Сельма Лагерлёф: Portugalijos karalius

– Tik pasižiūrėkit, Janai, kokia puiki mergytė! – tarė pribuvėja.

Stovėjo dabar vargšas Janas, laikydamas rankose kažką šilta ir minkšta, apmuturiuota didele skepeta. Skepeta buvo kiek praskleista, ir Janas matė mažutį susiraukusį veiduką ir susitraukusias rankytes.

Sutrikęs Janas stovėjo ir nežinojo, ko nori iš jo tos moteriškės. Ką jis turi daryti su tuo daiktu, kurį pribuvėja įdėjo jam į glėbį? Ūmai pajuto Janas krustelėjimą, nuo kurio sutirtėjo ir jis, ir kūdikis. Niekas jo nestuktelėjo, todėl Janas neįstengė suprasti, ar čia savaime atsitiko ir jis pats sujudino mergaitę, ar atvirkščiai.

Tučtuojau širdis krūtinėje jam taip smarkiai suplakė, kaip dar niekuomet gyvenime nebuvo plakusi. Tą pat akimirką Janui pranyko šaltis, bloga nuotaika ir sielvartas. Pranyko ir apmaudas, tik viena jam teikė nerimo: jis negalėjo suprasti, kodėl ten krūtinėje taip daužosi ir plaka. Juk jis dieną nei šoko, nei greitai bėgo, nei kopė į statų kalną.

– Nagi pridėkit čia ranką ir pažiūrėkit! – kreipėsi Janas į pribuvėją. – Man atrodo, kad širdis taip neįprastai plaka.

– Taip, iš tikrųjų, – patvirtino pribuvėja. – Ar jums dažnai taip esti?

– Ne, man dar niekados taip nebuvo, – užtikrino Janas. – Bent niekados šitaip.

– Ar jums bloga? Jaučiate kur skausmą? – susirūpino pribuvėja.

– Ne, ne, šiaip viskas gerai.

Pribuvėja niekaip negalėjo suprasti, kas jam čia būtų, tad ji paklausė:

– Gal paimti iš jūsų kūdikį?

Tada Janą užplūdo naujas jausmas. Kūdikį? Ne, jo Janas nenorėjo atiduoti.

– Ne, palikite kūdikį man! – tarė jis.

Tą akimirką moterys turbūt kažką išskaitė jo akyse, kažką nugirdo jo balse, ir tai jas pralinksmino, nes pribuvėja šiek tiek šyptelėjo, o kitos prapliupo garsiai kvatoti.

– Janai, negi jūs gyvenime nieko taip nemylėjote, ir niekad taip smarkiai neplakė širdis?

– Ne-e, – atsakė Janas.

Staiga Janas suvokė, kas dabar išjudino jo širdį ir privertė ją taip smarkiai plastėti. Negana to, jis pradėjo numanyti, ko jam kaip tik trūko per visą gyvenimą: toks žmogus, kuris nejaučia savo širdies plastant nei skausme, nei džiaugsme, žinoma, negali būti laikomas tikru žmogumi.

KLARA FINA GIULEBORGA

Ir kitą dieną Janas iš Skruliukos ilgas valandas stovėjo prie namų durų, laikydamas ant rankų savo dukrytę.

Ir šiuokart jis laukė ilgai, tačiau dabar buvo visiškai kas kita negu vakar. Dabar jis nebe vienas, tad nesijaučia nei pavargęs, nei nepatenkintas.

Sunku apsakyti, kokį malonumą jis jautė, stovėdamas prie durų ir spausdamas prie krūtinės mažą, šiltą kūdikio kūnelį. Janui atrodė, kad iki šiol jis net pats sau visuomet buvo labai nemielas ir apgailėtinas, nes tiktai dabar ūmai jis pajuto savo širdyje džiaugsmą ir neapsakomą laimę. Dar niekados jis nejautė tokios laimės vien dėl to, kad ką nors labai myli iš visos širdies.

Žinoma, Janas ne be reikalo stovėjo prie durų. Jam čia bestovint, turėjo būti išspręstas vienas labai svarbus klausimas.

Jau nuo pat ankstaus ryto abu su žmona rinko kūdikiui vardą. Iš pat panagių svarstė, galvodami ir šiaip, ir taip, bet niekaip negalėjo išrinkti vardo iš tokios daugybės vardų.

Galų gale Katryna tarė:

– Nėra kitos išeities, tenka tau stoti su kūdikiu ant slenksčio. Paklausi pirmą moterį, einančią pro šalį, kuo ji vardu. Tą vardą, kurį ji tau pasakys, duosime savo dukrytei, vis tiek, ar jis bus šiurkštus, ar švelnus.

Tačiau namukas stovėjo kiek atokiau nuo kelio, todėl praeivių nedažnai pasitaikydavo. Janas jau ilgai stovėjo prie durų, o pro šalį vis niekas nėjo.

Ta diena taip pat buvo apsiniaukusi, bet nešalta, nelijo lietus, ir nesidraskė vėjas, net jautei šiokią tokią tvankumą.

Jeigu Janas nebūtų laikęs ant rankų savo mažytės, tikriausiai seniai būtų netekęs vilties pamatyti praeivę ir būtų taręs sau paprasčiausiai:

– Mano gerasis Janai Andersonai, nepamiršk, kad tu gyveni visai nuošaly, prie Diuvo ežero Askedalarnoje. Čia tėra vienintelis dvaras; be to, aplinkui dar stovi kelios mažutės samdinių bei žvejų lūšnelės. Iš kurgi čia galėtų atsirasti toks įžymus vardas, kuris tiktų tavo mažajai dukrytei.

Kadangi turėta galvoje jo dukra, Janas neabejojo, kad galų gale viskas pasibaigs sėkmingai. Žvilgčiodamas ežero link, Janas visiškai nenorėjo matyti, koks apleistas ir vienišas tas duburys, kuriame tyvuliavo ežeras. Juk tikrai gali atsitikti, kad iš Diuvo geležies liejyklos atsiirs į šiapus ežerą kokia kilminga dama, turinti gražų vardą. Janas beveik buvo tikras, kad tai turės įvykti, ir tik dėl tos mažos mergytės.

Kūdikis visą laiką miegojo, tad jis galėjo ramiai stovėti prie durų ir laukti iki valiai. Blogiau buvo Katrynai. Ji be paliovos teiravosi, ar ko nematyti. Dabar jis jau nebeturėtų ilgiau pasilikti lauke su mažyte.

Janas nukreipė žvilgsnį į Stursnipą, kuri kaip stati siena dunksojo už beržynėlio tarp Askedalarnos laukų tartum tvirtovės bokštas, saugantis, kad neprisiartintų niekas svetimas. Galėjo atsitikti, kad kokia nors kilminga dama buvo ant kalno, norėdama pasigėrėti gražiomis apylinkėmis, o grįždama ji atsitiktinai pasuks ne į tą pusę ir užklys į Skruliuką.

Janas ramino Katryną kaip įmanydamas. Jiems nieko netrūksta – nei jam, nei kūdikiui. Tiek išstovėjęs Janas norįs dar kiek palūkėti.

Niekur nebuvo matyti nė gyvos dvasios, tačiau Janas buvo tvirtai įsitikinęs, kad iš kažkur susilauks pagalbos, tik reikia dar kiek kantrybės. Negalėjo būti kitaip. Janas nė kiek nenustebtų, jeigu per kalnus ir girių tankumynus aukso karieta atvažiuotų karalienė suteikti savo vardą tai mažajai mergytei, kurią jis laikė ant rankų.

Vėl praslinko kiek laiko. Janas pajuto, kad artėja vakaras. Taigi jis nebegalėjo ilgiau pasilikti už durų.

Būdama troboje, Katryna žvalgėsi į laikrodį; ji žinojo, kad jau vėlu, ir vis kartojo, kad Janas turįs grįžti.

– Turėk kantrybės dar valandėlę! – ramino Janas. – Man rodos, matau ten iš vakarų kažką atvažiuojant.

Ištisą dieną buvo apsiniaukę, tačiau šią akimirką saulė prasiskverbė pro debesis, ir keli auksiniai spinduliai nukrito ant kūdikio.

– Nė kiek nesistebiu, kad, prieš eidama gulti, tu nori pažvelgti į mažytę! – kreipėsi Janas į saulę. – Verta pasižiūrėti į tokį kūdikį…

Saulė visai išniro iš debesų, ir jos spindulių pluoštas raudonai apšvietė kūdikį, Janą ir visą namuką.

– Štai kaip, tu nori būti mažytei krikšto motina? – tarė Janas iš Skruliukos.

Saulė nieko neatsakė. Dar kartą skaisčiai nušvitusi, vėl užsitraukė debesų šydą ir dingo.

Vėl suskambėjo Katrynos balsas.

– Ar buvo kas? – teiravosi Katryna. – Man rodos, girdėjau tave su kažkuo šnekant. Dabar tai jau turi grįžti vidun.

– Taip, dabar grįžtu, – sutiko Janas ir tuojau įėjo į trobą. – Ką tik pravažiavo nepaprastai puiki dama. Bet ji labai skubėjo. Vos tik spėjau pasakyti jai labą dieną, ir ji akimirksniu dingo.

– Ak taip? Tikrai pikta. Mes taip ilgai laukėme. Ar bent spėjai pasiklausti, kuo ji vardu?

– Kaipgi! Ji – Klara Fina Giuleborga1. Tiek iš jos tesužinojau.

– Klara Fina Giuleborga! – sušuko Katryna. – Juk tai pernelyg puikus vardas mūsų kūdikiui.

Daugiau Katryna nekėlė jokių ginčų.

Tačiau Janas iš Skruliukos stebėjosi savimi: jis net iki to priėjo, kad saulę kvietėsi krikšto motina savo mažajai dukrytei. Taip, nuo tos akimirkos, kai jam padavė į rankas kūdikį, jis tapo visiškai kitu žmogum.