Сельма Лагерлёф: Portugalijos karalius

KRIKŠTAS

Kai mažytė turėjo būti vežama į Skruliuką pastoriui pakrikštyti, jos tėvas Janas pasielgė labai paikai. Nedaug trūko, kad tikroji žmona, taip pat krikšto tėvai būtų jį iškoneveikę paskutiniais žodžiais.

Kūdikį prie krikšto turėjo nešti Eriko iš Falos žmona. Su kūdikiu ant rankų ji važiavo prie klebonijos. Erikas iš Falos ėjo šalia vežimo, valdydamas arklį. Iki pat Diuvo geležies liejyklos kelias buvo toks blogas, kad jo iš viso negalėjai vadinti keliu. Taigi, veždamas nekrikštytą kūdikį, Erikas iš Falos elgėsi kuo atsargiausiai.

Janas iš Skruliukos įdėmiai stebėjo, kaip ruošiamasi kelionei. Jis pats išnešė kūdikį iš trobos, ir niekas nežinojo geriau už patį Janą, į kokias patikimas rankas jis atiduoda savo dukrytę. Eriku iš Falos šiuo atveju, kaip ir kiekvienu kitu, buvo galima pasitikėti. Janas puikiausiai žinojo. O senoji Falos ponia buvo pagimdžiusi septynis vaikus ir pati juos užauginusi. Janas taip pat gerai žinojo. Taigi jis neturėtų nė kiek būgštauti.

Tačiau kai mažutis būrelis išnyko jam iš akių, ir Janas vėl ėmėsi kasti griovius Eriko iš Falos pūdyme, staiga jį pagavo nepaprasta baimė. O kas, jeigu Eriko iš Falos arklys pasibaidys? Arba jeigu pastorius, imdamas kūdikį iš krikšto motinos, paleis jį iš rankų? Arba jei kūdikis, senosios Falos ponios apmuturiuotas tokia daugybe skepetų ir vystyklų, užtrokš dar iki klebonijos?

Janas pats kalė sau į galvą, kad be galo kvaila nerimauti, turint tokius krikštatėvius, kaip Erikas iš Falos ir jo žmona. Tačiau baimė kaskart giliau skverbėsi, ir Janas daugiau nebegalėjo ištverti. Padėjęs į šalį kastuvą, pasileido tiesiog į kleboniją.

Kad būtų greičiau, jis pasirinko kelią per kalvą ir dūmė kiek kojos neša.

Ir iš tikro, kai Erikas iš Falos įvažiavo į klebonijos diendaržį, pirmas žmogus, kurį jis išvydo, buvo Janas Andersonas iš Skruliukos.

Jeigu tėvas arba motina dalyvauja krikštijant jų kūdikį, esti tiesiog nepadoru, tad Janas tuojau pastebėjo, kokie nepatenkinti krikšto tėvai, pamatę jį prie klebonijos. Iškinkydamas arklį, Erikas net nepasišaukė Jano į pagalbą ir apsiėjo pats, o senoji Falos ponia iškėlė kūdikį aukštai ant rankų ir, netarusi Janui nė žodžio, užkopė į kalvą ir įėjo į klebonijos virtuvę.

Krikšto tėvai, be abejonės, nenorėjo Jano matyti, tad jis nedrįso prieiti arčiau. Kaimyno žmonai nešant pro šalį kūdikį, iš vystyklų ir skepetų Jano ausį pasiekė silpnas pypsėjimas, taigi jis bent žinojo, kad pakeliui kūdikis neužtroško.

Janas puikiai jautė, jog tai paika iš jo pusės, jis dabar turi pasukti atgal, namo. Tačiau buvo tvirtai įsitikinęs, kad pastorius tikrai išmes kūdikį iš rankų. Todėl negalėjo kitaip elgtis, turėjo čia pasilikti.

Truputį palūkėjęs diendaržyje, Janas prisiartino prie pastoriaus namų ir įėjo į priemenę.

Jeigu, krikštijant kūdikį, pas pastorių ateina kūdikio tėvas, tai jau blogiau negali būti. Ypač prie tokių krikštatėvių, kaip Erikas iš Falos ir jo žmona. Ir dabar, šventoms apeigoms jau prasidėjus, atsivėrė durys ir į pastoriaus kambarį atsargiai įslinko Janas Andersonas iš Skruliukos, apsirengęs skurdžiais darbo drabužiais. Jau visai nebuvo įmanoma juo nusikratyti! Abu krikštatėviai širdies gilumoje tvirtai nusprendė, vos tik parvažiavę namo, duoti Janui pylos dėl jo netinkamo elgesio.

Krikštas buvo atliktas kaip pridera, nieko bloga neatsitiko, ir Janas Andersonas negalėjo pateisinti savo neprotingo įsibrovimo. Prieš pat baigiant apeigas, jis vėl tylutėliai atvėrė duris ir atsargiai išsmuko į priemenę. Janas savo akimis matė, kad ir be jo viskas būtų ėję sėkmingai.

Po valandėlės išėjo į priemenę taip pat Erikas iš Falos su savo žmona. Jis norėjo vėl užeiti į virtuvę, kur senoji Falos ponia buvo palikusi daug kūdikio skepetų ir vystyklų.

Erikas iš Falos nuėjo pirmas ir atvėrė žmonai virtuvės duris. Tačiau iš vidaus beregint išpuolė į priemenę du jauni kačiukai ir kaip tik prie pat senosios ponios kojų surizgo į kamuolį. Pastaroji suklupo ir vos nepargriuvo.

Jai dingtelėjo mintis: „Dabar užgriūsiu ant kūdikio, jis žus, o aš visą gyvenimą liksiu nelaiminga“.

Tvirtos rankos ūmai ją sugriebė ir sulaikė.

Apsidairiusi senoji ponia pamatė, kad nuo nelaimės ją išgelbėjo ne kas kitas, tik Janas iš Skruliukos, kuris buvo pasilikęs priemenėje lyg žinodamas, kad bus reikalingas.

Senoji Falos ponia dar nespėjo atsipeikėti iš baimės ir ką nors pasakyti Janui, o jis jau buvo dingęs. Kai senoji Falos ponia su vyru parvažiavo namo, Janas vėl triūsė lauke prie savo darbo.

Išvengęs grėsusios nelaimės, Janas su palengvėjimu pajuto, kad jis ramiai gali grįžti namo.

Nei Erikas, nei jo žmona nė žodeliu neužsiminė apie netinkamą Jano elgesį. O senoji Falos ponia pakvietė Janą į vidų gerti kavos, nors jis vilkėjo tais pat žemėtais, moliu apskretusiais drabužiais, su kuriais dirbo savo darbą lauke rudeniškai pažliugusiame pūdyme.

SKIEPIJIMAS

Kai mažytę reikėjo skiepyti, ir jos tėvas Janas pareiškė norįs vykti kartu, niekas nė žodelio nepasakė prieš.

Turėjo būti skiepijama vieną vakarą rugpjūčio pabaigoje, ir, Katrynai išeinant iš namų, buvo jau visiškai sutemę. Todėl ji džiaugėsi, kad yra, kas jai padeda vargingoje kelionėje per tvoras, griovius ir kitas kliūtis.

Kūdikiai turėjo būti skiepijami Eriko iš Falos namuose. Senoji Falos ponia sukūrė židinyje didžiulę ugnį. Jos manymu, tokio apšvietimo visiškai turėjo pakakti, tuo labiau, kad ant staliuko, kur zakristijonas turėjo dirbti savo darbą, dar stovėjo plonytė taukinė žvakutė.

Skruliukos gyventojai, kaip ir kiti čia esantys, pastebėjo, kad kambaryje neįprastai šviesu. Tačiau šviesos nebuvo per daug, nes tamsa kaip pilkšvas mūras glūdėjo pasieniais. Dėl to kambarys atrodė mažesnis, negu buvo iš tikrųjų. Toje tamsoje galėjai matyti būrį moterų su kūdikiais, ne vyresniais kaip vienerių metų. Juos dar teko laikyti ant rankų, supti, maitinti ir visokeriopai jais rūpintis.

Moterys plušėjo, muturiuodamos savo mažyčius iš skepetų ir vystyklų. Jos taip pat vilko nuo kūdikių margus kartūninius drabužėlius, atleidinėjo raiščius, kuriais buvo surišti marškinėliai, kad, zakristijonui pašaukus skiepyti, lengvai būtų galima atidengti viršutinę liemens dalį.

Kambaryje viešpatavo nuostabi tyla, nors čia buvo tiek rėksnių. Jiems taip buvo malonu spoksoti vienam į kitą, kad jie, rodos, pamiršo triukšmauti ir rėkti. Motinos irgi buvo tylios, norėdamos geriau girdėti zakristijono žodžius. Jis visą laiką su jomis šnekučiavosi.

– Iš tiesų nėra nieko malonesnio, kaip štai tokia kelionė iš vienos vietos į kitą, kai skiepydamas galiu matyti tiek puikių kūdikių, – kalbėjo zakristijonas. – Nagi pažiūrėsime, ar gražus šių metų prieaugis.

Šis žmogus buvo ne tiktai zakristijonas, bet ir mokytojas. Visą gyvenimą jis praleido šioje parapijoje. Jau motinas jis skiepijo ir mokė, dalyvavo jų konfirmacijose ir vestuvėse. Dabar jam teko skiepyti jų kūdikius. Mažyliai pirmą kartą susidūrė su šiuo žmogumi, kuris vėliau jų gyvenime turės suvaidinti tokį didelį vaidmenį.

Iš pradžių viskas ėjo sėkmingai. Viena paskui kitą motinos prieidavo, atsisėsdavo ant kėdės prie stalo, laikydamos kūdikį taip, kad šviesa kristų ant apnuoginto kairiojo petelio. Be paliovos šnekėdamas, zakristijonas tris kartus įdrėksdavo žvilgančią baltą odą, o kūdikis – nė cypt.

Paskui motina su kūdikiu eidavo prie židinio ir kurį laiką pabūdavo prie ugnies, kad skiepai gerai nudžiūtų. Pati motina tuo metu galvodavo apie tai, ką zakristijonas buvo pasakęs jai ir jos kūdikiui: kad jis didelis ir gražus, kad užaugęs atneš namams garbę ir bus toks pat šaunus, kaip jo tėvas ir protėvis, o gal ir dar šaunesnis.