Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Paskui atėjo eilė senajam Tiubergui klausinėti zakristijono Svartlingo mokinius.

Senis jau nebepyko. Jo mokiniai puikiai parodė, ką jie gali, tad mokytojas Tiubergas buvo gerai nusiteikęs, ir jam kilo noras iškrėsti pokštą. Iš pradžių jis rimtai uždavė zakristijono Svartlingo mokiniams keletą paprastų klausimų. Tačiau neilgai teįstengė Tiubergas išlikti rimtas ir netrukus pasidarė toks pat smagus, kaip buvo įpratęs savo mokykloje.

– Puikiai žinau, kad jūs kur kas daugiau mokėtės negu mes, atėjusieji iš giliausio šios parapijos užkampio, – tarė jis. – Jums buvo dėstoma gamta ir visa, kas tik gali būti. Tačiau dabar aš norėčiau žinoti, ar nors vienas jūsų gali pasakyti, kokie yra akmenys Mutalos upelyje?

Nė vienas zakristijono Svartlingo mokinys neiškėlė rankos, o kitoje pusėje šūstelėjo visas rankų miškas.

Zakristijono Svartlingo pusėje sėdėjo Olofas Olsonas, kuris pats puikiai žinojo turįs visoje parapijoje geriausią galvą, ir Hindrikas Bjernsonas, kilęs iš senų, išmintingų ūkininkų; jie irgi nieko negalėjo pasakyti. Čia pat sėdėjo ir Karin Svens, protinga mergaitė, per visą savo gyvenimą nepraleidusi nė vienos pamokos. Lygiai kaip ir kiti tos mokyklos mokiniai, ji negalėjo atsistebėti, kaip zakristijonas Svartlingas nieko jiems nepasakė apie nepaprastas Mutalos upelio akmenų savybes.

Čia sėdėjo taip pat Klara Fina Giuleborga iš Skruliukos, kuri buvo gavusi savo vardą iš saulės. Ir jos galvoje viešpatavo tokia pat tamsa kaip ir kitų mokinių.

Mokytojas Tiubergas atrodė rimtas, o mokytojas Svartlingas nepaprastai susirūpinęs nudelbė akis.

– Tad nieko kita nebelieka, kaip tik pasiklausti kitų, – tarė mokytojas Tiubergas. – Vis dėlto nuostabu: čia sėdi tiek daug gudrių berniukų ir mergaičių, o nė vienas negali atsakyti į tokį paprastą klausimą.

Ir tik tą akimirką Klara Giula iš Skruliukos atsisukusi pažvelgė į Janą, kaip ji paprastai darydavo, nemokėdama rasti išeities. Janas stovėjo toli nuo Klaros Giulos, tad jis negalėjo jai pakuždėti atsakymo, tačiau, pažiūrėjusi savo tėvui į akis, Klara Giula jau žinojo, ką turi atsakyti.

Greitai ji iškėlė ranką, net atsistodama iš didelio įkarščio.

Visi jos mokyklos mokiniai ir mokinės, pasisukę į ją, įsmeigė akis, o zakristijonas Svartlingas atrodė labai patenkintas, kad nebeteks klausti kitos mokyklos mokinių.

– Jie yra šlapi! – sušuko Klara Giula, nelaukdama, kol ją paklaus, nes tam jau nebebuvo laiko.

Tačiau po akimirkos Klarai Giulai jau ėmė atrodyti, kad ji labai paikai atsakė ir viską niekais nuvarė. Ji susmuko savo suole ir kone palindo po piupitru, kad niekas jos nematytų.

– Taip, teisingas atsakymas, Klara Giula, – tarė mokytojas Tiubergas. – Jūsų laimė, zakristijono Svartlingo mokiniai, bent vienas iš jūsų atsakė. Dar akimirka, ir jūs jau būtumėt buvę nugalėti, nors ir kaip riečiate nosį.

Prapliupo juokais abiejų mokyklų mokiniai, taip pat suaugusieji. Kai kurie vaikai net atsistojo, kad galėtų kaip reikiant išsijuokti, kiti kvatojo, veidu prigludę prie suolo. Iš karto pakriko visa tvarka.

– Man rodos, dabar išneškime suolus ir eikime šokti aplink eglutę, – pasiūlė senasis Tiubergas.

Dar niekados iki šiol vaikai nebuvo mokykloje tokie patenkinti kaip tą dieną.

ŽŪKLĖ

Iš tikro sunku įsivaizduoti, kad kas nors Skruliukoje taip būtų mylėjęs mažąją mergytę, kaip tikrasis jos tėvas. Tačiau neabejotinai galima pasakyti, kad senasis tinklų mezgėjas Ela buvo geras ir tikras mergaitės bičiulis.

Štai kaip prasidėjo jų draugystė.

Vieną dieną Klarai Giulai atėjo į galvą išdėlioti upelyje valus. Mat ji norėjo susižvejoti mažųjų upėtakių, kurie nardė vandenyje. Tam reikėjo įsmeigti upelyje kartis ir prie jų priraišioti valus su kabliukais. Klarai Giulai pavyko geriau, negu buvo galima tikėtis. Jau pirmą dieną ji parsinešė namo dvi žuvytes.

Žinoma, Klara Giula labai uoliai įniko žvejoti. Tėvas ir motina gyrė ją ir liaupsino, kad jau dabar, būdama vos aštuonerių metų, dukra stengiasi parūpinti namams maisto. Norėdama ją dar labiau paskatinti, Katryna leido mergaitei pačiai nuvalyti ir kepti žuvis, o Janas paragavęs pasakė, kad nieko panašaus jam neteko valgyti per visą gyvenimą. Ir tai buvo tikra tiesa, nes žuvys buvo tokios ašakotos ir kietos, jog ir pati mažoji žuvautoja vos tiktai vieną kąsnį įstengė nuryti.

Tačiau mergaitė tebežuvavo vis su tokiu pat įkarščiu. Rytą atsikeldavo kartu su tėvu. Išeidama ji pasikabindavo ant rankos krepšelį, kad būtų geriau neštis žuvis namo; jaukui mergaitė pasiimdavo sliekų mažoje skardinėlėje. Taip apsirūpinusi ji žingsniuodavo paupiu aukštyn. Per daugybę stačių slenksčių upelis šokčiojo iš aukštumos. Buvo jame ir tamsių, tylių giliųjų vandenų, ir vaiskių vietų, kur skaidrus vanduo lėtai sruveno per smėlį ir plokščius akmenis.

Bet jūs tik pagalvokit! Praslinkus pirmai savaitei, Klara Giula nebesugavo nė vienos žuvies. Laimė visai apleido mažąją Klarą. Jaukas dingdavo beveik nuo visų kabliukų, tačiau Klara Giula nerasdavo žuvies. Ji perkėlė savo žvejybos įnagius iš srauniųjų vandenų į giliuosius, o iš giliųjų į krioklius, be to, paėmė kitus kabliukus, tačiau visa tai nieko nepadėjo.

Klara Giula klausinėjo Berjės ir Eriko iš Falos berniukų, gal jie, anksčiau atsikėlę, nuima jos žuvis nuo kabliukų. Berniūkščiai tik pasišaipė. Nė vienas jų nesutiktų taip nusižeminti ir nieku būdu nežvejotų upelyje. Juk tam yra Diuvo ežeras. Tik mažoms mergaičiukėms, kurioms nevalia eiti į ežero pakrantę, tinka žuvauti ir miško upokšniuose.

Nors ir kaip išdidžiai berniūkščiai atsakinėjo, Klara Giula pati nežinojo, tikėti jų žodžiais ar ne. Kas nors juk nuimdavo jos žuvis nuo kabliukų, nes dabar upelyje Klara Giula buvo išdėliojusi tikrus kabliukus, ne sulenktus segtukus kaip anksčiau.

Norėdama galų gale viską išaiškinti, vieną rytą Klara Giula atsikėlė anksčiau už Janą ir Katryną ir nudūmė prie upokšnio. Atsidūrusi prie tos vietos, kur buvo išdėlioti jos įrankiai, mergaitė pirmiausia sulėtino žingsnius, mažučiais žingsneliais ėmė sėlinti artyn, saugodamasi užkliudyti akmenis arba sušlaminti krūmus.

Tik pagalvokit! Ji visa nustėro, kai, prisiartinusi prie upokšnio, pamatė, kad teisingai spėliojo. Žuvų vagis stovėjo kaip tik toje vietoje, kur ji praėjusį rytą buvo išdėliojusi savo kabliukus, ir nuiminėjo žuvį.

Vagis buvo ne koks berniūkštis, kaip Klara Giula tikėjosi, o suaugęs vyras. Jis stovėjo pasilenkęs prie pat vandens ir kaip tik dabar traukė žuvį. Klara Giula matė blykčiojant žvynus, kai vagis narpliojo žuvį nuo kabliuko.

Mažoji tebuvo aštuonerių metų, tačiau nieko nebijojo, todėl pribėgo ir sugavo vagį nusikaltimo vietoje.

– Šit kaip, tai jūs vagiate mano žuvis! – tarė Klara Giula. – Gerai, kad pagaliau jus užtikau, nes gana jau tų vagysčių.

Žmogus pakėlė galvą, ir Klara Giula pamatė jo veidą. Tai buvo senasis tinklų mezgėjas, kuris gyveno vienoje miško trobelėje.

– Taip, žvejybos įrankiai tavo, puikiai žinau, – tarė jis visiškai ramiai, nė kiek nesikarščiuodamas, ne taip, kaip žmogus, sučiuptas darant ką bloga.

– Bet kaip jūs drįstate imti tai, kas ne jūsų? – pasipiktino vargšė mažoji žuvautoja.

Vyriškis pasižiūrėjo į ją, ir to žvilgsnio Klara Giula negalėjo pamiršti visą gyvenimą. Jai atrodė, kad ji žiūri į dvi atviras, tuščias bedugnes su gilumoje klajojančiomis dviem prigesusiomis akimis, kuriose jau negali atsispindėti nei skausmas, nei džiaugsmas.