapsakomai nelaimingas bus Janas sužinojęs, kad Klara Giula jį paliko.

Zakristijonas Svartlingas stovėjo, netardamas nė žodžio, ir leido Klarai Giulai kalbėti. Katrynai buvo neaišku, ar jis pritaria tam, ką sužinojo. Tačiau staiga Svartilingas sugriebė Klaros Giulos ranką ir labai rimtai pasakė:

– Esu tavo senas mokytojas, Klara Giula, todėl dabar tiesiai pasakysiu savo nuomonę. Tu nori pabėgti nuo savo pareigos, bet nesi tikra, ar pavyks. Man teko matyti kitus mėginant tą patį padaryti, bet už tai jiems buvo žiauriai atkeršyta.

Tai išgirdusi, Katryna išsitiesė ir su palengvėjimu atsiduso. Lygiai tokius žodžius ji pati mielai būtų pasakiusi dukteriai, tik nedrįso.

Tačiau Klara Giula labai abejingai atsakė, kad ji nemato kitos išeities. Ji nieku būdu negalinti imti pamišėlio į svetimą miestą, taip pat čia, Svarstjės parapijoje, ji negalinti pasilikti, nes tuo pasirūpinęs pats tėvas. Kai tik ji einanti pro kurį kiemą, išbėga vaikai ir šaukia jai iš paskos: „Karalienė! Karalienė!“ Paskutinį sekmadienį bažnyčioje žmonės taip į ją spoksojo ir taip stumdė, kad vos nepargriovė.

Zakristijonas Svartlingas nepakeitė savo nuomonės.

– Suprantu, kad tai nelengva, – kalbėjo Svartlingas. – Tačiau tave ir tėvą nuo pat vaikystės sieja tokie artimi ryšiai. Jų taip lengvai nenutrauksi, tikėk manimi, Klara Giula.

Po šių žodžių abu ėmė eiti iš prekių sandėlio, o Katryna sekė iš paskos. Dabar ji kitaip galvojo apie visą šį reikalą ir labai norėjo apie tai pasišnekėti su zakristijonu Svartlingu. Prieidama prie jo, Katryna atsisuko ir pažvelgė į priešais dunksančią kalvą, nes nujautė, kad Janas netrukus bus čia.

– Ar baiminies, kad tėvas gali ateiti? – paklausė Klara Giula, pasitraukusi nuo zakristijono Svartlingo ir vėl priėjusi prie motinos.

– Baimintis! – atsiliepė Katryna. – Aš tik ir meldžiu gerąjį Dievą, kad leistų Janui suspėti čia, kol dar neiškeliavau.

Sukaupusi visą savo drąsą, Katryna kalbėjo toliau:

– Klara Giula, aš jaučiu, kad neteisingai pasielgiau, ir esu įsitikinusi, kad visą likusį gyvenimą turėsiu už tai kentėti.

– Jūs taip sakote, motin, vien dėl to, kad visą savo gyvenimą praleidote skurde ir tamsoje, – atsakė Klara Giula. – Viskas bus kitaip, kai tik atsidursite plačiame pasaulyje. O tėvas nieku būdu negali čia ateiti, nes jis nežino, kad mudvi išvažiavome, – pridūrė ji.

– Per daug tuo nepasitikėk! – įspėjo Katryna. – Janas visuomet žino, ką jam reikia žinoti. Nuo to laiko, kai tu dingai, jis tapo aiškiaregiu, ir tai kasmet vis labiau ir labiau matyti. Gerasis Dievas tikriausiai manė, jog, atėmus jam sveiką protą, reikia duoti kitą šviesą, kad jis neklaidžiotų tamsybėje.

Norėdama įtikinti Klarą Giulą, kad Janas yra aiškiaregys, Katryna trumpai papasakojo apie Lašo Giunarsono mirtį, taip pat keletą kitų atsitikimų, įvykusių pastaraisiais metais.

Klara Giula įdėmiai klausėsi. Jau pirma mėgino Katryna jai papasakoti, koks buvo geras Janas daugeliui neturtingų senų žmonių, bet apie tai Klara Giula nė girdėti nenorėjo.