Агата Кристи - Keleivis į Frankfurtą

Transeuropinės oro linijos paskelbė, kad išvyksta jų lėktuvas į Londoną, reiso numeris 309.

Nemažas būrelis keleivių, išgirdę pranešimą, pakilo. Tuo metu į tranzitinę salę jau buvo prisirinkę daugiau keleivių, skrendančių kitur. Toliau buvo pranešimai apie rūką Ženevoje ir kitus kelionių nesklandumus. Lieknas vidutinio ūgio vyras, vilkintis tamsiai mėlynu apsiaustu su raudonu pamušalu, užsitraukęs gobtuvą ant trumpai kirptų plaukų, kurie nebuvo netvarkingesni negu daugumos jaunų vyrų galvos šiais laikais, perėjo salę ir atsistojo į eilę prie lėktuvo. Parodęs įsodinimo kortelę, išėjo pro 9-us vartus.

Toliau buvo kiti skelbimai. Šveicarų oro linijos į Ciurichą. BEA į Atėnus ir Kiprą, po to — kitokio pobūdžio pranešimai.

— Maloniai prašome mis Dafnę Teodofanos, vykstančią į Ženevą, prieiti prie registracijos langelio. Reisas į Ženevą atidedamas dėl rūko. Keleiviai skris per Atėnus. Lėktuvas pasiruošęs išvykti.

Toliau ėjo kiti pranešimai keleiviams į Japoniją, Egiptą, Pietų Afriką, — oro linijos aprėpia visą pasaulį. Ponas Sidnis Kukas, vykstantis į Pietų Afriką, buvo paragintas prieiti prie registracijos langelio, nes jam paliktas raštelis. Vėl pakvietė Dafnę Teodofanos.

— Paskutinį kartą skelbiame apie reiso Nr. 309 išvykimą.

Salės pakraštyje mergytė žiūrėjo į kietai miegantį vyrą tamsiu kostiumu, pasidėjusį galvą ant raudonos krėslo atramos. Rankoje jis laikė mažytę pliušinę pandą.

Mergytė ištiesė ranką link pandos. Jos mama tarė:

— Nagi, Džoana, neliesk. Tas vargšelis džentelmenas miega.

— Kur jis skrenda?

— Gal irgi į Australiją, — pasakė motina, — kaip mes.

— Ar ir jis turi tokią mažą mergytę kaip aš?

— Tikriausiai, — atsakė motina.

Mergytė atsiduso ir vėl pažiūrėjo į pandą. Seras Stefordas Najus toliau sau miegojo. Sapnavo, kad bando nušauti leopardą. „Labai pavojingas gyvūnas“, sakė jis lydinčiam safari gidui. „Daug kartų esu girdėjęs, kad tai labai pavojingas gyvūnas. Leopardu negali pasitikėti.“

Sapnas pasikeitė, kaip būdinga sapnams, ir jis jau gėrė arbatą su senąja teta Matilda ir stengėsi kalbėti taip, kad ji išgirstų. Ji buvo kurtesnė nei bet kada! Jis negirdėjo nė vieno pranešimo, išskyrus patį pirmąjį, apie Dafnę Teodofanos. Mergytės mama tarė:

— Aš visuomet pagalvoju apie keleivį, kuris neatvyksta. Beveik visada oro uoste tai išgirsti. Ko nors jie neranda. Kas nors negirdėjo pranešimo arba neatvyko į lėktuvą ar panašiai. Man visada įdomu, kas tai galėtų būti, ką jis veikia, ir kodėl neatvyko. Tikriausiai ši mis — koks ten jos vardas? — tiesiog nespėjo į lėktuvą. Ką jie su ja darys?

Niekas negalėjo atsakyti į šį klausimą, nes niekas neturėjo reikiamos informacijos.

2 SKYRIUS

Londonas

Sero Stefordo Najaus butas buvo labai jaukus. Su vaizdu į Žaliąjį parką. Jis įjungė kavos aparatą ir nuėjo peržiūrėti šio ryto pašto. Neatrodė, kad yra ko nors ypač įdomaus. Peržiūrėjo laiškus, porą sąskaitų, čekį ir laiškus su ganėtinai neįdomiais pašto ženklais. Jis sustūmę juos į krūvą ir padėjo ant stalo, kur jau gulėjo šiek tiek korespondencijos, susikaupusios per pastarąsias porą dienų. Greitai reikės imtis reikalų, pamanė. Kažkuriuo laiku po pietų ateis sekretorė.

Jis grįžo į virtuvę, įsipylė puoduką kavos ir atsinešė jį prie stalo. Pasiėmė du ar tris laiškus, kuriuos buvo atplėšęs vėlai praėjusį vakarą. Paėmė vieną ir šypsodamasis perskaitė.

— Vienuolika trisdešimt, — tarė. — Pakankamai tinkamas laikas. Įdomu. Reikėtų gerai viską permąstyti ir pasiruošti susitikti su Četvindu.

Į pašto dėžutę kažką įmetė. Jis nuėjo į koridorių ir atsinešė rytinį laikraštį. Jame buvo mažai naujienų. Politinė krizė, užsienio naujienų žinutė, kuri gali pasirodyti kelianti nerimą, bet jis nemanė, kad taip yra iš tikrųjų. Tai buvo tik žurnalistinis „garo išleidimas“ ir bandymas sureikšminti ne tokius jau reikšmingus dalykus. Reikia juk pasistengti, kad žmonės turėtų ką skaityti. Parke pasmaugta mergaitė. Mergaites nuolat smaugia. Kasdien po vieną, šaltai pagalvojo. Nei pagrobtas, nei išprievartautas nė vienas vaikas. Maloniai nustebino. Jis paskrudino gabalėlį bandelės ir išgėrė kavą.

Vėliau išėjo iš pastato, nusileido gatve žemyn, per parką link Vaitholo. Pats sau šypsojosi. Gyvenimas šįryt, atrodo, yra gana neblogas. Pradėjo galvoti apie Četvindą. Jei iš viso yra pasaulyje paikų mulkių, tai Četvindas tikrai vienas iš jų. Išlaikyta gera išorė, reikšminga išvaizda ir nuostabus įtarumas. Bus gana smagu su juo pasikalbėti.

Patogiai septynias minutes pavėlavęs pasiekė Vaitholą. Tik dėl savo paties svarbumo, lyginant su Četvindo svarbumu, pagalvojo. Įėjo į kabinetą. Četvindas sėdėjo už rašomojo stalo su krūva popierių ir sekretore. Atrodė pakankamai svarbiai, kaip paprastai atrodydavo, jei tik pavykdavo tą miną nutaisyti.

— Labas, Najau, — tarė Četvindas, šypsodamasis visu savo įspūdingai gražiu veidu. — Džiaugiesi sugrįžęs? Kaip sekėsi Malajuose?

— Karšta, — atsakė Stefordas Najus.

— Taip. Turbūt ten visada karšta. Tikiuosi, turėjai gaivoje atmosferos karštį, ne politinį?

— O, tik atmosferos, — pasakė Stefordas Najus.

Jis neatsisakė cigaretės ir atsisėdo.

— Pasiekei kokių rezultatų, kuriuos verta paminėti?

— Vargiai. Ne tai, ką galima pavadinti rezultatais. Parašiau ataskaitą. Daug tuščių plepalų, kaip paprastai. Kaip Leizenbis?

— O, nuobodybė kaip visada. Jis niekad nebepasikeis, — pasakė Četvindas.

— Tai jau ne, to tikėtis būtų per daug. Anksčiau su Baskombe nesu dirbęs. Bet jis sugeba būti gana šaunus, kai pats to nori.

— Nejaugi? Aš mažai jį pažįstu. Gali būti, tikiu, kad sugeba.

— Taip, taip, taip. Jokių kitų naujienų?

— Ne, nieko. Manau, kad nieko, kas tave sudomintų.

— Savo laiške nepaminėjai, kodėl norėjai su manim susitikti.

— O, tik tam, kad aptartume keletą dalykų, tai ir viskas. Žinai, jei kartais parvežtumei kokių nepaprastų žinių. Ko nors, kam turėtume pasiruošti. Klausimams Rūmuose. Ką nors tokio.

— Taip, žinoma.

— Grįžai lėktuvu, ar ne? Turėjai nemalonumų?

Stefordas Najus nutaisė veidą, kaip buvo numatęs.

Šiek tiek nusiminusį, nežymiai suirzusį.

— A, tai jau girdėjai apie tai, ar ne? — pasakė. — Kvaila nesąmonė.

— Taip, be abejo.

— Keisčiausia, — tarė Stefordas Najus, — kad viskas amžinai patenka į spaudą. Šio ryto spaudoje buvo paragrafas apie tai.

— Manau, bevelytum, kad būtų ten nepatekęs.

— Na, atrodo, kad aš nemažas asilas, ar ne? — pasakė Stefordas Najus. — Privalau tai pripažinti. Ir tai mano amžiuje!

— Kas iš tikrųjų įvyko? Pamaniau, gal ta istorija laikraštyje šiek tiek pagražinta.

— Et, manau, kad jie išpūtė, kaip tik įmanoma, ir tiek. Žinai, kaip su tom kelionėm. Prakeiktai nuobodžios. Ženevoje buvo rūkas, todėl pakeitė lėktuvo maršrutą. Po to Frankfurte reisas buvo atidėtas dviem valandoms.

— Ar būtent tada visa tai įvyko?

— Taip. Mirtinai nusibosta tuose oro uostuose. Lėktuvai atskrenda ir išskrenda. Tanojus visu greičiu pirmyn. Reisas Nr. 302 į Honkongą, reisas 109 į Airiją. Tas, šitas, anas. Žmonės pakyla, išeina. O tu sėdi ten ir žiovauji.

— Kas iš tikrųjų įvyko?

— Nagi pasiėmiau bokalą alaus, tarp kitko, Pilsnerio, tada galvoju, nueisiu, nusipirksiu dar ką nors paskaityti. Buvau perskaitęs viską, ką turėjau pasiėmęs, taigi nuėjau prie prekystalio ir nusipirkau kažkokią nelaimingą knygą popieriniais viršeliais. Berods detektyvą, ir dar nupirkau pliušinį žvėrelį vienai iš savo dukterėčių. Tada sugrįžau, baigiau alų, atsiverčiau tą knygą ir užmigau.