Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

* * *

Apsilankymas neilgai tetruko. Nepraslinkus nė valandai, Janas su savo mažąja dukryte jau vėl ėjo per erdvų kiemą vartų link.

Atsidūręs prie vartų, Janas stabtelėjo ir atsisukęs apsižvalgė, tartum norėdamas dar kartą užeiti į svečius.

Janas neturėjo jokio pamato gailėtis, kad čia apsilankė. Ne, ne, anaiptol. Jis ir mažoji buvo maloniai priimti. Bjerno Hindriksono žmona tuojau nusivedė vaiką prie didžiulės mėlynai dažytos spintos, kuri stovėjo prie šoninės sienos per vidurį, ir pavaišino mažytę sausainiu ir kąsneliu cukraus. Pats Bjernas Hindriksonas paklausė Klarą, kiek jai metų, kuo ji vardu. Paskui išsiėmė piniginę, kurią nešiojosi kelnių kišenėje, ir dovanojo jai žvilgantį šeštoką.

Janas buvo pavaišintas kava. Teta klausinėjo apie Katryną, teiravosi, ar jie laiko karvę, kiaulę, ar jų trobelėje žiemą labai šalta, ar Janas Faloje pas Eriką uždirba tiek, kad jie galėtų gyventi be skolų.

Ne, pats apsilankymas praėjo taip, kad Janui nebuvo jokios priežasties sielotis. Kiek pasišnekučiavę Hindriksonai pareiškė, kad šįvakar jie pakviesti į svečius ir už pusvalandžio turi išvažiuoti. Janas suprato, kad per tą pusvalandį jiems reikia pasiruošti, taigi jis pakilo ir atsisveikino.

Šeimininkė greitai priėjo prie spintos, išėmė sviesto ir lašinių, paėmusi vieną nedidelį maišelį, pripylė jį kruopų, kitą – miltų, sudėjo visa tai į skepetą, surišo į ryšulėlį ir atsisveikindama įbruko Janui į rankas. Ji sakė, kad tai šiek tiek lauktuvių Katrynai. Reikia bent kiek atsilyginti Katrynai, kad ji pasiliko namų saugoti.

Kaip tik dėl to ryšulėlio Janas dabar smarkiai suko galvą.

Janas puikiausiai žinojo, kad tame ryšulėlyje buvo visa, kas tik gali būti geriausia ir skaniausia. Puikiausieji gardumynai, apie kuriuos Skruliukoje svajojama su ilgesiu, susėdus prie stalo. Tačiau Janui atrodė, tartum, priimdamas šias dovanas, jis būtų įžeidęs, nuskriaudęs savo mažąją dukrytę.

Ne, ne, jis užsuko pas Bjerną Hindriksoną ne elgetaudamas, bet norėdamas aplankyti savo gimines. Tegu Hindriksonai negalvoja taip. Jie turi suprasti teisingai.

Visa tai Janui atėjo į galvą dar kambary, tačiau pagarba Hindriksonui ir jo žmonai neleido jam nepriimti ryšulėlio.

Dabar jis pasuko nuo vartų atgal ir padėjo ryšulėlį ant žemės prie arklidės kertės, kur neabejotinai jį turėjo pastebėti namiškiai.

Janui buvo skaudu palikti visas tas gėrybes, tačiau jo mažoji Klara anaiptol ne elgetos duktė. Niekas neturi teisės apie ją ir jos tėvą sakyti, kad juodu elgetauja, eidami pas turtingus gimines.

EGZAMINAI

Kai mažajai suėjo šešeri metai, vieną darbo dieną Janas iš Skruliukos nuėjo į Estanbiu mokyklą egzaminų pasiklausyti.

Tai buvo pirmoji mokykla visoje parapijoje, ir visi džiaugėsi, kad jie dabar turi mokyklą. Iki tol zakristijonui Svartlingui nebuvo kitos išeities, kaip keliauti kartu su savo mokiniais iš vieno kiemo į kitą.

Iki 1860 metų, kol nebuvo naujosios mokyklos, kas keturiolika dienų jis turėdavo mokyti vis kitoje vietoje. Dažnai tekdavo mokytojui su savo mažaisiais mokiniais sėdėti tokioje patalpoje, kur šeimininkė verda valgyti, arba šeimininkas dirba staliaus darbą, kur nukaršėliai, nepasikeldami ištisą dieną, čia pat guli lovoje, o pasienyje po suolu kudakuoja vištos.

Vis dėlto pamokos eidavo gerai, nes zakristijonas Svartlingas buvo toks žmogus, kuris bet kokiomis aplinkybėmis mokėjo daryti tvarką; tačiau kaip puikiai jis turėjo jaustis dabar, galėdamas mokyti tikroje mokykloje, vien tam skirtame kambaryje, kuris iš klasės negali būti verčiamas kuo kitu. Pasieniais nebuvo lovų, indų spintų, darbo įrankių. Prie lango niekas nestatydavo kokių dailidės staklių, užstojančių šviesą. Pamokų metu negalėdavo užsukti kokia kaimynė kavos gerti arba kaip višta pakudakuoti.

Čia jis galėjo pakabinti ant sienų paveikslus iš Biblijos istorijos, gamtos piešinius ir Švedijos karalių portretus. Čia vaikai turėjo tinkamus žemučius suolus ir staliukus, jiems nebereikėjo susikūprinus sėdėti prie aukšto stalo, kur dažnai vien tiktai nosimi pasiekdavo viršų su knygomis ir rašomosiomis lentelėmis. O pats Svartlingas čia turėjo tikrą katedrą su lentynomis ir stalčiais, kur jis galėdavo susidėti savo didžiulius žurnalus. Per pamokas, sėdėdamas prie šios katedros, Svartlingas atrodydavo iškilmingiau negu bet kada savo gyvenime. Anksčiau dažniausiai jam tekdavo mokyti atsisėdus prie židinio. Už nugaros smarkiai liepsnodavo ugnis, o priešais pusračiu tupėdavo susirietę vaikai. Naujojoje mokykloje jis turėjo nuolatinę vietą juodai lentai. Sienoje buvo įkalta vinių žemėlapiams ir lentelėms. Jau nebereikėjo jų ramstyti į spintos duris arba į kanapą kaip iki šiol.

Dabar Svartlingas visuomet žinojo, kur padėtos žąsies plunksnos, ir jis galėjo mokyti vaikus vedžioti tiesius brūkšnius ir apskritimus. Dabar tikriausiai visa parapija išmoks taip gražiai rašyti, kaip jis pats. Be to, dabar galima vaikus išrikiuoti, kad, pamokoms pasibaigus, jie visi išeitų iš klasės kaip kareiviai.

Mokyklą baigus įrengti, nuolatos vis ką nors dar patobulindavo joje.

Nors ir kaip visi buvo patenkinti naująja mokykla, vis dėlto tėvai pajuto, kad vaikai jiems pasidarė šiek tiek svetimi. Atrodė, tartum vaikai būtų įžengę į kažkokį naują, vertingesnį, pasaulį, kuris seniesiems buvo visiškai neprieinamas. Iš tiesų neteisinga taip galvoti. Juk tėvams turėjo būti be galo džiugu, kad vaikams teko geresnė dalia negu jiems patiems.

Tą dieną, kai Janas Andersonas iš Skruliukos traukė į egzaminus, visą kelią jis vedė mažąją Klarą už rankos, kaip jie visuomet buvo įpratę. Abu bičiuliškai ir nuoširdžiai šnekučiavosi.

Netoli mokyklos, pamačiusi kitus vaikus, susirinkusius prie durų, Klara ištraukė savo ranką iš tėvo ir perėjo į kitą pusę kelio. Vos tik jie atėjo prie mokyklos, Klara paliko savo tėvą bestovintį ir nubėgo prie būrelio vaikų.

Per egzaminus Janas iš Skruliukos sėdėjo kėdėje prie pat katedros tarp įžymių ponų ir mokyklos tarybos narių. Janas turėjo čia atsisėsti, kitaip būtų matęs vien tik Klaros sprandą, nes ji kartu su mažiausiais sėdėjo pirmame suole, dešinėje nuo katedros. Jeigu ne tai, nieku gyvu nebūtų Janas atsisėdęs tokioje garbingoje vietoje, tačiau dėl tokios dukros, kaip Klara Giula, tėvui nedera laikyti savęs blogesniu už bet ką kitą.

Klara Giula iš savo vietos neabejotinai turėjo matyti tėvą, tačiau ji nė karto į jį nepažvelgė, tartum jo visiškai nė būte nebūtų.

Užtat nuo mokytojo Klara Giula akių nenuleido. Dabar mokytojas Svartlingas klausinėjo vyresniuosius mokinius, sėdinčius kairėje nuo katedros. Jie turėjo paskaityti, žemėlapyje parodyti įvairius kraštus ir miestus, priėję prie lentos, išspręsti po uždavinį. Mokytojas turėjo laiko vos retkarčiais užmesti akį į mažuosius dešinėje pusėje. Iš tiesų nieko nebūtų atsitikę, jeigu Klara Giula bent probėgšmais būtų žvilgtelėjusi į tėvą, tačiau ji nė karto net galvos nepasuko į tą pusę.

Tėvas šiek tiek guodėsi tuo, kad ir visi kiti vaikai elgėsi taip pat. Visi sėdėjo įsmeigę savo skaisčias akutes į mokytoją. Tie mažieji varliūkščiai dėjosi suprantą viską, apie ką šis kalba, net, jam iškrėtus pokštą, baksnojo vienas kitą alkūnėmis ir juokėsi.

Tėvai negalėjo atsistebėti, matydami vaikus taip mandagiai elgiantis per užsitęsusius egzaminus. Nuostabus žmogus buvo zakristijonas Svartlingas, jis mokėjo išgauti iš vaikų viską, ko norėjo.

Janas tuo metu ėmė nerimauti ir būgštauti. Jis jau pats gerai nebežinojo, ar ten sėdi jo tikroji dukrytė, ar kieno kito vaikas. Tai jį taip kamavo, kad galų gale, pasikėlęs iš savo vietos tarp mokyklos tarybos narių, atsisėdo arčiau durų.