Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Taip tyliai ir ramiai darbuojantis, atėjo eilė ir Katrynai iš Skruliukos. Kai ji prinešė kūdikį, mažoji Klara Giula ėmė rėkti ir mosuoti rankutėm ir kojytėm. Katryna mėgino ją maldyti, zakristijonas švelniai ir bičiuliškai ją šnekino, tačiau mažytė šėlte šėlo iš baimės.

Katryna pasitraukusi vėl mėgino tildyti mergytę. Zakristijonas tuo metu skiepijo didelį tvirtą berniūkštį, kuris nė garselio neišleido. Katryna vėl priėjo su mažyte, ir viskas prasidėjo iš naujo. Ji nepajėgė kūdikio nuraminti bent tiek, kad zakristijonas nors kartą galėtų įdrėksti.

Mažoji Klara Giula buvo paskutinis dar neskiepytas kūdikis, ir Katryna jautėsi lyg nesava, jai buvo labai nemalonu, kad jos dukrelė tokia nerami. Ji tiesiog nežinojo, ką daryti.

Staiga iš tamsos išniro Janas, iki šiol stovėjęs prie durų. Janas paėmė kūdikį ant rankų, o Katryna atsikėlė nuo kėdės, užleisdama jam vietą.

– Nagi pamėgink tu, gal geriau seksis! – tarė Katryna šiek tiek niekinamu balsu. Tas menkas, nusikamavęs Eriko iš Falos darbininkas, už kurio ji ištekėjo, jos akimis žiūrint, nė kiek nebuvo pranašesnis už ją pačią.

Prieš sėsdamas Janas nusimetė striukę. Tuo metu tamsoje jis buvo aukštai pasiraitojęs savo marškinių rankovę.

Janas atkišo nuogą petį ir pasakė, kad mielai norėtų skiepytis. Per visą gyvenimą jis tiktai kartą buvo skiepytas ir nieko taip nesibijojo, kaip raupų.

Išvydusi nuogą petį, mažoji Klara Giula staiga visai nuščiuvo ir įtemptai ėmė žiūrėti į savo tėvą didelėmis, protingomis akimis. Taip pat įdėmiai ji stebėjo, kaip zakristijonas triskart įdrėskė į petį, ir toje vietoje pasirodė kraujas. Ji žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą, ir puikiai suprato, kad tėvui neatsitiko nieko bloga.

Paskiepytas Janas Andersonas kreipėsi į zakristijoną:

– Dabar mergytė visiškai nusiramino. Gal pabandytumėt dar kartą?

Zakristijonas pamėgino dar kartą, ir šiuokart viskas ėjo kuo puikiausiai. Mažytė visą laiką sėdėjo protingu kaip senio veidu ir nė karto net nesuriko. Zakristijonas irgi tylėjo, kol baigė savo darbą. Paskui jis tarė Janui:

– Jeigu jūs tai darėte vien norėdamas nuraminti kūdikį, tai juk galėjome tik menamai jus paskiepyti…

Tačiau Janas jį nutraukė:

– Ne, ne, gerbiamasis, mums nebūtų pavykę. Visame pasaulyje nėra kito tokio kūdikio. Šiai mažytei neįmanoma įkalbėti netikros tiesos.

GIMIMO DIENA

Tą dieną, kai mažytei sukako vieneri metai, jos tėvas kasė griovius Eriko iš Falos pūdyme. Dirbdamas mėgino prisiminti, kaip ten būdavo anksčiau, kol dar jis neturėjo apie ką galvoti, triūsdamas lauke, anuomet, kai dar nejautė krūtinėje smarkiai plakančios širdies, kai dar nepažinojo jokio ilgesio ir nejausdavo nerimo.

– Keista, kad žmogus gali taip gyventi! – tarė Janas ir pajuto panieką pats sau. – Taip, – tęsė jis, – štai kur visa esmė! Jeigu aš būčiau toks turtingas, kaip Erikas iš Falos, arba toks stiprus, kaip Berjė, kuris čia pat, gretimame lauke, kasa griovį, – visa tai būtų niekis, palyginti su mano krūtinėje plazdančia širdimi.

Janas pažvelgė į tą pusę, kur dirbo Berjė. Tai buvo labai tvirtas vyras, galįs įveikti beveik dukart tiek darbo, kiek jis. Bežiūrint į Berję, Janui pasirodė, kad šis šiandien toli gražu ne tiek nudirbęs kaip paprastai.

Abudu dirbo pas Eriką pagal sutartį. Berjė visuomet apsiimdavo daugiau už Janą, tačiau darbą juodu baigdavo beveik vienu metu. O šiandien Berjė gerokai lėčiau slinko į priekį; jis ne tik nėjo kartu su Janu, bet ir buvo smarkiai atsilikęs.

Janas dirbo iš peties, kad kuo greičiausiai galėtų grįžti namo pas savo mažąją dukrytę. Tą dieną jis dar labiau jos ilgėjosi negu paprastai. Vakarais mažytė dažniausiai būna mieguista. Jeigu Janas nepaskubės, galimas dalykas, ji jau kietai miegos.

Baigęs darbą, Janas pastebėjo, kad Berjė savo sklypą buvo vos įpusėjęs. Daugelį metų juodu dirbo kartu, tačiau dar niekados taip nepasitaikė. Janas negalėjo atsistebėti ir nuėjo pas Berję.

Berjė stovėjo griovyje ir dabar kaip tik kamavosi, stengdamasis kastuvu iškelti į paviršių suplūktą žemės luitą. Jis buvo užmynęs stiklo šukę ir giliai susižeidęs koją. Negalėdamas iškęsti, nusiavė, ir galima įsivaizduoti, kaip turi būti baisu sprausti kastuvą į žemę basa sužeista koja.

– Gal verčiau liautumeis? – paklausė Janas iš Skruliukos.

– Ne, turiu šiandien baigti, – atsakė Berjė. – Erikas iš Falos neduos man nė grūdo, kol nebaigsiu šio sulygto sklypo. O namie neturime nė saujelės ruginių miltų.

– Na, tai labos nakties! – tarė Janas.

Berjė nieko neatsakė. Jis buvo toks pavargęs ir nusikamavęs, jog nebeįstengė ištarti nė tų įprastinių atsisveikinimo žodžių.

Janas iš Skruliukos priėjo lauko ribą ir sustojo.

– Kas iš to mažajai mergytei, kad tu pareisi namo jos gimimo dieną? – tarė jis sau. – Jai gera ir be tavęs. O Berjės namuose septyni vaikai, ir visi sėdi be duonos. Ar pasmerksi juos badauti vien dėl to, kad, parėjęs namo, galėtum žaisti su Klara Giula?

Janas grįžo ir, atsistojęs greta Berjės, kartu su juo kibo į darbą. Janas buvo jau nuvargęs, ir darbas ėjo lėtai. Beveik visiškai sutemo, kol juodu pagaliau baigė.

„Klara Giula dabar jau seniai miega“, – pagalvojo Janas, paskutinį kartą besdamas kastuvą.

– Na, tai labos nakties! – sušuko jis Berjei antrąsyk.

– Labanaktis! Ir ačiū, kad padėjai! – atsakė Berjė. – Dabar einu ir tuojau parsigabensiu savo rugius. Atsilyginsiu tau kitą kartą, gali būti tikras.

– Aš nenoriu jokio užmokesčio. Labanakt!

– Nieko nenori už tai, kad man pagelbėjai? – nustebo Berjė. – Kas čia atsitiko, kad esi toks kilniaširdis?

– O, šiandien… šiandien… mažytės gimimo diena.

– Kaip? Ir dėl to padėjai man kasti griovį?

– Dėl to. Taip pat dėl kita ko. Nagi labanaktis!

Janas skubiai nuėjo, kad netektų aiškinti to „kita ko“. Tačiau jam knietėjo pasakyti: „Šiandien ne tiktai Klaros Giulos, bet ir mano širdies gimimo diena.“

Gerai, kad to nepasakė, nes Berjė tikriausiai būtų pagalvojęs, kad jis išėjo iš proto.

KALĖDŲ RYTAS

Mažytei pradėjus eiti antruosius metus, Kalėdų rytą Janas Andersonas pasiėmė ją kartu į bažnyčią, į rytmetines Kalėdų pamaldas.

Jo žmona manė, kad kūdikis dar per mažas, ir negalima imti jo į bažnyčią. Be to, Katryna bijojo, kad mažytė gali vėl taip savotiškai pasielgti, kaip anuomet skiepijant.

Tačiau Janas pasiekė, ko norėjo. Tuo labiau, kad papročiai nedraudė imti kūdikių kartu į rytmetines Kalėdų pamaldas.

Taigi per Kalėdas Skruliukos gyventojai kartu su Klara Giula jau penktą valandą ryto išsirengė į kelionę.

Buvo debesuota ir tamsu kaip maiše. Tačiau šalčio nejautei. Oras veik dvelkė švelnumu, nepaprasta ramybe, nešiureno nė menkiausias vėjelis. Čia dažnai taip esti gruodžio pabaigoj.

Iš pat pradžių reikėjo eiti siauru takeliu tarp Askedalarnos laukų ir giraičių. Paskui keliauninkams teko skverbtis stačiu užsnigtu keliu per Snipos kalvą. Tik tada jie išėjo į tikrą kelią.

Didžiuliuose dviejų aukštų Falos namuose visi langai žėrėjo nuo degančių žvakių. Todėl namas Skruliukos gyventojams atrodė kaip kelrodis švyturys. Taip pavyko jiems nusigauti ligi Berjės namų. Ten jie susitiko keletą kaimynų, kurie iš vakaro buvo pasitaisę deglus ir dabar galėjo pasišviesti kelią. Skruliukos gyventojai prisidėjo prie jų. Kiekvienas su deglu ėjo mažo būrelio priekyje. Dauguma tylėjo, bet visi buvo iškilmingai nusiteikę. Jie įsivaizdavo esą tie Rytų šalies išminčiai, kurie, stebuklingosios žvaigždės vedami, keliavo ieškoti tik užgimusio Judėjos karaliaus.