Агата Кристи - Keleivis į Frankfurtą

— Galbūt jis kažko ieškojo?

— Taip, manau, kad taip. Kažkas kažko ieškojo. Viskas labai gražiai ir tvarkingai sudėta atgal. Ne taip, kaip aš palikau. Na gerai, jis kažko ieškojo. Ko gi jis ieškojo?

— Pats nelabai žinau, — lėtai pasakė Horšemas. — Norėčiau žinoti. Kažkas vyksta — kažkur. Galai kyšo, žinai, kaip iš prastai supakuoto ryšulio. Tai šen, tai ten. Vieną minutę galvoji, kad visa tai vyksta per Bairoto festivalį, kitą jau manai, kad galai kyšo Pietų Amerikoje, o tada aptinki pėdsakus JAV. Daugelyje vietų daromi nešvarūs darbeliai, kažkas kažką kurpia. Gali būti, kad tai politika, o gal su politika ir neturi nieko bendra. Greičiausiai tai pinigai.

Jis pridūrė:

— Pažįstate poną Robinzoną, ar ne? Tai yra ponas Robinzonas berods sakė, kad pažįsta jus.

— Robinzonas? — pakartojo seras Stefordas Najus. — Robinzonas. Graži angliška pavardė, — jis pažvelgė į kitapus stalo sėdintį Horšemą.

— Plačiu geltonu veidu? — pasakė jis. — Storas? Paprastai įmerkęs pirštus į finansų pyragus? Ar jis irgi angelų pusėje — ar tai man mėginate pasakyti?

— Neišmanau apie angelus, — pasakė Henris Horšemas.

— Mus šioje šalyje jis yra ne kartą ištraukęs iš skylės. Tokie žmonės, kaip ponas Četvindas, nedažnai jį pasirenka. Manau, laiko jį per brangiu. Linkęs šykštauti, tas ponas Četvindas. Puikiai sugeba įsigyti priešų ne toje pusėje.

— Anksčiau buvo sakoma „nors ir vargingas, bet garbingas“, — pasakė seras Stefordas Najus susimąstęs. — Įtariu, kad jūs perfrazuotumėt kitaip. Jūs apibūdintumėt mūsų Robinzoną kaip garbingą, bet brangų.

Jis atsiduso:

— Norėčiau, kad galėtumėt man pasakyti, apie ką visa tai, — liūdnai ištarė. — Atrodo, kad esu įsivėlęs į kažką ir apie ką net supratimo neturiu.

Jis su viltim pažvelgė į Henrį Horšemą, tačiau Horšemas tik papurtė galvą.

— Niekas iš mūsų nežino nieko tikslaus, — pasakė jis.

— O ką gi tokio aš esu tariamai paslėpęs, kad kažkam prireikė ateiti čia, raustis ir ieškoti?

— Atvirai kalbant, neturiu nė menkiausio supratimo, sere Stefordai.

— Na, ką gi, gaila, nes aš irgi neturiu.

— Kiek jums pačiam žinoma, jūs nieko tokio neturite. Niekas jums nieko neperdavė pasaugoti, kur nors nugabenti, pasirūpinti?

— Visiškai nieko. Jei turite galvoje Meri Aną, ji tik prašė išgelbėti jos gyvybę, štai ir viskas.

— Ir, jei vakariniuose laikraščiuose nieko neparašyta, jos gyvybę jūs jau išgelbėjote.

— Tai tarsi istorijos pabaiga, ar ne? Gaila. Mano smalsumas sužadintas. Baisiai norisi sužinoti, kas gi bus toliau. Jūs visi labai pesimistiškai atrodot.

— Jei atvirai, tai taip ir yra. Dalykai šioje šalyje neina į gera. Ar gali stebėtis?

— Žinau, ką turite omenyje. Aš ir pats kartais stebiuosi...

4 SKYRIUS

Vakarienė su Eriku

— Ar tu nieko prieš, jei tau kai ką pasakysiu, seni? — paklausė Erikas Pu.

Seras Stefordas Najus pažvelgė į jį. Jis pažinojo Eriką Pu jau daug metų. Jie nebuvo artimi draugai. Senis Erikas buvo gana nuobodus draugas, bent taip jau manė seras Stefordas Najus. Tačiau jis buvo ištikimas. Tokie žmonės, kaip jis, nors ir ne patys linksmiausi, užtat viską žino. Žmonės jam pasipasakodavo, o jis įsimindavo, tiesiog kaupdavo žinias. Kartais iš to galėdavo išspausti ir naudingos informacijos.

— Grįžai iš tos konferencijos Malajuose, ar ne?

— Taip, — pasakė seras Stefordas.

— Ar nutiko ten kas nors ypatinga?

— Ne, kaip visada, — pasakė seras Stefordas.

— Man tik įdomu, ar kas nors, — na, žinai, ką turiu omeny. Kas nors nutiko, įleidus katę pas balandžius.

— Kur, konferencijoje? Ne, vien tik iki skausmo nuspėjami dalykai. Visi kalbėjo apie tai, ko ir tikėjaisi, tik, deja, ilgiau negu galima įsivaizduoti. Nežinau, ko aš apskritai dalyvauju tokiuose renginiuose.

Erikas Pu paporino keletą gana nuobodžių samprotavimų apie tikruosius kinų kėslus.

— Nemanau, kad jie iš tikrųjų turi kažkokių kėslų, — pasakė seras Stefordas. — Tik įprastiniai gandai, žinai, apie vargšelio senojo Mao ligas ir apie tai, kas rezga prieš jį intrigas ir kodėl.

— O kaip arabų ir Izraelio reikalai?

— Tie irgi plėtojasi pagal planą. Tai yra jų planą. Be to, ką bendro visa tai turi su Malajais?

— Na, tiesą sakant, aš neturėjau omenyje Malajų.

— Atrodai tarsi Juokų Vėžlys, — pasakė seras Stefordas Najus. — „Vakaro sriuba, puiki sriuba.“ Iš kur toks niūrumas?

— Na, aš tik pagalvojau, ar tu — tu man atleisi, ar ne? Turėjau galvoje, juk nepadarei nieko tokio, kas kaip nors sugadintų tavo reputaciją, ar ne?

— Ar aš? — paklausė seras Stefordas, atrodydamas baisiausiai nustebęs.

— Na, žinai gi, koks tu, Stefai. Mėgsti kartais pašiurpinti žmones, argi ne?

— Paskutiniu metu elgiausi nepriekaištingai, — pasakė seras Stefordas. — O ką tu apie mane girdėjai?

— Girdėjau, buvo nemalonumų dėl kažkokio įvykio lėktuve, kuriuo grįžai namo.

— O? Ir kas gi tau sakė?

— Na, žinai, buvau sutikęs senąjį Kartisoną.

— Siaubingas senas nuobodybė. Nuolat įsivaizduojantis nesamus dalykus.

— Taip, žinau. Žinau, kad jis toks. Tačiau jis tik sakė, kad kažkas — bent jau Vintertonas, atrodo, mano, kad tu į kažką buvai įsivėlęs.

— Įsivėlęs? Gerai būtų, — pasakė seras Stefordas Najus.

— Kažkur paleista šnipinėjimo raketa, ir jis sunerimo dėl kai kurių žmonių.

— Kuo jie mane laiko — antruoju Filbiu, ar panašiai?

— Žinai, tu kartais pasakai tokių neapgalvotų dalykų, pajuokauji apie juos.

— Kartais labai sunku atsispirti, — pasakė jam jo draugas. — Visiems tiems politikams ir diplomatams, ir visiems kitiems. Jie visi tokie prakeiktai rimti. Kartais norisi juos šiek tiek išjudinti.

— Tavo humoro jausmas labai iškreiptas, vaikine. Tikrai iškreiptas. Man kartais dėl tavęs neramu. Jie norėjo užduoti tau keletą klausimų apie tai, kas įvyko skrendant atgal ir, atrodo, jie nemano, kad tu, na — kad galbūt tu kalbėjai ne visai tiesą apie visą tą reikalą.

— A, tai jie taip mano, ar ne? Įdomu. Manau, kad turiu tai apmąstyti.

— Tik nepridaryk ko nors neapgalvoto.

— Kartais reikia pasidžiaugti maloniomis akimirkomis.

— Klausyk, seni, tu juk nenori susigadinti sau karjeros vien tik dėl to, kad patenkintum savo humoro jausmą?

— Aš tuoj prieisiu išvadą, kad nėra nieko nuobodesnio pasaulyje už karjeros darymą.

— Žinau, žinau. Visada buvai linkęs laikytis tokio požiūrio ir nepasiekei to, žinai, ką turėjai pasiekti. Kartą tavo kandidatūra buvo pasiūlyta į Vieną. Nenoriu stebėti, kaip susigadini reikalus.

— Elgiuosi kuo blaiviausiai ir doriausiai, galiu prisiekti, — pasakė seras Stefordas Najus.

Ir pridūrė:

— Pralinksmėk, Erikai. Tu — geras draugas, bet tas truputis pramogų ir žaidimų — argi tai nusikaltimas?

Erikas abejojančiai papurtė galvą.

Buvo gražus vakaras. Žaliuoju parku seras Stefordas grįžo namo. Jam beeinant skersai kelią prie Berdkeidžvoko, iššoko automobilis ir vos jo nepartrenkė — tetrūko tik kelių colių. Seras Stefordas buvo atletiškai sudėtas. Vienu šuoliu jis saugiai atsidūrė ant šaligatvio. Automobilis dingo už posūkio. Jis susimąstė. Vieną sekundę jis būtų galėjęs prisiekti, kad tas automobilis bandė jį partrenkti. Įdomi mintis. Pirmiausia apieškojo jo butą, o dabar paties vos nepriplojo. Greičiausiai tai tik grynas atsitiktinumas. Vis dėlto savo gyvenime, kurio dalį praleido laukiniuose kraštuose, seras Stefordas Najus buvo susidūręs su pavojumi. Taigi žinojo pavojaus kvapą ir skonį Dabar jį pajuto. Kažkas iš kažkur į jį taikosi. Bet kodėl? Dėl kokios priežasties? Kiek pačiam žinoma, jis nebuvo įkišęs nosies kur nereikia. Niekaip negalėjo suprasti.