Агата Кристи: Keleivis į Frankfurtą

— Žinau, žinau. Ir vis dėlto, sutikite, jei kas nori tik nugvelbti piniginę ar pinigų, nesinaudos pasu, ar ne? Per daug rizikinga.

— Taip, — pasakė Horšemas. — Taip, čia ir yra visas įdomumas. Žinoma, — pasakė jis, — atliekame tyrimą, užduodame keletą klausimėlių šen bei ten.

— O kokia jūsų paties nuomonė?

— Dar nenorėčiau jos atskleisti, — pasakė Horšemas. — Turi praeiti šiek tiek laiko. Negali skubinti.

— Visi jie vienodi, — pasakė pulkininkas Manro Horšemui išėjus iš kabineto. — Jie niekad tau nieko nepasakys, šitie prakeikti saugumiečiai. Jei mano, kad aptiko pėdsakus, to nepripažins.

— Natūralu, — pasakė Četvindas, — nes gali ir suklysti.

Tipiškas politiko požiūris.

— Horšemas — gana šaunus vyras, — pasakė Manro. — Valdyboje jį labai vertina. Nepanašu, kad jis klystų.

3 SKYRIUS

Žmogus iš valyklos

Seras Stefordas Najus sugrįžo į savo butą. Stambi moteriškė išbėgo iš virtuvėlės, pasitikdama jį maloniais žodžiais.

— Matau, grįžote sveikas, sere. Tie bjaurūs lėktuvai. Niekad nesi užtikrintas, ar ne?

— Tikra tiesa, ponia Vorit, — pasakė seras Stefordas Najus. — Dvi valandas vėlavo tas lėktuvas.

— Kaip ir mašinos, ar ne, — pasakė ponia Vorit. — Turėjau omenyje, niekad nežinai, kas su jomis nutiks. Tiktai ore pakibus, taip sakant, dar neramiau, tiesa? Negali tiesiog pasukti link kelkraščio, čia jau kitaip, ar ne? Taigi va. Aš nieku gyvu jais neskrisčiau.

Ji tęsė toliau:

— Užsakiau keletą dalykų. Tikiuosi, jūs nieko prieš. Kiaušinių, sviesto, kavos, arbatos, — jai pritrūko žodžių, nors iškalbą turėjo kaip Artimųjų Rytų gidas ties faraono rūmais. — Tai va, — ištarė ponia Vorit atsikvėpdama, — manau, kad tai ir viskas, ko jūs pageidautumėt. Užsakiau prancūziškų garstyčių.

— Ar kartais ne Dijono? Jie visada bando įpiršti Dijono.

— Nežinau, kas jis toks, čia tai Esther Dragono, tas, kurį jūs mėgstat, tiesa?

— Tikra tiesa, — pasakė seras Stefordas, — jūs tikras stebuklas.

Ponia Vorit atrodė patenkinta. Ji vėl grįžo į virtuvę, o seras Stefordas Najus jau ėmė už miegamojo durų rankenos, ketindamas ten įeiti.

— Tikriausiai jūs nieko prieš, kad atidaviau jūsų drabužius tam užėjusiam džentelmenui, sere? Jūs nieko nei sakėte, nei parašėte.

— Kokius drabužius? — paklausė seras Stefordas Najus sustodamas.

— Du kostiumus, kaip sakė tas džentelmenas, kur užėjo jų pasiimti. Iš „Twiss and Bonywork“, rodos, tai tas pats pavadinimas kaip ir anksčiau. Su „Baltosios gulbės“ skalbykla, jei teisingai prisimenu, turėjome truputėlį nesutarimų.

— Du kostiumus, — pasakė seras Stefordas Najus. — Kuriuos kostiumus?

— Na, tą, kurį dėvėjote važiuodamas namo, sere. Supratau, kad tai turėjo būti vienas iš tų. Nebuvau labai tikra dėl kito, bet paėmė tą mėlyną, smulkiai dryžuotą, — prieš išvažiuodamas nepasakėte, ką su juo daryti. Jam nebūtų pakenkęs valymas, o dešinįjį rankogalį ir pataisyti reikėjo, tačiau nenorėjau savarankiškai to imtis jums nesant. Aš apskritai nemėgstu to daryti, — pasakė ponia Vorit su akivaizdžia dorybės išraiška.

— Tai tas vaikinas, kad ir kas jis buvo, išsinešė tuos kostiumus?

— Tikiuosi, nepasielgiau blogai, sere, — ponia Vorit sunerimo.

— Tą mėlyną, smulkiai dryžuotą, tai taip. Tik į naudą. O tas, su kuriuo grįžau namo, na...

— Jis kiek plonokas, sere, šiam metų laikui, žinote, sere. Tinkamas tiems kraštams, kur buvote, kur karšta. Nepakenktų ir jį išvalyti. Sakė, kad jūs dėl to skambinot. Taip sakė tas ponas, kuris atėjo jų pasiimti.

— Ar jis nuėjo į mano kambarį ir pats juos išsirinko?

— Taip, sere. Maniau, kad taip bus geriausia.

— Labai įdomu, — pasakė seras Stefordas. — Taip, labai įdomu.

Jis nuėjo į miegamąjį ir apsidairė aplinkui. Kambarys buvo švarus ir tvarkingas. Lova paklota, aiškiai ponios Vorit ranka, jo elektrinis skustuvas kraunasi, visi daiktai ant tualetinio stalelio tvarkingai išdėlioti.

Jis priėjo prie spintos ir ją atidarė. Atidarė prie sienos, šalia lango, stovinčios komodos stalčius. Viskas ganėtinai tvarkinga. Netgi tvarkingiau, negu turėjo būti. Vakar vakare jis išpakavo dalį daiktų, ir tai, ką darė, darė skubotai. Įmetė apatinius drabužius ir visokias smulkmenas į tam skirtą stalčių, bet nesudėliojo jų tvarkingai. Būtų pats tai padaręs šiandien arba rytoj. Nepalikdavo to poniai Vorit. Ji turėjo tik palaikyti tvarką tokią, kokią rasdavo. Grįžęs iš užsienio, paskirdavo laiko pertvarkymams ir prisitaikymams prie klimato ir kitų dalykų. Taigi kažkas čia žiūrinėjo, kažkas buvo ištraukęs stalčius ir greitai juos peržiūrėjo, paskubomis sudėjo daiktus atgal, netgi tvarkingiau, negu jis skubėdamas buvo sudėjęs. Greitas atidus darbelis ir pasišalino su dviem kostiumais ir įtikimu paaiškinimu. Kostiumas, kurį seras Stefordas dėvėjo keliaudamas, ir plono audinio kostiumas, kuris galėjo būti vienas iš tų, kuriuos jis buvo pasiėmęs į užsienį ir parsivežęs atgal. Bet kodėl?

— Nes, — susimąstęs, pats sau tarė seras Stefordas, — nes kažkas kažko ieškojo. Bet ko? Ir kas? Ir galbūt kodėl? Taip, įdomu.

Jis atsisėdo ant kėdės ir susimąstė. Žvilgsnis nukrypo į stalelį prie lovos, ant kurio gana įžūliai sėdėjo mažytė kailinė panda. Pažvelgus į ją, nauja mintis šovė į galvą. Jis priėjo prie telefono ir surinko numerį.

— Ar tai jūs, teta Matilda? — pasakė jis. — Čia Stefordas.

— O, mano mielas berniuk, tai jau sugrįžai. Aš taip džiaugiuosi. Laikraštyje skaičiau, kad vakar Malajuose nustatė choleros atvejį, bent jau manau, kad tai buvo Malajuose. Aš nuolat painioju tas vietas. Tikiuosi, greitai mane aplankysi? Neapsimesk, jog esi užsiėmęs. Negali juk visą laiką būti užsiėmęs. Tai atleistina tik magnatams, pramonininkams, žinai, kai sujungia ir stambina kompanijas. Niekad nežinojau, ką visa tai iš tikrųjų reiškia. Anksčiau reikėjo gerai dirbti savo darbą, o dabar viskas susiję su atominėm bombom ir fabrikais iš betono, — gana audringai išdrožė teta Matilda. — O tie visi siaubingi kompiuteriai, kurie supainioja visus skaičius, jau nekalbant apie jų formą. Jie mums tik apsunkino gyvenimą. Net neįsivaizduoji, ką jie padarė su mano sąskaita banke. Ir su mano pašto adresu. Na, tikriausiai aš per ilgai gyvenau.

— Netikėkit tuo! Ar tiks, jei ateisiu kitą savaitę?

— Jei nori, ateik rytoj. Vikaras ateis pietauti, bet lengvai galiu tai atidėti.

— O, ne, nėra reikalo to daryti.

— Be abejo, yra, ir dar koks. Jis nuobodžiausias žmogus, kokį tik pažįstu, ir dar nori naujų vargonų. Senieji ne ką blogesni. Turėjau omenyje, ne vargonai kalti, o vargonininkas. Netikša, o ne muzikantas. Vikaras jo gailisi, nes jis neteko motinos, kurią labai mylėjo. Tačiau juk vien tik meilė motinai nepadeda geriau groti vargonais, tiesa? Manau, reikia vadinti daiktus tikraisiais vardais.

— Tikrai taip. Tai turės būti kitą savaitę — dar turiu šiokių tokių reikalų. O kaip laikosi Sibilė?

— Mielas vaikutis! Labai išdykusi, bet vis tiek vienas džiaugsmas.

— Aš jai parvežiau kailinę pandą, — pasakė seras Stefordas Najus.

— O, labai gražu iš tavo pusės, mielasis.

— Tikiuosi, jai patiks, — pasakė seras Stefordas, ir, pamatęs pandos akis, virptelėjo iš jaudulio.

— Bet kokiu atveju ji yra labai gerų manierų, — pasakė teta Matilda. Tai nuskambėjo labai abejotinai, to atsakymo reikšmės seras Stefordas iki galo nesuprato.