Агата Кристи: Keleivis į Frankfurtą

Teta Matilda padiktavo kitos savaitės traukinių tvarkaraštį, kartu perspėdama, kad būna ir taip, jog traukinys neatvyksta arba tvarkaraštis pasikeičia, ir sukomandavo, kad atvežtų jai Kamemberto sūrio ir pusę Stiltono.

— Čia nebeįmanoma nieko gauti. Mūsų bakalėjininkas — toks puikus žmogus, toks rūpestingas ir gero skonio, mums visiems patiko — staiga pavertė parduotuvę į prekybos centrą, šešis kartus didesnį, perstatytą, su krepšeliais ir vežimėliais, ir stengiasi prikimšti dalykų, kurių tau visai nereikia, ir motinos visad pameta savo vaikus, o tie verkia iki isterijos. Baisiausiai vargina. Na, lauksiu tavęs, mano mielasis, — ir padėjo ragelį.

Telefonas iš karto vėl suskambo.

— Alio? Stefordas? Čia Erikas Pu. Girdėjau, vakar grįžai iš Malajų, — gal pavakarieniaujam kartu?

— Su mielu noru.

— Gerai — Limpitso klube, penkiolika po aštuonių?

Serui Stefordui bepadedant telefono ragelį, į kambarį įšnopavo ponia Vorit.

— Kažkoks džentelmenas apačioje nori su jumis pasimatyti, sere, — pasakė ji. — Aš bent jau manau, kad jis džentelmenas. Kad ir kaip ten būtų, sakė esąs įsitikinęs, kad jūs neatsisakysite.

— Kokia jo pavardė?

— Horšemas, sere, kaip tas vietovardis pakeliui į Braitoną.

— Horšemas, — seras Stefordas Najus šiek tiek nustebo.

Jis išėjo iš miegamojo ir nusileido iki vidurio laiptų, vedančių į didelę svetainę apatiniame aukšte. Ponia Vorit neapsiriko. Tai buvo Horšemas, atrodė taip pat, kaip ir prieš valandą: tvirtas, patikimas, skeltu smakru, raudonskruostis, su vešliais žilais ūsais ir šaltakraujiška išraiška veide.

— Tikiuosi, neturite nieko prieš, — atsistodamas draugiškai ištarė.

— Prieš ką? — paklausė seras Stefordas Najus.

— Kad mane taip greitai vėl išvydote. Mes susitikome koridoriuje prie pono Gordono Četvindo durų — jei prisimenate?

— Neturiu visiškai nieko prieš, — pasakė seras Stefordas Najus.

Per stalą jis pastūmė cigarečių pakelį.

— Prisėskit. Pamiršot kažką pasakyti?

— Puikus žmogus tas ponas Četvindas, — — pasakė Horšemas. — Manau, mes jį nuraminome. Jis ir pulkininkas Manro. Žinote, jie šiek tiek dėl to nusiminę. Turiu galvoje, dėl jūsų.

— Tikrai?

Seras Stefordas Najus irgi prisėdo. Nusišypsojo, užsirūkė ir susimąstęs pažvelgė į Henrį Horšemą.

— Ir kas toliau?

— Pagalvojau, ar negalėčiau pasiteirauti, per daug nesmalsaudamas, ką jūs ketinate daryti toliau?

— Malonu jums pranešti, — pasakė seras Stefordas Najus. — Aplankysiu savo tetą, ledi Matildą Klekhyton. Galiu duoti jos adresą, jei pageidausite.

— Aš jį turiu, — pasakė Henris Horšemas. — Ką gi, tikriausiai tai puiki mintis. Ji apsidžiaugs matydama, kad saugiai grįžote namo. Juk nedaug tetrūko, ar ne?

— Ar taip mano pulkininkas Manro ir ponas Četvindas?

— Na, žinote, kaip yra, sere, — pasakė Horšemas. — Jums tai pakankamai gerai žinoma. Jie visada dvejoja, džentelmenai iš to skyriaus. Jie nežino, ar gali jumis pasitikėti.

— Pasitikėti manim? — įsižeidusiu balsu ištarė seras Stefordas Najus. — Ką jūs tuo norite pasakyti, pone Horšemai?

Ponas Horšemas nesuglumo. Tik šyptelėjo.

— Matote, — tarė jis, — jūs turite reputaciją žmogaus, kuris nerimtai žiūri į dalykus.

— O! Maniau, turite omeny, kad aš koks persimetėlis ar nuklydėlis ne į tą pusę. Kažką panašaus.

— O, ne, sere, jie tik mano, kad nesate rimtas. Jie mano, kad mėgstate karts nuo karto truputį pajuokauti.

— Negali juk visą gyvenimą vien tik rimtai žiūrėti į save ir į kitus, — nepritariamai pasakė seras Stefordas Najus.

— Ne. Tačiau jūs gana smarkiai rizikavote, kaip jau sakiau, ar ne?

— Vargu ar nutuokiu, apie ką jūs čia dabar kalbate?

— Tuojau jums paaiškinsiu. Kartais reikalai sugriūna, ir ne dėl to, kad taip buvo suplanuota. Įsikiša Visagalis arba kitas džentelmenas — turiu galvoje tą, kur su uodega.

Seras Stefordas Najus šiek tiek sudvejojo.

— Ar jūs turite omenyje rūką Ženevoje? — pasakė jis.

— Būtent, sere. Rūkas, tvyrojęs virš Ženevos, sugriovė žmonių planus. Kai kas pateko į bjauriai keblią padėtį.

— Papasakokit man apie tai, — pasakė seras Stefordas Najus. — Labai norėčiau sužinoti.

— Na, kai tas jūsų lėktuvas vakar išvyko iš Frankfurto, jame trūko vieno keleivio. Jūs išgėrėte savo alų ir kamputyje, patogiai atsirėmęs, ramiai sau knarkėte. Viena keleivė neatvyko, jie pranešė apie tai vieną kartą, o po to dar kartą. Galų gale lėktuvas tikriausiai išvyko be jos.

— Ak! O kas jai nutiko?

— Būtų įdomu sužinoti. Bet kokiu atveju jūsų pasas atvyko į Hitrou oro uostą, nors ir be jūsų.

— O kur jis dabar? Ar jau turėčiau būti jį atgavęs?

— Ne. Nemanau. Tai būtų per daug jau greitas darbas. Pakankamai patikimas vaistas tie migdomieji. Kaip tik, jei drįsčiau taip išsireikšti. Išjungėjus, nesukeldami jokio ypatingai blogo pašalinio poveikio.

— Tik bjaurią pagirių būseną, — pasakė seras Stefordas.

— Na, to neišvengsi. Ne tokiomis aplinkybėmis.

— O kas būtų įvykę, kadangi jūs, atrodo, viską žinot, jei būčiau atsisakęs sutikti su pasiūlymu, kuris galėjo — noriu pasakyti, tik galėjo — būti man pateiktas? — paklausė seras Stefordas.

— Galimas daiktas, kad Meri Anai būtų buvę riesta.

— Meri Anai? Kas ta Meri Ana?

— Panelė Dafnė Teodofanos.

— Tą vardą aš, rodos, jau esu girdėjęs — pranešime apie neatvykusią keleivę?

— Taip, ji keliavo ta pavarde. Mes ją vadinam Meri Ana.

— Kas ji tokia — man tiesiog įdomu?

— Savam rate ji daugiau ar mažiau priklauso grietinėlei.

— Ir koks tas jos ratas? Ar ji mūsiškė, ar jų, jei žinote, kas tie „jie“? Turiu prisipažinti, kad ir man pačiam sunkoka tai nuspręsti.

— Taigi tai nelengva, ar ne? O kaip kinai ir rusai, ir visa krūva kitų keistuolių, kurie kursto studentų riaušes, ir naujoji mafija bei tie neaiškūs tipai Pietų Amerikoje? O jaukus finansininkų lizdelis, kuris, atrodo, rezga kažką gudraus? Ne, tai nelengva apibrėžti.

— Meri Ana, — mąsliai pasakė seras Stefordas Najus. — Keista, kad ją taip vadina, jei jos tikrasis vardas yra Dafnė Teodofanos.

— Na, jos mama graikė, jos tėvas buvo anglas, o senelis buvo Austrijos pilietis.

— Kas būtų įvykę, jei nebūčiau paskolinęs jai tam tikro apdaro?

— Ją galėjo nužudyti.

— Nagi nagi. Negi tikrai?

— Pastaruoju metu Hitrou oro uostas kelia mums nerimą. Neseniai ten yra buvę įvykių, kuriems reikia paaiškinimo. Jei lėktuvas būtų skridęs per Ženevą, kaip planuota, viskas būtų buvę gerai. Jai būtų užtikrinta visiška apsauga. Bet kitu atveju — nebebuvo laiko visa tai suorganizuoti, be to, niekad šiais laikais nežinai, kas yra kas. Visi žaidžia dvigubą žaidimą, arba trigubą, ar net keturgubą.

— Jūs mane gąsdinate, — pasakė seras Stefordas Najus. — Bet jai viskas gerai, ar ne? Ar tai norėjote man pasakyti?

— Tikiuosi, kad taip. Nesam girdėję nieko tokio, kas tam prieštarautų.

— Jei tai jums ką nors sako, — pasakė seras Stefordas Najus, — kažkas šįryt buvo čia užėjęs tuo metu, kai aš buvau išėjęs ir kalbėjausi su draugeliais iš Vaitholo. Pasisakė, kad iš valyklos, kuriai aš skambinęs, ir išsinešė tą kostiumą, kurį vakar vilkėjau, ir dar vieną. Žinoma, galbūt jam tiesiog patiko tas kostiumas arba turi įprotį rinkti įvairius kostiumus iš džentelmenų, ką tik grįžusių iš užsienio. Arba — na, galbūt jūs galite pridurti dar vieną „arba“?