Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Vienam jau atkeršyta. Antrasis – tai jo tikroji dukra, kuri iš pradžių privedė tėvą iki beprotybės, paskui iki mirties. Ir jos tykojo dabar tėvas ten, apačioj, gelmėje. Jis jos jau nemylėjo. Dabar jis laukė jos ne tam, kad ją garbintų ir aukštintų. Į niūrią mirusiųjų karalystę tėvas stengėsi ją prisivilioti, norėdamas nubausti už viską, kuo ji jam nusikalto.

* * *

Vienas dalykas labai smarkiai masino Klarą Giulą. Be galo norėjosi nuimti sunkų karsto dangtį, o patį karstą nuleisti į vandenį tartum laivelį. Paskui ji pati įliptų į tą laivelį, pasistūmėtų nuo kranto ir labai labai atsargiai išsitiestų pjuvenų guolyje.

Klara Giula nežinojo, ar tuojau pat nugrimztų, ar kurį laiką dar plūduriuotų, kol užėjusi bangų mūša pripildytų laivelį vandens ir nutrauktų į gelmes. Dingtelėdavo jai mintis, kad gal ir visai nenuskęstų. Juk vanduo galėtų ją išplukdyti toli į ežerą, o galų gale išmestų ant kurio alksniais apaugusio kyšulio, kur ji pasiektų žemę.

Klarai Giulai nepaprastai norėjosi tai išbandyti. Visą laiką ji gulėtų tylutėliai, nė kiek nesijudindama, nemėgindama plukdyti karstą tolyn. Ji visiškai atsiduotų savo teisėjo valiai. Tegu jis įtraukia ją pas save į gelmes arba tegul leidžia gyvai iš ten išsigelbėti, – tebūnie, kaip jis nori.

Kai ji atsiduos jo valiai, gal tada ir vėl prabils didžioji meilė. Gal jis pasigailės ir bus mielaširdingas.

Tačiau jos baimė buvo per didelė; ji daugiau neturėjo drąsos pasikliauti jo meile. Ne, ji nedrįso nuleisti juodą karstą į ežerą…

* * *

Tomis dienomis Klarą Giulą prieplaukoje aplankė vienas senas pažįstamas ir bičiulis. Jis buvo vardu Ogiustas ir gyveno savo tėvų namuose Der Nolyje, Presteriude.

Ogiustas buvo ramus ir protingas žmogus, ir Klarą Giulą praskaidrino pokalbis su juo. Ogiustas manė, kad būtų geriau, jeigu ji iškeliautų ir vėl imtųsi ankstesnio savo darbo. Nieko gero nebus, jeigu ji čia, vienišoje prieplaukoje, lauks velionio.

Klara Giula atsakė, kad ji nedrįsta iškeliauti, kol jos tėvas nebus palaidotas pašventintoje žemėje, bet apie tai Ogiustas nė klausyti nenorėjo.

Pirmą kartą Ogiustui aplankius Klarą Giulą, dar nieko nebuvo nuspręsta, bet kai jis aplankė ją antrą kartą, mergina pažadėjo klausyti jo patarimo. Išsiskirdami juodu sutarė, kad kitą dieną Ogiustas pats atvažiuos savo arkliu ir nugabens Klarą Giulą į geležinkelio stotį.

Jeigu Ogiustas būtų padaręs, ką pažadėjo, gal viskas būtų baigęsi gerai. Tačiau jam atsirado rimtų kliūčių; negalėdamas pats atvykti, jis atsiuntė pusbernį su arkliu. Klara Giula sėdo į vežimą ir išvažiavo. Pakeliui Klara Giula išsikalbėjo su vežėju apie savo tėvą, jis papasakojo jai kai kuriuos atsitikimus, patvirtinančius, kad Janas buvo aiškiaregys. Vežėjas pakartojo tą pat, ką anuomet Katryna sakė, stovėdama prieplaukoje, taip pat papasakojo ir daugelį kitų dalykų.

Klara Giula kurį laiką klausėsi, paskui liepė pasukti arklį atgal. Ją pagavo toks siaubas, kad ji neturėjo drąsos važiuoti toliau. Senasis Portugalijos karalius buvo per daug galingas. Klara Giula gerai žinojo, kad mirusieji, kurie palaidoti nešventintoje žemėje, persekioja savo priešus ir vejasi juos iš paskos. Ji turėjo ištraukti tėvą iš vandens, įdėti į karstą ir palaidoti. Kitaip ji niekados gyvenime neturės nė akimirkos ramybės.

ATSISVEIKINIMAS

Apie Kalėdas Klara Giula gavo žinią, kada jos motina guli mirties patale. Vien dėl to galų gale ji įstengė pasitraukti iš prieplaukos.

Klara Giula pasileido atgal pėsčia, nes šiuo metų laiku taip geriausiai galėjai pasiekti Askedalarną. Ji pasirinko seną kelią per Lubiu, didžiąja giria, viršum Snipos aukštumos.

Eidama pro sodybą, kur kadaise gyveno senasis Bjernas Hindriksonas iš Lubiu, ant kelio pamatė stovintį aukštaūgį energingos, rimtos išvaizdos vyrą ir taisantį tvorą. Jis pasveikino Klarą Giulą, linktelėdamas galvą, ir leido jai praeiti pro šalį, bet paskui sustojęs ėmė žiūrėti jai iš paskos. Galų gale pasileido bėgti ir pasivijo merginą.

– Tikriausiai jūs esate Klara Giula iš Skruliukos, – tarė jis. – Norėčiau jums kai ką pasakyti. Aš Linartas, Bjerno Hindriksono sūnus, – pridūrė jis, pastebėjęs, kad Klara Giula nežino, kas jis.

– Be galo skubu, gal atidėtumėt kitam kartui, – atsiliepė Klara Giula. – Gavau žinią, kad mano motina prie mirties.

Užuot pasitraukęs Linartas pasisiūlė ją kiek palydėti. Jis sakėsi jau ne kartą ketinęs nueiti pas ją į prieplauką. Dabar jis nenorįs praleisti pasitaikiusios progos. Jis mano, kad tai, ką jis nori pasakyti, esą jai be galo svarbu.

Klara Giula daugiau nesipriešino. Ji pastebėjo, kaip sunku Linartui pradėti pasakojimą, taigi ji nesitikėjo nieko gero. Linartas keletą kartų atsikrenkštė, ieškodamas žodžių.

– Turbūt nežinote, Klara Giula, kad aš esu paskutinis žmogus, kuris kalbėjosi su jūsų tėvu, karalium, kaip jį čia visi vadino, – pradėjo jis galų gale.

Klara Giula pasakė to nežinojusi ir pagreitino žingsnius. Ji manė, kad būtų geriau šio pokalbio išvengti.

– Vieną rudens dieną, – tęsė Linartas Bjernsonas, – stoviu aš savo kieme ir kinkau arklį, nes turėjau važiuoti į krautuvę apsipirkti. Staiga matau karalių, ateinantį keliu. Jis labai skubėjo. Mane pažinęs, jis vis dėlto sustojo ir paklausė, ar nepastebėjau pravažiuojančios karalienės. To aš negalėjau paneigti, o kai tai patvirtinau, paplūdo jam ašaros iš akių. Jis pasakė, kad buvo beeinąs į Bru, tačiau staiga apėmusi jį tokia baimė, jog jis vėl pasukęs atgal. Grįžęs atgal, bet radęs tuščius namus. Katryna irgi dingusi. Tikriausiai jos norinčios išplaukti garlaiviu. Kelias tolimas, jis neįsivaizduoja, kaip galėtų laiku suspėti į Borgą, kol jos dar neiškeliavusios.

Klara Giula stabtelėjo.

– Ir tikriausiai paėmėte kartu? – pasiteiravo ji.

– Taip, – patvirtino Linartas. – Anksčiau Janas padarė man didelę paslaugą, tad norėjau jam atsidėkoti. Bet gal tai buvo klaida, kad jam pagelbėjau?

– O, ne! Klaidą aš padariau, – atsiliepė Klara Giula. – Nieku būdu neturėjau jo apleisti.

– Sėdėdamas vežime, jis be paliovos verkė kaip mažas vaikas, – tęsė Linartas Bjernsonas, – o aš nežinojau, kokiais žodžiais turėčiau jį paguosti. Tad tylėjau, o jis vis verkė. Galų gale pasakiau: „Mes atvyksime kaip tik laiku, Janai. Nagi, neverk! Dabar, rudenį, ežeru plaukioja tik maži laivai, o šie taip jau labai nesiskubina“. Vos tik ištariau tuos žodžius, jis uždėjo man ant peties ranką ir paklausė, kaip aš manau – ar tie, kurie pagrobė karalienę, elgsis su ja žiauriai ir nežmoniškai.

– Tie, kurie mane pagrobė! – pakartojo Klara Giula, be galo nustebusi.

– Aš irgi labai nustebau ir paklausiau, ką jis turi galvoje. Taip, jis galvojo apie tuos, kurie iš pasalų tykojo karalienės, kai ji buvo namie. Tai buvo priešai. Visi tie priešai, kurių Klara Giula taip labai bijojo, kad neišdrįso užsidėti savo auksinės karūnos nei kalbėti apie Portugaliją. Ir tie priešai, dabar ją užpuolę, nugalėjo ir paėmė į nelaisvę.

– Štai kaip jam viskas atrodė! – nustebo Klara Giula.

– Taigi tik šitaip jam atrodė, Klara Giula, – patvirtino Linartas Bjernsonas pabrėždamas. – Supraskit mane teisingai, Klara Giula. Jūsų tėvas verkė ne todėl, kad jis liko apleistas ir vienišas, bet todėl, jog manė, kad jo Klara Giula pavojuje.

Linartui Bjernsonui buvo sunku ištarti šiuos paskutinius žodžius. Jie strigo jam gerklėje. Turbūt jis galvojo apie senąjį Bjerną Hindriksoną ir apie save. Tikriausiai prisiminė savo paties istoriją, parodžiusią, kaip reikia vertinti tokią meilę, kuri niekados nei svyruoja, nei traukiasi.