Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Pagaliau vyresnieji buvo išegzaminuoti, atėjo eilė mažiesiems, kurie vos tebuvo pramokę skaityti. Nors ir nedaug numanydami, vis dėlto ir jie turėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus. Taigi juos imta klausinėti apie pasaulio sukūrimą.

Iš pradžių mažieji turėjo atsakyti į klausimą, kas sutvėręs šį pasaulį. Tai jie puikiausiai žinojo. Tačiau, nelaimei, toliau mokytojas paklausė, ar jie žino, kaip dar kitaip vadinamas Dievas.

Visi mažieji pirmokai neteko žado. Jų skruostai išraudo, kaktelės susiraukšlėjo, tačiau nė vienas neįstengė atsakyti į tokį paprastą klausimą.

Suoluose, kur sėdėjo vyresnieji, viena per kitą kilo rankos, visi ėmė kuždėtis, prunkšti. Tačiau aštuoni pirmokai sėdėjo, nepraverdami burnos. Nė žodžio nemokėjo atsakyti nei Klara Giula, nei kuris kitas.

– Yra tokia malda, kurią mes kasdien kalbame, – tarė mokytojas. – Kaipgi ten vadinamas Dievas?

Dabar Klara Giula suvokė. Ji suprato: mokytojas nori, kad pasakytume, jog Dievą vadiname taip pat tėvu. Ji iškėlė ranką.

– Kaip mes paprastai dar vadiname Dievą, Klara Giula? – paklausė mokytojas.

Smarkiai įkaitusiais skruostais Klara Giula atsistojo savo suole, o kietai supinta jos kasytė styrojo tartum uodegaitė.

– Mes jį vadiname Janu! – atsakė Klara Giula garsiai ir aiškiai.

Tai išgirdę, visi suprunkštė; ponai, mokyklos tarybos nariai, tėvai, mokiniai – visi. Lūpos tiesiog pačios šypsojosi. Net ir pats mokytojas, atrodo, pralinksmėjo.

Klara Giula smarkiai nuraudo, ašaros užplūdo jos akis. Bet mokytojas stuktelėjo į grindis lazda, kuria jis rodydavo žemėlapyje, ir sušuko:

– Tylos!

Paskui keliais žodžiais jis viską paaiškino:

– Klara Giula turbūt norėjo pasakyti „tėvu“, – tarė mokytojas. – Tačiau ji pasakė „Janu“, nes jos tėvas vardu Janas. Tačiau mums nėra ko taip labai stebėtis mažosios mergaitės atsakymu. Aš nežinau, ar mokykloje yra dar bent vienas vaikas, turįs tokį gerą tėvą kaip Klara Giula. Aš matydavau jį per audrą ir lietų prie mokyklos jos belaukiantį. Užėjus pūgoms, kai keliai smarkiai užpustyti, tėvas nešte nešdavo ją į mokyklą. Todėl nereikia stebėtis, kad mergytė sako „Janas“, norėdama išreikšti geriausia, ką ji iš viso žino.

Mokytojas nuoširdžiai paglostė mažajai mergytei galvutę, o žmonės kartu ir juokėsi, ir buvo sujaudinti.

Klara Giula sėdėjo savo vietoje, žiūrėjo tiesiog prieš save ir nežinojo, ką turėtų daryti. Tačiau Janas Andersonas iš Skruliukos jautėsi laimingas kaip karalius. Dabar staiga jis vėl gavo įsitikinti, kad ši mažoji mergytė priklauso tik jam, o ne kam kitam.

MOKYKLŲ VARŽYBOS

Keisti dalykai dėjosi tarp mažosios mergytės iš Skruliukos ir jos tėvo. Galėtų atrodyti, kad jis ir jo dukrytė nutašyti iš vieno gabalo, nes juodu mokėjo skaityti vienas kito mintis.

Svarstjės parapijoje gyveno vienas mokytojas, senas atitarnavęs kareivis, ir mokė vaikus atokiausiose parapijos vietose. Jis neturėjo tokios mokyklos kaip zakristijonas Svartlingas, tačiau visi vaikai be galo jį mylėjo. Vaikai patys nežinojo einą pas jį mokytis; jie manė bėgą tiktai kartu pažaisti.

Abu mokytojai kuo nuoširdžiausiai tarpusavy draugavo. Tačiau kartais jaunesnysis mėgindavo vyresnįjį priversti, kad jis neatsiliktų nuo gyvenimo, norėdavo jam būtinai įpiršti skiemeninį metodą ir kitas naujoves. Senasis dažniausiai praleisdavo visa tai negirdomis, bet kartą vis dėlto jis už tai supyko.

– Gavęs mokyklą, tu per daug pradėjai didžiuotis, Svartlingai, – pastebėjo Tiubergas. – Bet patikėk, mano mokiniai skaito lygiai taip pat gerai, kaip ir tavieji, nors aš mokau tik valstiečių trobose.

– Taip, žinau ir niekados nesu sakęs nieko kita, – sutiko zakristijonas Svarstlingas. – Tik man rodos, vaikams mokantis reikėtų mažiau vargo…

– Na, ir kas toliau? – subruzdo senasis.

Iš jo balso zakristijonas Svartlingas suvokė, kad senis jautėsi užgautas, tad jis mėgino trauktis.

– Tiesa, tu palengvini vaikams mokslą, nes jie niekuomet nesiskundžia, kad sunku.

– Gal jiems per daug lengva? Gal nori pasakyti, kad nieko neišmoksta? – sušuko senasis ir kumščiu trenkė į stalą.

– Kas tau šiandien, Tiubergai? – nustebo zakristijonas Svartlingas. – Ką tik pasakau, viskas tau negerai.

– Taip, tu jau pernelyg smarkiai geli.

Į pokalbį įsimaišė kiti, ir mokytojai išsiskyrė tokie pat geri draugai, kokie buvo iki šiol. Tačiau kai Tiubergas vienas pasileido namo, jam vėl atėjo į galvą zakristijono Svartlingo žodžiai, ir jį ėmė tvilkyti dar didesnis pyktis negu anksčiau.

– Kaip šis vaikigalis drįsta sakyti, kad mano mokiniai daugiau išmoktų, jeigu neatsilikčiau nuo kažkokios laiko dvasios? – svarstė Tiubergas. – Tikriausiai jis mano, kad aš per senas, tik nenori tiesiai to pasakyti.

Senasis Tiubergas negalėjo numalšinti savo apmaudo ir, parėjęs namo, pradėjo apie tai kalbėti su žmona.

– Nesigraužk dėl tų zakristijono tauškalų, – tarė žmona. – Senas jautis vagos negadina! Visuomet tai sakau. Judu abu esate geri mokytojai – ir tu, ir zakristijonas Svartlingas.

– Kas iš to, kad tu taip sakai, – atšovė jai vyras. – Kiti galvoja kaip norėdami.

Keletą dienų Tiubergas atrodė toks prislėgtas, jog net žmonai buvo gaila į jį žiūrėti.

– Ar negalėtum zakristijonui Svartlingui įrodyti, kad jis buvo neteisus? – paklausė žmona.

– Kaip jam įrodysi? Ką nori pasakyti?

– Man rodos, jeigu esi tikras, kad tavo mokiniai tiek pat moka, kiek jo…

– Tikras esu!

– Tai turi reikalauti, kad jūsų mokiniai būtų kartu išegzaminuoti.

Senasis apsimetė, tarytum žmonos žodžiai nebūtų padarę jam jokio įspūdžio. Tačiau ką ji pasakė, dar ilgai neišėjo jam iš galvos. Po kelių dienų zakristijonas Svartlingas gavo laišką. Mokytojas Tiubergas siūlė leisti abiejų mokyklų mokiniams išbandyti savo jėgas.

Zakristijonas Svartlingas neturėjo nieko prieš, tik jis norėjo, kad varžybos būtų surengtos per Kalėdas. Tada jos būtų lyg šventė, ir nereikėtų prašyti mokyklos tarybos leidimo.

– Visai neblogas sumanymas, – pagalvojo zakristijonas Svartlingas. – Šį ketvirtį nereikės vaikams papildomų darbų.

Ir iš tikro to nė nereikėjo, nes vaikai abiejose mokyklose tiesiog iš kailio nėrėsi mokydamiesi.

Antrąją Kalėdų dieną turėjo įvykti didžiosios varžybos – egzaminai. Mokyklos salę išpuošė eglišakėm, kuriose spindėjo visos žvakutės, likusios nuo rytmetinių pamaldų. Obuolių buvo tiek, kad kiekvienam vaikui teko po du. Sklido gandai, kad tėvai ir globėjai, kurie atvyks pasiklausyti egzaminų, bus pavaišinti kava.

Tačiau svarbiausia – didžiosios varžybos. Vienoje klasės pusėje sėdėjo Tiubergo mokiniai, kitoje – zakristijono Svartlingo. Dabar mokiniams svarbiausia, – kad nenukentėtų jų mokytojų garbė, nes Tiubergas turėjo klausinėti zakristijono Svartlingo mokinius, o pastarasis – Tiubergo. Jeigu vienos mokyklos mokiniai neįstengtų kurio klausimo atsakyti ar kurio uždavinio išspręsti, – jis turėjo būti duodamas kitos mokyklos mokiniams. Suskaičiavus visus tuos klausimus ir atsakymus, turėjo būti nuspręsta, kuri mokykla geresnė.

Pradėti teko zakristijonui Svartlingui. Aiškiai galėjai matyti, kaip apdairiai jis imasi darbo. Netrukus Svartlingui paaiškėjo, su kokiais išprususiais mokiniais tenka jam susidurti. Tuomet Svartlingas ėmė kaskart smarkiau ir smarkiau juos pulti. Tiesiog buvo malonu klausytis, kaip atsakinėja Tiubergo mokiniai. Jie buvo taip tvirtai išmokyti, jog atsakė į visus klausimus.