Агата Кристи: Keleivis į Frankfurtą

— Taigi suprantu. Užmigai.

— Taip, argi nenatūralu? Manau, kad skelbė mano reisą, jeigu ir skelbė, tai aš negirdėjau. Aš negirdėjau neabejotinai dėl pačių geriausių priežasčių. Sugebu bet kuriuo metu užmigti oro uoste, bet sugebu ir girdėti su manimi susijusius skelbimus. Tuokart negirdėjau. Kai pabudau, arba atsigavau, kaip tau geriau patiktų tai pavadinti, prireikė medikų pagalbos. Kažkas aiškiai įbėrė man vienokių ar kitokių miltelių į gėrimą. Tikriausiai padarė tai, kol pirkau knygą.

— Ganėtinai neįprastas dalykas, ar ne? — pasakė Četvindas.

— Niekad anksčiau man nėra taip nutikę, — pasakė Stefordas Najus. — Tikiuosi, ir nepasikartos. Žinai, pasijauti siaubingu kvailiu. Be to, dar pagirios. Ten buvo gydytojas ir dar kažkokia būtybė — slaugė ar panašiai. Bet, matyt, didelės žalos nebuvo padaryta. Ištraukė piniginę su pinigais ir pasu. Laimei, neturėjau daug pinigų. Kelionės čekiai buvo vidinėje kišenėje. Visada prireikia trupučio biurokratinių formalumų, jei pameti pasą. Tačiau turėjau laiškų ir kitų dalykų, todėl asmenybės tapatybę nebuvo sunku įrodyti. Po kurio laiko viskas buvo sutvarkyta ir galėjau tęsti kelionę.

— Vis tiek labai nemalonūs dalykai, — tarė Četvindas. — Turėjau omenyje, tavo padėties žmogui, — jo tonas buvo nepritariantis.

— Taip, — pasakė Stefordas Najus. — Ant manęs tai meta šešėlį, ar ne? Norėjau pasakyti, ne toks gudrus, koks turėtų būti mano — mm — padėties vaikinas, — ši mintis, atrodo, jį pralinksmino.

— Ar tai dažnai pasitaiko, nepasidomėjai?

— Nemanau, kad tai dažnai pasitaikantis dalykas. Galėtų būti. Manau, kiekvienas žmogus, turintis kišenvagio polinkį, gali pastebėti miegantį vaikiną ir įkišti ranką jam į kišenę, ir, jei tik jis pakankamai ištobulinęs savo amatą, ištraukti piniginę ar panašiai ir tikėtis, kad jam pasiseks.

— Gana keblu netekti paso.

— Taip, dabar turėsiu gauti naują. Tikriausiai reikės pateikti gausybę paaiškinimų. Kaip jau sakiau, visa tai prakeiktai kvaila nesąmonė. Pripažinkim atvirai, Četvindai, manęs tai neparodo labai jau palankiai, ar ne?

— O, ne tu kaltas, mano berniuk, ne tu kaltas. Tai galėjo atsitikti kiekvienam, bet kam.

— Ačiū už gerą žodį, — pasakė Stefordas Najus, draugiškai šypsodamasis. — Tai bus man pamoka, ar ne?

— Nemanai, kad kažkas norėjo būtent tavo paso?

— Nemanyčiau, — pasakė Stefordas Najus. — Kam jiems mano pasas. Nebent kažkam rūpėjo mane paerzinti, bet tai neįtikėtina. Arba kažkam patiko nuotrauka mano pase — bet tai dar mažiau įtikima!

— Ar nesutikai jokių pažįstamų tame — kur tu ten buvai — Frankfurte?

— Ne, visai jokių.

— Kalbėjaisi su kuo nors?

— Lyg ir su niekuo. Kažką pasakiau maloniai storulei su mažu vaiku, kurį ji bandė pralinksminti. Atrodo, iš Vigano. Keliavo į Australiją. Daugiau nieko neprisimenu.

— Tikrai?

— Kažkokia moteris norėjo sužinoti, ką reikia daryti, jei nori studijuoti archeologiją Egipte. Pasakiau, kad nieko apie tai nežinau. Patariau kreiptis į Britų muziejų. Ir pora žodžių persimečiau su žmogum, atrodo, kovojančiu prieš gyvūnų vivisekciją. Labai karštai apie tai kalbėjo.

— Man visuomet atrodė, — pasakė Četvindas, — kad už tokių dalykų gali kažkas slypėti.

— Už kokių dalykų?

— Na, už tokių, kurie tau nutiko.

— Neįsivaizduoju, kas gali už to slypėti, — pasakė seras Stefordas. — Drįstu teigti, kad žurnalistai sugebėtų iš to padaryti istoriją, jie tai puikiai sugeba. Tačiau visa tai tik kvaila istorija. Dėl Dievo meilės, pamirškim ją. Įtariu, kad po rašinių spaudoje visi draugai pradės mane apie ją klausinėti. O kaip laikosi senasis Leilendas? Ką jis veikia šiom dienom? Būdamas ten, kai ką apie jį girdėjau. Leilendas visada truputį per daug kalba.

Abu vyrai dar apie dešimt minučių draugiškai pasišnekučiavo, tada Stefordas Najus pakilo ir išėjo.

— Turiu šįryt daug reikalų, — pasakė jis. — Reikia nupirkti dovanų giminaičiams. Didžiausia bėda, kad jei grįžti iš Malajų, giminės ir draugai tikisi, jog atveši egzotiškų dovanų. Manau, tiesiog nueisiu į Liberty’s parduotuvę. Jie prekiauja pakankamai geromis rytietiškomis prekėmis.

Jis linksmai išėjo, koridoriuje linktelėdamas porai pažįstamų vyrų. Kai jis išėjo, Četvindas paskambino savo sekretorei.

— Paklausk pulkininko Manro, ar negalėtų pas mane ateiti.

Pulkininkas Manro įėjo, su juo dar vienas aukštas vidutinio amžiaus vyras.

— Nežinau, ar pažįstate Horšemą, — pasakė jis, — iš saugumo.

— Manau, jau esame susitikę, — pasakė Četvindas.

— Iš jūsų ką tik išėjo Najus, ar ne? — pasakė pulkininkas Manro.

— Ar yra šioje istorijoje apie Frankfurtą kas nors įdomaus? Kas nors, į ką turėtume atkreipti dėmesį?

— Nepanašu, — pasakė Četvindas. — Jis šiek tiek dėl to nusiminęs. Mano, kad visa tai padaro iš jo asilą. Ir tai tiesa.

Vyras, pavarde Horšemas, linktelėjo galvą.

— Tai jis taip visa tai priima, ar ne?

— Na, jis bandė nutaisyti gražią miną, — pasakė Četvindas.

— Bet, — pasakė Horšemas, — jis juk nėra visiškas asilas, ar ne?

Četvindas patraukė pečiais.

— Visaip gali nutikti, — pasakė jis.

— Žinau, — pasakė pulkininkas Manro, — taip taip, žinau. Ir vis tiek visą laiką maniau, kad Najus šiek tiek nenuspėjamas. Kad tam tikra prasme jis gali būti tikrai rimtų pažiūrų.

Prakalbo vyras, pavarde Horšemas.

— Nieko prieš jį neturim, — pasakė jis. — Visai nieko, kiek mums žinoma.

— O, aš ir neturėjau omenyje, kad taip yra. Visai to neturėjau galvoje, — pasakė Četvindas. — Tik — kaip čia pasakius? — jis ne į visus dalykus žiūri rimtai.

Ponas Horšemas buvo su ūsais. Ūsai jam praversdavo tomis akimirkomis, kai būdavo sunku sulaikyti šypsnį.

— Jis nekvailas vyras, — pasakė Manro. — Turi smegenų, taigi. Jūs nemanote, kad — turiu omenyje, jūs nemanote, kad šioje istorijoje reikėtų kuo nors abejoti?

— Juo? Neatrodo.

— Jūs tuo pasidomėjote, Horšemai?

— Taip, tik praėjo dar nedaug laiko. Kol kas viskas gerai, tačiau jo pasu buvo pasinaudota.

— Pasinaudota? Kokiu būdu?

— Praeitas Hitrou oro uostas.

— Turite galvoje, kažkas prisistatė seru Stefordu Najumi?

— Ne ne, — pasakė Horšemas, — ne tiek daug žodžių. Sunku būtų to tikėtis. Jis tiesiog buvo praleistas, kaip ir visi kiti pasai. Niekas jo neieškojo. Įtariu, kad jis net nepabudo nuo tų migdomųjų, ar ko ten jam įpylė. Jis liko Frankfurte.

— Tačiau kažkas galėjo pavogti pasą, įlipti į lėktuvą ir patekti į Angliją?

— Taip, — pasakė Manro, — prielaida tokia. Kažkas pagrobė piniginę, kurioje buvo pinigų ir pasas, arba kažkam reikėjo paso ir jis pasirinko serą Stefordą Najų, kaip žmogų, kurį patogu apiplėšti. Ant stalo stovėjo gėrimas, įberk ten žiupsnelį miltelių, palauk, kol žmogus užmigs, ištrauk pasą ir mėgink laimę.

— Betgi pasus tikrina. Turėjo pamatyti, kad ne tas asmuo, — pasakė Četvindas.

— Na, greičiausiai buvo šioks toks panašumas, turėjo būti, — pasakė Horšemas. — Tačiau neatrodo, kad jo neatvykimas buvo pastebėtas: nebuvo specialiai atkreiptas dėmesys būtent į šį pasą. Didžiulė minia praeina lėktuvui vėluojant. Žmogus ganėtinai panašus į nuotrauką savo pase. Štai ir viskas. Greitai pažvelgė, atidavė, praleido. Juk jie dažniausiai stebi atvykstančius užsieniečius , o ne britus. Tamsiaplaukius, tamsiai mėlynom akim, švariai nusiskutusius, penkių pėdų ir dešimties colių ir panašiai. Štai ir viskas, kas juos domina. Ar nėra ieškomųjų sąraše, ar panašiai.