Агата Кристи: Keleivis į Frankfurtą

Iš anglų kalbos vertė

Renata Dubauskienė

Turinys

Ižanga

1 knyga - Pertraukta kelionė

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

2 knyga - Kelionė pas Zigfridą

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

3 knyga - Namie ir svetur

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

Epilogas

Skiriu Margaretai Guillaume

„Lyderystė yra ne tik milžiniška kūrybinė jėga, ji gali būti demoniška...“

JANAS SMATSAS

ĮŽANGA

Autorė pasakoja:

Pirmas klausimas, užduodamas autorei asmeniškai arba paštu, būna:

„Iš kur semiatės idėjų?“

Kyla didžiulė pagunda atsakyti: „Visą laiką einu į Harrods1“, arba „Aš jas dažniausiai perku „Army & Navy Stores“, arba išpyškinti: „Pabandykite „Marks and Spenser“.

Rodos, jog visuotinai paplitusi tvirta nuomonė, kad egzistuoja magiškas minčių šaltinis, iš kurio rašytojai įsigudrino pasisemti.

Vargiai begrąžinsi savo klausinėtojus į Elžbietos laikus su Šekspyro:

Pasakyk man, kur vaizduotė kyla,

Ar širdyje, ar galvoje,

Kaip ji gimsta, kaip ją brandina?

Atsakyk, atsakyk.

Tiesiog tvirtai sakai: „Iš savo galvos.“

Tai, žinoma, ne atsakymas. Jeigu klausinėtojo išraiška tau patinka, atlyžti ir dar kai ką priduri.

„Jei kuri nors mintis atrodo ypač patraukli ir jauti, kad galėtum ką nors iš jos padaryti, tai apsuki ją aplinkui, pažaidi ja, apdailini, sušvelnini ir galų gale suteiki jai formą. Tada, be abejo, reikia ją užrašyti. O tai jau nė iš tolo neprimena pramogų — tai sunkus darbas. Yra dar ir kita alternatyva — galima atsargiai ją paslėpti, padėti į saugyklą, kad pritaikytum po metų ar dvejų.“

Antrasis klausimas, panašesnis į teiginį, dažniausiai būna:

„Tikriausiai dauguma jūsų personažų paimti iš tikrovės?“

Pasipiktinusi paneigiu tokį pasibaisėtiną spėjimą.

„Tikrai ne. Aš juos sugalvoju. Jie yra mano. Jie turi būti mano personažai — darantys tai, ką aš noriu, esantys tokie, kokių aš noriu — iškylantys tarsi gyvi prieš mane, kartais turintys savų minčių, bet tik todėl, kad aš padariau juos tikroviškus .“

Taigi autorė sukūrė idėjas ir personažus, tačiau reikia dar ir trečio dalyko — veiksmo aplinkybių. Pirmieji du kyla iš vidinių šaltinių, o trečiasis yra išorinis — jis privalo būti, laukti, egzistuoti. Jo neišgalvoji, jis yra — jis tikras.

Galbūt plaukei kruizu Nilo upe ir viską prisimeni — kaip tik tokios aplinkybės, kurių norėtum būtent šiai istorijai. Valgei Čelsi kavinėje. Įvyko peštynės: viena mergaitė išrovė kuokštą kitos plaukų. Nuostabi pradžia kitai knygai. Keliauji Rytų ekspresu. Kaip įdomu perkelti į jį savo sumanytą siužetą. Nueini pas draugę arbatos. Tau atėjus, jos brolis užverčia skaitomą knygą, numeta ją į šalį ir sako: „Neblogai, bet kodėl gi jie nepaklausė Evanso?“

Taigi tuojau pat nusprendi, kad knyga, kurią greit rašysi, vadinsis „ Kodėljie nepaklausė Evanso ?“

Dar nežinai, kas tas Evansas. Nesvarbu. Evansas pasirodys, kai bus metas, — pavadinimas jau yra.

Taigi tam tikra prasme veiksmo aplinkybių neišrandi. Jos yra šalia tavęs, visur aplinkui, egzistuojančios — turi tik ištiesti ranką ir pasiimti, ir pasirinkti. Traukinys, ligoninė, viešbutis Londone, Karibų jūros paplūdimys, kaimas, kokteilių vakarėlis, mergaičių mokykla.

Tik vienas dalykas — jos turi būti, turi egzistuoti. Tikri žmonės, tikros vietos. Apibrėžta vieta tiek laiku, tiek erdve. Jei veiksmas vyksta čia ir dabar — kaip gauti informaciją, papildančią tai, ką regi ir girdi? Atsakymas baisiai paprastas.

Spauda pateikia tai kas dieną, rytiniame laikraštyje, su antrašte „Žinios“. Pirmame puslapyje — tik skaityk. Kas šiandien darosi pasaulyje? Ką žmonės kalba, mąsto, daro? Tarsi veidrodyje pažvelk į 1970-ųjų Angliją.

Mėnesį laiko kasdien peržvelk tą puslapį, užsirašinėk, apmąstyk ir suklasifikuok.

Kiekvieną dieną įvyksta žmogžudystė.

Pasmaugta mergaitė.

Užpulta ir apiplėšta pagyvenusi moteris, pavogtos jos varganos santaupos.

Jauni vyrai ir berniukai: užpuolikai arba užpultieji.

Pastatai ir telefonų būdelės: sugriautos ir sudaužytos.

Narkotikų kontrabanda.

Plėšimai ir užpuolimai.

Dingę vaikai ir nužudytų vaikų kūnai, rasti netoli jų namų.

Ar visa tai gali būti Anglija? Ar Anglija iš tikrųjų tokia? Mes jaučiame, kad ne, dar ne, bet gali tokia būti.

Pabunda baimė, baimė to, kas gali įvykti. Ne tiek pačių įvykių, kiek juos sukeliančių priežasčių. Kai kurios iš jų žinomos, kai kurios nežinomos, bet numanomos. Ir ne tik mūsų šalyje. Kituose puslapiuose, mažesniuose paragrafuose, surašytos žinios iš Europos, Azijos, iš abiejų Amerikų, žinios iš viso pasaulio.

Lėktuvų užgrobimai.

Pagrobimai.

Smurtas.

Riaušės.

Neapykanta.

Anarchija — visa tai stiprėja.

Rodos, visa tai skatina naikinimo garbinimą, mėgavimąsi žiaurumais.

Ką gi visa tai reiškia? Iš praeities ataidi Elžbietos laikų eilutė, kalbanti apie Gyvenimą:

... tai istorija,

Kurią sukūrė beprotis. Jinai pilna garsų ir įtūžio,

Tačiau neturinti prasmės.

Ir vis dėlto kiekvienas iš mūsų savo viduje žinom, kiek gerumo yra šitame mūsų pasaulyje: padaromos malonės, susiduriame su geraširdiškumu, užuojauta, kaimynų gerumu vienas kitam, mergaičių ir berniukų paslaugumu.

— Iš kur tada ši fantastinė kasdieninių žinių atmosfera, juk kalbama apie nutikimus, kurie yra tikri faktai ?

Jei 1970-aisiais Mūsų Viešpaties metais nori parašyti pasakojimą, privalai susitaikyti su tave supančia tikrove. Jei ta tikrovė yra fantastinė, pasakojimas turi tiesiog prisitaikyti prie jos. Jis taip pat turi tapti fantazija — ekstravagantišku kūriniu. Veiksmo aplinkybės turi aprėpti fantastinius kasdieninio gyvenimo faktus.

Ar įmanoma įsivaizduoti fantastišką priežastį? Slaptą Kampaniją dėl valdžios? Ar gali maniakiškas naikinimo troškimas sukurti naują pasaulį? Ar įmanoma žengti dar vieną žingsnį ir pasiūlyti išsigelbėjimo būdą, kuris atrodo fantastinis ir neįmanomas?

Nieko nėra neįmanomo, to mus mokslas išmokė.

Šis pasakojimas savo esme yra fantazija. Niekuo kitu jis ir nesirengia būti.

Tačiau dauguma jame aprašytų dalykų iš tikrųjų vyksta ar bent jau žada įvykti šiandieniniame pasaulyje.

Tai nėra neįmanoma istorija — ji tik fantastinė.

1 KNYGA Pertraukta kelionė

1 SKYRIUS

Keleivis į Frankfurtą

„Prašome prisisegti saugos diržus.“ Kai kurie lėktuvo keleiviai vangiai pakluso. Visi jautė, kad taip greit į Ženevą jokiu būdu negalėjo atvykti. Apsnūdę murmėjo ir žiovavo. Niekaip nepabundančius švelniai žadino ori stiuardesė.

— Prašom užsisegti saugos diržus.

Virš Tanojaus pasklido visažinantis balsas. Jis vokiškai, prancūziškai ir angliškai paaiškino, kad netrukus tikimasi trumpalaikio oro sąlygų pablogėjimo. Seras Stefordas Najus kuo plačiausiai išsižiojo, nusižiovavo ir atsisėdo tiesiai. Jis ką tik palaimingai sapnavo, kad žvejoja Anglijos upėje.

Tai buvo keturiasdešimt penkerių metų amžiaus vyras, vidutinio ūgio, lygiu, gelsvai rusvu, švariai nuskustu veidu. Jo apdarai buvo gana ekscentriški. Kilęs iš puikios šeimos, jis visiškai laisvai jautėsi leisdamas sau tokias aprangos užgaidas. Jei konservatyviau apsirėdę jo kolegos retkarčiais ir krūptelėdavo, tai jam tik suteikdavo piktdžiugiško malonumo. Jis kažkuo šiek tiek panašėjo į aštuoniolikto amžiaus frantą. Seras Stefordas mėgo būti pastebimas.