Агата Кристи: Keleivis į Frankfurtą

Keliaujant mėgstamiausias jo drabužis buvo šiek tiek banditiškas apsiaustas, kurį jis kartą įsigijo Korsikoje. Apsiaustas buvo tamsiai mėlynai violetinės spalvos su raudonu pamušalu ir arabiško apsiausto gaubtu, kurį galėjo užsitraukti ant galvos vėjui pučiant, kada tik panorėjęs.

Seru Stefordu Najumi diplomatiniai sluoksniai buvo nusivylę. Anksti jaunystėje pasižymėjęs kaip turintis daug žadančių talentų, jis visiškai nepateisino su juo siejamų lūkesčių. Rimčiausiais momentais jį apnikdavo demoniškas humoro jausmas. Jei tekdavo pasirinkti, jis verčiau iškrėsdavo kokią švelniai piktadarišką šunybę, negu nuobodžiaudavo. Jis buvo žinomas žmogus visuomenės gyvenime, nors ir nepasiekęs aukštumų. Buvo galima numanyti, kad Stefordas Najus, nors ir talentingas, nėra ir greičiausiai jau niekada nebetaps saugiu žmogumi. Nūdienos politikos sumaištyje ir painiuose užsienio ryšiuose saugumas, ypač norint užsitarnauti ambasadoriaus rangą, yra labiau vertinamas nei talentai. Seras Stefordas Najus buvo nustumtas į šalį, nors kartais jam ir patikėdavo kokią misiją, reikalaujančią intrigos meno, tačiau nei labai svarbią, nei viešai žinomą. Žurnalistai buvo pakrikštiję jį tamsiuoju diplomatijos arkliu2.

Niekas tikrai ir nežinojo, ar seras Stefordas Najus buvo nusivylęs savo karjera. Tikriausiai net ir pats seras Stefordas nežinojo. Jis turėjo šiek tiek tuštybės, bet taip pat mėgo ir atsiduoti savo polinkiui krėsti išdaigas.

Šiuo metu jis buvo begrįžtąs iš tyrimų komisijos Malajuose. Jam tai buvo tiesiog neįdomu. Kiti kolegos, jo nuomone, buvo iš anksto nusprendę, ką sužinos.

Jie stebėjo ir klausėsi, tačiau jų išankstinė nuostata liko nepakeista. Seras Stefordas keletą kartų sudrumstė vandenis, daugiau iš šelmiškumo nei iš tikro įsitikinimo. Kad ir kaip ten būtų, manė jis, tai pagyvino rutiną. Norėtųsi, kad tokių progų būtų daugiau. Kiti komisijos nariai buvo rimti, patikimi vaikinai, nepaprastai nuobodūs. Netgi ir vienintelė moteris, gerai žinoma misis Natanielė Edž, pagarsėjusi kaip įnoringa, susidūrusi su aiškiais faktais nepasielgė kvailai. Ji stebėjo, klausėsi ir nebandė rizikuoti.

Jie jau buvo susitikę anksčiau, kai vienoje iš Balkanų pusiasalio sostinių reikėjo išspręsti iškilusią problemą. Būtent ten seras Stefordas Najus nesugebėjo susilaikyti nepasiūlęs keleto įdomių minčių. Skandalus dievinantis periodinis leidinys „ Inside News “ paskleidė prasimanymą, kad sero Stefordo Najaus buvimas toje Balkanų sostinėje yra artimai susijęs su Balkanų problemomis ir kad jo misija — labai slapta ir subtili. Vienas draugas atsiuntė serui Stefordui Najui šį laikraščio numerį, pabraukęs jame aktualią pastraipą. Seras Stefordas nenustebo. Jis perskaitė visa tai su pasitenkinimo šypsena. Jį labai pralinksmino mintis, kad šį kartą žurnalistai buvo taip juokingai toli nuo tiesos. Vienintelė jo buvimo Sofiagrade priežastis buvo tik nekaltas domėjimasis retesnėmis laukinėmis gėlėmis ir jo senutės draugės, ledi Liucijos Kleghom, primygtinumas, nes ji buvo nenuilstanti floros retenybių ieškotoja, kuri bet kuriuo momentu užkoptų ant uolos ar džiaugsmingai striktelėtų į pelkę, vos tik pamačiusi kokią gėlelę, kurios lotyniško pavadinimo ilgis yra atvirkščiai proporcingas jos dydžiui.

Nedidelė entuziastų grupelė tęsė šią botanikos ekspediciją kalnų papėdėmis apie dešimt dienų, kai serui Stefordui Najui kilo mintis, jog vis dėlto gaila, kad toje pastraipoje nebuvo tiesos. Jis truputėlį, tik truputėlį, pavargo nuo tų laukinių gėlių ir, nors ir mėgo mieląją Liuciją, jos sugebėjimas visu greičiu lakstyti po kalnus, lengvai jį pralenkiant, nepaisant savo šešiasdešimt ir kelerių metų, jį kartais erzino. Visada prieš pat savo akis jis matydavo ryškių karališkai mėlynų kelnių sėdynę ir Liuciją, kuri, nors ir pakankamai liesa visur kitur, dievaži, buvo tikrai per plačių strėnų ryškiai karališkai mėlynoms velvetinėms kelnėms dėvėti. Puikus tarptautinis pyragas, pamanė jis, į kuri galima padažyti pirštus, su kuriuo galima pažaisti...

Lėktuve metalinis Tanojaus balsas vėl prabilo. Jis pranešė keleiviams, kad dėl tiršto rūko Ženevoje lėktuvas nukreipiamas į Frankfurto oro uostą, iš kur toliau skris į Londoną. Keliaujantys į Ženevą artimiausiu metu bus išskraidinti iš Frankfurto. Serui Stefordui Najui nebuvo jokio skirtumo. Jei ir Londone rūkas, lėktuvą nukreips į Prestviką, pamanė jis. Tikėjosi, kad taip neatsitiks. Jis jau yra buvęs Prestvike kartą ar porą kartų per daug. Gyvenimas, pamanė jis, ir kelionės lėktuvu yra tikrai ypatingai nuobodūs dalykai. Jeigu tik — jis nežinojo — jeigu tik — kas?

Tranzitinių keleivių laukimo salėje Frankfurte buvo šilta, todėl seras Stefordas Najus prasisegė apsiaustą, leisdamas raudonam jo pamušalui vaizdingai apgaubti pečius. Jis gėrė alų iš bokalo ir puse ausies klausėsi įvairių skaitomų pranešimų.

— Skrydis į Maskvą. Reiso numeris 4387. Reiso numeris 2381 į Egiptą ir Kalkutą.

Kelionės po visą pasaulį. Kaip romantiška tai turėtų būti. Tačiau laukiamosios oro uosto salės atmosferoje buvo kažkas tokio, kas atšaldė romantiką. Ten buvo pilna žmonių, pilna prekių, per daug vienodos spalvos sėdynių, per daug plastmasės, per daug žmonių, per daug verkiančių vaikų. Jis bandė prisiminti, kas yra pasakęs:

Norėčiau mylėti Žmoniją;

Norėčiau mylėti jos veidą kvailą.

Gal Čestertonas? Jis buvo neabejotinai teisus. Surink pakankamai daug žmonių į krūvą, ir jie atrodys tokie skausmingai panašūs, kad vaizdas bus tiesiog nepakeliamas. Kad taip dabar pamačius įdomų veidą, pamanė seras Stefordas. Būtų visai kitas dalykas. Jis vertinančiai pažvelgė į dvi jaunas moteris, puikiai sudėtas, apsirėdžiusias tautine savo šalies uniforma — tikriausiai Anglijos, spėjo jis, trumpais ir trumpesniais mini sijonais, ir dar viena jauna moteris, dar geriau sudėta — iš tikrųjų gana gerai atrodanti, vilkinti kostiumėliu su, — tai, rodos, vadinasi kelnės-sijonas. Ši jau šiek tiek toliau pažengusi mados keliu.

Jo nedomino gražios merginos, kurios atrodė kaip ir visos kitos gražios merginos. Jam patiktų kažkas išsiskiriančio. Kažin kas atsisėdo šalia jo ant to paties dirbtinės odos krėslo. Jos veidas iš karto patraukė jo akį. Ne dėl to, kad jis buvo kitoks, iš tikrųjų jam net atrodė, kad tai pažįstamas veidas. Kažkur jis tą veidą jau buvo matęs. Niekaip negalėjo prisiminti, nei kur, nei kada, bet jis tikrai buvo pažįstamas. Jos amžius — gal kokie dvidešimt penkeri ar šešeri, pamanė jis. Daili aukšta ereliška nosis, juoda sunki plaukų kupeta, siekianti pečius. Rankose ji laikė žurnalą, bet jo neskaitė. Ji žiūrėjo į jį nekantrumo kupinu veidu. Staiga ji prabilo. Kalbėjo žemu kontralto balsu, beveik vyrišku, su nedideliu užsienietišku akcentu. Ji tarė:

— Ar galėčiau su jumis pasikalbėti?

Ne, tai nebuvo tai, ką gali tokiu atveju pagalvoti, tai nebuvo lengvabūdiškas pažinties ieškojimas. Tai buvo kažkas kita.

— Nematau priežasties, — tarė jis, — kuri tam trukdytų. Atrodo, kad turim pakankamai laiko.

— Rūkas, — pasakė ta moteris, — rūkas Ženevoje, galbūt ir Londone. Rūkas visur. Nežinau, ką daryti.

— Neverta jaudintis, — pasakė jis užtikrinančiai, — jus kur nors tikrai nuskraidins. Jie dirba, žinote, efektyviai. Kur jūs vykstate?

— Man reikėjo į Ženevą.

— Na, ką gi, tikiuosi, galų gale jūs ten ir atsidursit.

— Man reikia nusigauti ten dabar. Jei pateksiu į Ženevą, viskas bus gerai. Mane ten pasitiks. Būsiu ten saugi.

— Saugi? — šyptelėjo jis.