Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Nilsas linktelėjo priešais sėdinčiai savo žmonai, norėdamas jai patvirtinti, kad viskas gerai. Čia pat jis padavė jai raštelį, nes tikriausiai ji norėjo pati pamatyti.

Moteris kuo stropiausiai perskaitė skolos raštą nuo pradžios iki galo.

– Bet kas gi tai? – nustebo ji. – „Sumokėsiu Lisai Persdoter iš Askedalarnos, Bengstos Olsono iš Justerbiu našlei…“ Ar Lisa turi gauti tuos pinigus?

– Taip, – patvirtino senis, – dovanoju jai tuos pinigus, nes ji tikras mano vaikas.

– Bet juk tai skriauda…

– Ne, ne skriauda, – atsakė senis savo nuvargusiu balsu. – Aš atsilyginau visiems savo skolininkams ir niekam nebesu skolingas. Gali atrodyti, – tęsė senis, kreipdamasis į sūnų, – kad turiu dar kitų skolininkų. Net ir aš pats taip maniau, tačiau įsitikinau, kad nebeturiu.

– Tai sakydamas, tėve, turite galvoj mane, – įterpė sūnus. – Apie mane jūs niekados nepagalvojate…

Visa, ką sūnus dabar ketino pasakyti tėvui, liko nepasakyta, nes kitapus stalo pasigirdo kraupus riksmas.

Mat Lašas Giunarsonas ūmai sugriebė pilną butelį degtinės ir pakėlė prie burnos. Jo žmona išgąstingai suriko ir mėgino išplėšti iš Lašo butelį. Lašas nustūmė savo žmoną ir išmaukė pusę butelio. Paskui jis pastatė butelį ant stalo ir pasisuko į žmoną. Jo veidas buvo smarkiai išraudęs, pastėrusiom akim jis lyg paklaikęs žvalgėsi aplinkui ir gniaužė kumščius.

– Juk girdėjai, Janas rado skolos raštą! Dabar savaime aišku – Janas aiškiaregys. Visa, ką jis sapnuoja, yra tiesa. Matysi, dar šiandien ištiks mane nelaimė – kaip jis sakė!

– Jis tik sakė, kad turi saugotis, – mėgino Lašą raminti žmona.

– Nedavei man ramybės, kol nesutikau čia ateiti, – suriko Lašas. – Manei, užsimiršiu, kokia šiandien diena. Ogi čia gavau įspėjimą.

Dar kartą pakėlė Lašas prie burnos degtinės butelį, bet žmona puolė prie jo verkdama, maldaudama. Lašas pastatė butelį atgal ant stalo ir pratrūko pašėlusiai kvatoti.

– Še, pasiimk, pasiimk! – suriko Lašas, atsistodamas ir nuspirdamas kėdę. – Ir labanakt, El Bengsta! Dovanokit, kad išeinu. Šiandien turiu eiti į tokią vietą, kur galėčiau gerti vienas.

Lašas nuėjo vartelių link, jo žmona nusekė iš paskos.

Priėjęs prie pat vartelių ir jau norėdamas pro juos išeiti, Lašas nustūmė savo žmoną.

– Eik šalin! Aš gavau įspėjimą. Mane jau galas griebia!

VASAROS NAKTIS

Tą dieną, kai pas tinklų mezgėją buvo surengta didelė puota, Janas Andersonas iš Skruliukos pasiliko namie. Tik vakare savo papratimu jis atsisėdo prie durų ant akmeninio slenksčio.

Tiesą sakant, Janas nesirgo, bet jautėsi nuvargęs ir silpnas. Po ilgos karštos saulėtos dienos troboje buvo slegiamai tvanku, taigi Janas džiaugėsi, galėdamas pakvėpuoti grynu oru. Lauke dar nebuvo atvėsę. Janas bematant pastebėjo. Tačiau jis liko besėdįs ore, ypač dėl to, kad galėjo prisižiūrėti tiek daug grožio.

Birželis pasitaikė nepaprastai karštas ir sausas. Miško gaisrai, kurie siautėdavo kiekvieną sausą vasarą, irgi jau prasidėjo. Kaip tik priešais Janas pastebėjo kylant gražius, melsvai pilkų dūmų sluoksnius viršum kalnų anapus Diuvo ežero. Netrukus pietuose pamatė vaiskiai tviskant garbanotą debesų viršūnę. Nukreipęs žvilgsnį į Stursnipą, vakaruose jis taip pat išvydo plyksčiojant didelius debesis pakaitom su ugnimi. Atrodė – visas pasaulis žus ugnyje.

Iš tos vietos, kur Janas sėdėjo, nebuvo matyti liepsnų, tačiau vis tiek jį apėmė baimė, pagalvojus, kad miške siautėja ugnis ir nekliudomai gali išsiplėsti. Gal ji pasitenkins tik miškų ruožais, nesunaikindama namų ir sodybų?..

Oras buvo be galo tvankus, ir Janas sunkiai gaudė kvapą. Jam beveik atrodė, kad sudegė labai daug oro ir netrukus visai jo pritrūks. Ne visuomet vienodais, bet trumpais gūsiais atsklisdavo degėsių kvapas, erzindamas nosį. Gerai, kad tas kvapas sklido ne iš kokios artimos, Askedalarnoje esančios vietos, o iš tolimų gaisrų, liepsnojančių ir siautėjančių už daugelio mylių ir ryjančių eglių spyglius, samanas ir žabus.

Raudona kaip ugnis saulė jau prieš kiek laiko buvo nusileidusi, tačiau ji paliko dar tiek purpuro, kad visas dangus plieskė raudonai. Dangus švelniai rausvėjo ne vien tik toje pusėje, kur saulė dar neseniai šypsojosi. Visas akiratis švytėjo raudonai. O Diuvo ežero vanduo patamsėjo kaip juodas veidrodis. Šiame juodame paviršiuje tartum kraujas ir žėrintis auksas skriejo tviską purpuriniai ribuliai.

Tai naktis! Tokią naktį negalvoji apie žemę ir žemiškus dalykus, regi tik dangų ir vandenį, kuriame švyti dangus.

Kai Janas, taip sėdėdamas prie namų durų, žiūrėjo į nuostabų reginį, ūmai pastebėjo vieną dalyką. Ne, tai neįmanoma. Tikriausiai jis mato nesamą dalyką. Tačiau Janui atrodė, kad dangaus skliautai leidžiasi. Bent jo akimis žiūrint, atrodė, kad šiandien jie arčiau žemės negu paprastai.

Janas kuo aiškiausiai tai matė, tačiau negalėjo įtikėti, kad tai teisybė, ir nežinojo, kuo tikėti. Didelis rausvas kupolas leidosi žemėn. Kaskart labiau tirštėjo dūmai, vis smarkiau kamavo kaitra. Janui atrodė, kad jis žūsta. Dabar jis jautė neapsakomą karštį, tvieskiantį iš tirpstančių nuo kaitros dangaus skliautų, kurie leidosi jam tiesiog ant galvos.

Ne kartą teko Janui girdėti, kad ateis kada nors pasaulio galas. Dažniausiai jis galvojo, kad tai atsitiks su baisiausiais žaibais, perkūnais ir žemės drebėjimu, kad kalnai garmės į jūras, o vandens bangos užtvindys slėnius ir lygų žemės paviršių, sunaikindamos visą gyvį.

Niekados Janas nemanė, kad pabaiga ateis tokiu būdu, ir žemė bus palaidota po dangaus skliautais, o žmonės žus nuo kaitros ir užtrokš nuo tirštų dūmų. Toks galas Janui atrodė siaubingesnis už bet kurį kitą.

Jis padėjo į šalį pypkę, nors tik pusiau buvo ją surūkęs, tačiau ramiai tebesėdėjo savo vietoje. Ką gi jis galėjo veikti? Juk nebuvo įmanoma kaip nors gintis ar slėptis. Net jeigu turėtum tokią galią, kad pajėgtum išsemti visus ežerus ir visas jūras, ir tai neužtektų vandens liepsnojantiems dangaus skliautams užgesinti. Jeigu kalnus išrautum iš žemės ir jais galėtum paremti dangaus skliautus, tai ir tokie ramsčiai neįstengtų išlaikyti tų sunkių krintančių skliautų, tuo labiau, jeigu jiems lemta nukristi.

Vienas dalykas Janą be galo stebino: atrodė, išskyrus jį, daugiau niekas aplinkui nepastebi, kas čia darosi.

Bet žiūrėkit, žiūrėkit! Kas gi ten kyla viršum kalnagūbrio?! Ar ne daugybė juodų taškų matyti tenai, šviesių dūmų debesyse? Jie sumišai pakilo į viršų, paskui ištįso į trumpus brūkšnelius, panašiai kaip bičių spiečius.

Žinoma, tai paukščiai. Kaip nuostabu: jie pakilo iš savo nakties poilsio ir vidury nakties skrenda aukštai ore!

Taip, paukščiai visuomet žino daugiau negu žmonės. Jie pajuto, kad dedasi kažkas nepaprasta.

Naktis ėjo vis tamsyn, bet anaiptol nesidarė vėsiau. Priešingai – tolydžio dar labiau kaitino. Nieko kita negalėjai tikėtis, nes raudonieji dangaus skliautai vis labiau artėjo prie žemės. Janui ėmė rodytis, tarytum dangaus skliautai nusileido taip žemai, kad pasiekė ten tolumoje dunksančią Snipos viršūnę.

Jeigu jau taip arti pasaulio pabaiga, ir Janui nebėra jokios vilties gauti žinią iš Klaros Giulos nei su ja pasimatyti, tai jis norėjo prašyti tiktai vienos malonės: tebūnie jam leista patirti, kuo jis jai nusižengė, kad galėtų atitaisyti, kol dar nesibaigė visa, kas priklauso žemės gyvenimui. Ką gi jis padarė, kad ji negali pamiršti nei atleisti? Kodėl iš jo atimti karališkieji papuošalai?