Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Kai visas būrys pakilo į miškingas aukštumas, teko eiti pro didžiulį akmenį, kurį kadaise vienas milžinas, gyvenęs apačioje, Friukeriude, Kalėdų rytą sviedęs į Svarstjės bažnyčią. Laimė, kad akmuo pralėkęs viršum bažnyčios bokšto ir nukritęs nuošaliau. Taip jis ir likęs gulėti Snipos kalvoje.

Kai žmonės prisiartino prie tos vietos, akmuo kaip paprastai gulėjo ant žemės. Tačiau visi žinojo, kad naktį jis buvęs iškeltas viršum žemės ant dvylikos auksinių stulpų, po juo troliai2 puotavę, šokę iki aušros.

Iš tikro menkas malonumas Kalėdų rytą keliauti pro tokį akmenį. Janas nuolatos žvilgčiojo į Katryną: ar ji tvirtai laiko prie krūtinės kūdikį. Katryna žengė tvirtai ir ramiai kaip visuomet ir pusbalsiu šnekučiavosi su kaimyne. Atrodė, jai ne galvoje, kokia pavojinga ši vieta.

Čia, aukštumoje, augo šimtametės, drūtos eglės. Kas deglų šviesoje mokėjo gerai žiūrėti į tas egles storai apsnigtomis šakomis, tam nejučiom kildavo mintis, tarytum čia stovi eglių pavidalą įgavę troliai. Trolių akys veriamai žvelgė iš po baltų sniego kepurių, o ilgi jų nagai kyšojo iš storų sniego pirštinių.

Kol troliai ramiai sau tūno, dar šiaip taip gali kentėti. Tačiau kas bus, jeigu kuris jų, ištiesęs leteną, pasigriebs praeivį! Suaugusiesiems, ypač seniams, ne taip pavojinga. Bet Janui dažnai tekdavo girdėti, kad troliai be galo mėgsta mažutėlius kūdikius. Ir kuo mažesni, tuo jiems geriau.

Janui atrodė, kad Katryna visiškai nerūpestingai laiko mažytę. Oi didžiulėms, naguotoms trolio letenoms juk vieni niekai išplėšti iš jos kūdikį. Bet čia, toje pavojingoje vietoje, Janas nedrįso atimti iš Katrynos mažytę. Kaip tik tai galėtų supykinti trolius ir paskatinti juos pulti.

Jau ir taip tarp medžių pasklido kuždesys ir ošimas. Šlamėjo aukštai sniego kepurės, tartum troliai būtų ruošęsi pradėti savo žygį.

Janas nedrįso pasiteirauti, ar kiti irgi mato ir girdi tai, ką ir jis. Toks klausimas kaip tik galėtų trolius prižadinti ir atgaivinti.

Kamuojamas tokio slogučio, Janas žinojo tik viena – ką jis gali. Vidury miško jis užtraukė giesmę.

Janas neturėjo klausos nei balso. Kitiems girdint, jis dar nė karto nebuvo giedojęs. Jam labai sunkiai sekdavosi paimti tikrą gaidą, todėl jis niekados neišdrįsdavo kartu su kitais net bažnyčioje giedoti. Tačiau dabar Janas turėjo giedoti, kad ir kažin kaip, kad tik gelbėtų savo dukrelę.

Janas pamatė, kad kaimynai juo stebisi, kumščiuoja vienas kitą alkūnėmis ir atsigręžę žiūri į Janą. Tačiau jis traukė giesmę, nieko nepaisydamas.

Netrukus viena iš moterų jam sukuždėjo:

– Palūkėkit, Janai, aš jums padėsiu!

Moteriškė užgiedojo Kalėdų giesmę, teisingai užtraukusi melodiją.

Gražiai skambėjo giesmė naktį tarp medžių. Kiti irgi negalėjo atsilikti, jie taip pat pritarė:

„Būk pasveikinta, gražioji ryto valanda, šventoji pranašų burna tave išpranašavo!“

Bailiai sušlamėjo miško padarai. Jie taip giliai užsismaukė ant akių sniego kepures, jog nebuvo matyti jų piktų akių. Jie įtraukė ir išskėstus nagus, paslėpdami juos po eglių spygliais ir po sniegu. Nuaidėjus pirmam giesmės posmui, ten viršuje, ant miškingos kalvos, išnyko viskas, stovėjo tik senos, kovose su vėtromis išaugusios eglės, niekam pikta nedarančios.

* * *

Kai būrys nusigavo iki vieškelio, deglai, kuriais askedalarniečiai švietėsi kelią per mišką, baigė degti. Nuo čia toliau buvo galima keliauti pagal ūkininkų trobų šviesas. Vienai trobai dingus iš akių, tuojau netoliese sumirgėdavo kita. Žmonės ant langų buvo sustatę žvakes ir lempas, norėdami padėti vargšams keliauninkams rasti kelią į bažnyčią.

Galų gale keliauninkai pasiekė kalvą, nuo kurios atsivėrė bažnyčia. Ji stovėjo jiems prieš akis: iš visų langų tryško skaisti šviesa, visa bažnyčia atrodė kaip didžiulis žibintas.

Išvydę bažnyčią, keliauninkai nejučiom sustojo. Nepakartojamas reginys užgniaužė jiems kvapą. Bažnyčia atrodė svaiginamai didelė ir nežemiškai graži, palyginti su tomis mažomis trobelėmis ir žemutėliais langais, kuriuos jie matė eidami.

Žiūrėdamas į bažnyčią, Janas nejučiomis prisiminė tuos vargšus žmones iš Palestinos, naktį keliavusius su mažyčiu kūdikiu, vienintele jų paguoda ir vieninteliu džiaugsmu. Jie keliavo iš Betliejaus į Jeruzalę, kur šventykloje kūdikiui turėjo būti atliktos apipjaustymo apeigos. Ten jie turėjo nusigauti nakties tamsoje, nes daug kas kėsinosi į kūdikio gyvybę.

Askedalarniečiai iškeliavo iš namų kiek galima anksčiau, norėdami pralenkti tuos, kurie į pamaldas važiuoti važiuoja, bet prie pat bažnyčios važiuotieji vis dėlto juos pasivijo. Turtingieji lėkė prunkštaujančiais arklais su žvangučiais šuoliais. Vargšai pėstieji turėjo sukti iš kelio ir kapanotis po didžiules sniego pusnis.

Dabar Janas laikė kūdikį ant rankų, nes teko praleisti važiuojančius. Mirgančios šviesos ne tik kad nenušviesdavo kelio, bet ir apakindavo pėsčiuosius, taigi tamsiu keliu Janas tik labai pamažėle stūmėsi į priekį spinduliuojančios šventyklos link. Troško greičiau ten patekti vildamasis, kad ten bus gera, ir niekas nebegrės.

Staiga užpakalyje garsiai suskambėjo žvangučiai, ir sutapeno arklių kanopos. Didelės rogės, pakinkytos dvejetu arklių, nudūmė pro šalį. Rogėse sėdėjo jaunas ponas juodais kailiniais ir aukšta kailine kepure su savo jauna žmona šalia. Jis pats valdė arklius, bet už nugaros stovėjo vežėjas su liepsnojančiu deglu rankoje. Vežėjas laikė deglą aukštai iškėlęs, liepsna toli driekėsi iš paskos, palikdama ilgą dūmų ir skrajojančių kibirkščių uodegą.

Janas stovėjo sniego pusnyje kelio pakrašty su kūdikiu ant rankų. Atrodė labai pavojinga. Ūmai viena koja giliai įklimpo į sniegą. Kad kiek Janas būtų pargriuvęs. Tada ponas, staigiai timptelėjęs vadeles, pristabdė arklius ir pasišaukė Janą, kurį buvo nuvijęs nuo vieškelio.

– Duokš kūdikį, pavėžėsiu jį savo rogėmis iki bažnyčios! – tarė jis maloniai. – Čia tiek daug važiuojančių, kad pavojinga pėsčiam nešti kūdikį.

Tačiau Janas atsakė:

– Labai dėkui, bet man visai gera eiti.

– Mes pasisodinsime mažytę čia į savo tarpą, Janai, – įsiterpė jaunoji ponia.

– Labai dėkui, kaip nors nueisiu.

– Mat kaip, bijai paleisti kūdikį iš rankų, – nusijuokė ponas ir nuvažiavo.

Keliauninkai traukė toliau, o kelias darėsi kaskart pavojingesnis ir vargingesnis. Rogės dūmė vienos paskui kitas. Visoje parapijoje neatsirado nė vieno arklio, kuris Kalėdų rytą nebūtų kelionėje, nes visi traukė į bažnyčią.

– Puikiausiai galėjai atiduoti kūdikį pavėžėti, – tarė Katryna, – bijau, kad su juo gali apvirsti.

– Negi turėjau atiduoti jiems kūdikį? Moterie, nežinai, ką šneki. Argi nematei, kas jie?

– Kas gi būtų atsitikę mažytei, jeigu ją būtų paėmęs Diuvo geležies liejyklos savininkas?

Janas Andersonas iš Skruliukos ūmai sustojo apstulbęs.

– Ar čia Diuvo geležies liejyklos savininkas su savo žmona? – paklausė jis tokiu balsu, lyg ką tik būtų nubudęs iš gilaus miego.

– Žinoma, tai Diuvo ponai. Kuo gi tu juos palaikei?

Ir tiesa! Kurgi buvo nuklydusios Jano mintys? Koks čia kūdikis, kurį jis visą laiką nešė ant rankų? Kur jis keliavo su juo? Kokia šalis čia?

Janas persibraukė kaktą ir atrodė kiek sutrikęs ir susigėdęs, kai atsakė Katrynai:

– Aš maniau, kad tai buvo karalius Erodas iš Judėjos žemės ir Erodiada, jo žmona!

SKARLATINA