Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

– Ar tai toji, kurią ištiko nelaimė? – pasiteiravo sūnus.

– O, taip. Tu žinai? Bet ne dėl to tėvas mirtinai susisielojęs. Jis tuo netiki. Tėvas susirgo, niekaip negalėdamas pakelti jos abejingumo.

Tėvo šnekumas iš tikro kėlė baimę. Jis tikrai kalbėjo daugiau, negu reikia.

– Man rodos, turėčiau atsistoti ten, ant galinio akmens, – nutarė sūnus. – Ten matau daug žuvų nardant.

Pakeitęs vietą, sūnus pasitraukė nuo senio tiek, kad šnekėtis nebuvo įmanoma, ir visą priešpietį daugiau nepasitaikė progos pokalbiui. Tačiau kur bebūdamas, sūnus jautė į save atgręžtas miglotas, užgesusias tėvo akis.

Šiuokart sūnus tikrai nudžiugo, kai pamažu ėmė rinktis svečiai. Stalas stovėjo priešais namus, po grynu dangumi. Kai tėvas sėdosi valgyti, atrodė, kad visų rūpesčių ir sielvartų nė nebūta. Atgijo senis prie puotos stalo, gausiame svečių būry atrodė kaip kadaise, jaunystės ir laimės metais.

Iš Falos niekas pokylyje nedalyvavo, tačiau visi galvojo apie Lašą Giunarsoną, tai aiškiai galėjai matyti, ir, žinoma, nieko nuostabaus. Juk kaip tik buvo toji diena, kurios Lašas buvo įspėtas saugotis. El Bengstos sūnui, daugiau negu jis norėjo, teko prisiklausyti apie katekizaciją Faloje ir apie tai, kaip nuostabu, kad pastorius tą vakarą kalbėjo apie vaikų pareigas tėvams. Sūnus neištarė nė žodžio, bet senis El Bengsta iš jo veido tikriausiai pastebėjo, kad jam visa tai įgriso iki gyvo kaulo, nes tėvas kreipėsi į sūnų, klausdamas:

– Ką tu dėl to pasakysi, Nilsai? Pats tikriausiai galvoji, jog keista, kad mūsų Viešpats Dievas neišleido įsakymo ir tėvams, kaip jie turi elgtis su savo vaikais?

Sūnus buvo netikėtai užkluptas. Jis jautė, kad paraudo, lyg jį būtų sugavę ką bloga darant.

– Tėve! – prieštaravo sūnus. – Aš niekados nei maniau, nei kalbėjau…

– Taip, tiesa, – nutraukė jį senis, kartu kreipdamasis į visus, sėdinčius prie stalo. – Žinau, jums atrodys sunkiai įtikėtina tai, ką dabar pasakysiu. Bet tai gryna tiesa: nei šis mano sūnus, nei jo žmona niekados nėra pasakę man nė vieno pikto žodžio.

Tai kalbėdamas senis nesikreipė į kurį nors asmenį, taigi nė vienas iš dalyvių nesijautė privaląs jam ką atsakyti.

– Taip, manieji buvo sunkiai išbandyti, – varė El Bengsta. – Jie neteko didelių turtų. Jeigu aš būčiau gyvenęs tvarkingai, dabar jie galėtų būti dideli ponai. Bet jie niekuomet nesiskundė. Ir kas vasarą jie atvyksta čia manęs aplankyti, norėdami parodyti, kad ant manęs nepyksta.

Senio veidas dabar vėl atrodė kaip negyvas, o jo balsas skambėjo labai tyliai. Sūnus nežinojo, ar tėvas iš tiesų nori jam ką svarbaus pasakyti, ar gal tik šneka, kad šnekėtų.

– Jie kitaip su manimi elgiasi negu Lisa! – pradėjo senis, rodydamas į marčią, pas kurią jis gyveno. – Lisa kasdien kvaršina man galvą aimanuodama ir prikaišiodama, kad iššvaisčiau savo gėrybes.

Marti nė mažiausiai nesijautė užgauta šių žodžių, bet, tik geraširdiškai nusišypsojusi, atsiliepė:

– Ogi jūs! Jūs dejuojate, kad aš nespėju lopyti visos aibės skylių savo vaikų drabužiuose.

– Taip, tai tiesa, – sutiko senis. – Matot, visai tiesiai, atvirai išsišnekam. Sakom kaip yra, ir tiek! Mudu su ja galime apie viską kalbėti, ir visa, ką aš turiu, priklauso jai, o ką ji turi, priklauso man. Todėl ir atrodo, kad ji tikras mano vaikas.

Sūnus vėl pasijuto savotiškai įžeistas, jo nerimas kaskart didėjo. Tikriausiai senis nori kažką išgauti ir tik laukia atsakymo, kurio jis tikisi.

Tačiau negi jis turi atsakyti čia, viešai, visų tų svetimų žmonių akyse.

Todėl El Bengstos sūnus su didžiuliu palengvėjimu atsiduso, kai, pakėlęs akis, pamatė prie vartelių Lašą Giunarsoną su žmona, kurie jau ėjo į kiemą.

Ne vien tik Nilsas, bet ir visi kiti labai apsidžiaugė, jiems atėjus. Dabar atrodė, kad niekas nė neatsimena tų tamsių įtarimų, kurie kildavo galvojant bei šnekant apie Lašą.

Lašas ir jo žmona atsiprašė už pavėlavimą, mat Lašui taip skaudėjusi galva, jog jie manė visai negalėsią kartu su visais dalyvauti pokylyje. Po kiek laiko jam kiek palengvėję, ir jis sutikęs, kad vis dėlto reikia eiti pas El Bengstą. Gal jis pamiršiąs savo skausmus, švęsdamas kartu su kitais.

Lašo akys atrodė kiek įkritusios, apie smilkinius buvo truputį praplikęs, tačiau šiaip jis atrodė toks pat patenkintas ir meilus, kaip ir praėjusiais metais čia būdamas.

Po kelių kąsnių Lašas jau gyvai šnekučiavosi su El Bengstos sūnumi apie miško prekybą, apie didelį pelną ir paskolintus pinigus. Aplinkui sėdinčius mažuosius žmones tiesiog stebino tos didelės sumos, kurias girdėjo minint, ir jie nedrįso įsiterpti į pokalbį.

Vien tiktai senasis El Bengsta panoro tarti žodį.

– Jeigu jau kalbate apie pinigus, – pradėjo jis, – tai norėčiau žinoti, Nilsai, ar tu prisimeni tą skolos raštą septyniolikos tūkstančių talerių sumai, kurį aš esu gavęs iš senojo Diuvo savininko. Turbūt prisimeni, kad tas raštelis kažkur užsimetė, ir, patekęs į bėdą, niekaip negalėjau jo rasti. Parašiau geležies liejyklos savininkui, pareikšdamas savo pretenzijas. Gavau atsakymą, kad jis guli mirties patale. Po jo mirties testamento vykdytojai knygose nerado apie tai jokio įrašo. Iš tų garbingųjų ponų gavau atsakymą, kad neįmanoma patenkinti mano reikalavimų, nes aš negaliu pateikti skolos rašto. Ir aš, ir mano sūnūs visur išieškojome, bet niekur neradome to raštelio.

– Ar norite pasakyti, kad kaip tik dabar jį radote? – sušuko sūnus.

– Nuostabiausia, – tęsė senis. – Vieną rytą atėjo pas mane Janas Andersonas iš Skruliukos ir pasakė aiškiausiai žinąs, kad ieškomas skolos raštas guli mano drabužių skrynioje, slaptame stalčiuje. Janas matęs sapne, kaip aš tą raštelį iš ten išimu.

– Bet juk ieškojote ir ten?

– Taip, ieškojau kairiajame stalčiuje. Tačiau Janas tvirtino, kad raštelis gulįs dešiniajame stalčiuje. Ten pasižiūrėjęs tikrai randu dešinėje pusėje slaptą stalčių, apie kurį aš nieko nežinojau. Ir ten ramiausiai guli sau mano raštelis.

Sūnus akimirkai atidėjo į šalį peilį ir šakutę, bet paskui vėl juos paėmė. Senio balse jis pastebėjo kažką, kas vertė jį būti atsargiam. Gal viskas buvo tik sugalvota.

– Skolos raštas tikriausiai negalioja, – įterpė sūnus.

– Taip, kitam skolininkui jis nebegaliotų, – tarė senis. – Tuoj pat nuvažiavau pas jaunąjį Diuvo savininką, ir jis pripažino šį raštą. „Aišku kaip dieną, – pasakė man. – Savo tėvo skolą padengsiu, El Bengsta. Tiktai turi duoti man keletą savaičių laiko, nes tai didelė suma, ir sunku man būtų iš karto ją sumokėti“.

– Tai garbingas žmogus, – tarė sūnus ir sunkiai nuleido ranką ant stalo. Nors jis ir nepasitikėjo ponais, jo širdį užplūdo džiaugsmas. Tik pamanykit, kaip senis galėjo visą dieną nė žodžio neprasitarti apie tokią puikią žinią?

– Tada aš pasakiau geležies liejyklos savininkui, kad jis nemokėtų dabar pinigų, – paaiškino tinklų mezgėjas. – Jeigu tik jis duos man naują paskolos raštą, pinigai gali likti pas jį.

– Puikiai padarėte, tėve, – pagyrė sūnus.

Jam buvo sunku atrodyti tokiam ramiam, kaip jis norėjo. Balsas savaime skambėjo džiugiai ir garsiai. Tačiau Nilsas žinojo, kad El Bengsta niekados negalima pasitikėti; kitą akimirką jam gali ateiti į galvą pasakyti, kad visa tai buvo išgalvota.

– Turbūt netiki manimi, – pridūrė senis. – Nori pamatyti skolos raštą? Lisa, eik ir atnešk jį čia!

Netrukus sūnus gavo pats savo akimis pamatyti tą raštelį. Pirmiausia jis pasižiūrėjo parašą ir tuojau pažino aiškų, tvirtą braižą. Paskui patikrino sumą; ir čia viskas gerai.