Агата Кристи: Keleivis į Frankfurtą

Ji tarė:

— „Saugi“ yra žodis iš keturių raidžių3, bet ne toks, kuriuo žmonės domisi šiais laikais. Tačiau jis gali daug reikšti. Man jis labai svarbus.

Tada ji pridūrė:

— Matote, jei nepateksiu į Ženevą, jei turėsiu palikti šitą lėktuvą arba vykti juo į Londoną nieko nesuderinusi, mane nužudys, — pažvelgė į jį veriančiu žvilgsniu. — Jūs tikriausiai tuo netikit.

— Bijau, kad ne.

— Tai tiesa. Žmonės gali tokie būti. Jie yra tokie, kiekvieną dieną.

— Kas nori jus nužudyti?

— Argi tai svarbu?

— Man — ne.

— Galite patikėti manimi, jei norite. Aš kalbu tiesą. Noriu, kad padėtumėt man. Padėtumėt man saugiai nusigauti iki Londono.

— Kodėl gi nutarėte prašyti pagalbos būtent manęs?

— Todėl, kad manau, jog jūs šį tą išmanote apie mirtį. Jūs esate susidūręs su mirtimi, galbūt net matęs ją ištinkant.

Jis skvarbiai į ją pažvelgė ir vėl nusuko žvilgsnį.

— Jokių kitų priežasčių? — paklausė jis.

— Taip. Šitas, — ji ištiesė savo liesą bronzinę ranką ir palietė jo masyvaus apsiausto klostes. — Šitas, — tarė ji.

Tik dabar jam pasidarė įdomu.

— Ir ką gi tuo norėjote pasakyti?

— Jis neįprastas — ypatingas. Ne toks kaip visų.

— Negaliu paneigti. Sakykim, tai viena iš mano maskuočių.

— Ta maskuotė galėtų man praversti.

— Ką turite galvoje?

— Noriu jūsų kai ko paprašyti. Galbūt jūs atsisakysite, o gal ir ne, nes, mano manymu, esate vyras, mėgstantis rizikuoti. Taip kaip ir aš — moteris, kuri rizikuoja.

— Išklausysiu jūsų sumanymą, — pasakė jis su vos pastebima šypsena.

— Man reikia jūsų apsiausto. Ir jūsų paso. Jūsų įsodinimo į lėktuvą kortelės. Netrukus, po dvidešimties ar panašiai minučių, bus paskelbtas reisas į Londoną. Aš turėsiu jūsų pasą, vilkėsiu jūsų apsiaustu. Tokiu būdu saugiai nukeliausiu į Londoną.

— Jūs manote apsimesti manimi? Brangioji mergaite.

Ji atsisegė rankinę. Iš jos ištraukė nedidelį kvadratinį veidrodėlį.

— Pažvelkit, — pasakė. — Pažvelkit į mane, o tada į savo atvaizdą.

Tada jis pamatė, pamatė tai, kas neaiškiai sukosi jo galvoje ir nedavė ramybės. Jo sesuo Pamela, mirusi prieš dvidešimt metų. Jie visada buvo labai panašūs, jis ir Pamela. Nepaprastas šeimos narių panašumas. Jos veidas buvo šiek tiek vyriškas. Jo veidas, bent jau jaunystėje, buvo truputėlį moteriško tipo. Abiejų nosys buvo iškilios, antakiai išlenkti, lūpose kreivoka šypsenėlė. Pamela buvo aukšta, penkių pėdų ir aštuonių, jis pats — penkių pėdų ir dešimties. Jis pažvelgė į moterį, ištiesusią jam veidrodėlį.

— Mes panašūs iš veido, turbūt tai turite galvoje, ar ne? Bet, brangioji mergaite, tai nesuklaidins nieko, kas pažįsta mane arba jus.

— Žinoma, ne. Argi nesuprantate? Ir nereikia. Aš keliauju vilkėdama laisvas kelnes. Jūs keliavote užsimaukšlinęs apsiausto gobtuvą. Viskas, ką man belieka padaryti, yra nusikirpti plaukus, susukti juos į laikraščio skiautę ir išmesti į šiukšlių dėžę. Tada apsivelku jūsų apsiaustą, turiu jūsų įsodinimo kortelę, bilietą ir jūsų pasą. Nebent kas nors lėktuve gerai jus pažįsta, o aš spėju, kad ne, kitaip jie jau būtų priėję prie jūsų, taigi galėsiu saugiai keliauti dėdamasi jumis. Kai reikės, parodysiu jūsų pasą, su apsiaustu ir užsimaukšlinusi gobtuvą, kad matytųsi tik nosis, akys ir burna. Kai lėktuvas atvyks į vietą, galėsiu saugiai iš jo išlipti, nes niekas nežinos, kad aš juo keliavau. Saugiai išeisiu ir pranyksiu Londono minioje.

— O ką man daryti? — paklausė seras Stefordas su šypsenėle.

— Galiu kai ką pasiūlyti, jei turite drąsos tokiam dalykui.

— Siūlykite, — pasakė jis. — Man visada patikdavo pasiūlymai.

— Jūs atsistojate, nueinate nusipirkti žurnalo ar laikraščio, arba dovanos prie dovanų prekystalio. Paliekate savo apsiaustą ant šios sėdynės. Grįžęs atgal su pirkiniais atsisėdate kitur, tarkim, ant to minkštasuolio ten priešais. Ten rasite bokalą, šitą patį bokalą. Jame bus kai ko įberta, tai jus užmigdys. Pamiegokite atokiame kampelyje.

— O kas bus toliau?

— Jūs būsite tariamai apvogtas, — pasakė ji. — Kažkas bus įpylęs jums į alų keletą lašų migdomųjų ir pavogęs jūsų piniginę. Kažkas panašaus. Jūs pasisakote kas esąs, pareiškiate, kad jūsų pasas ir daiktai pavogti. Savo tapatybę jūs galite lengvai įrodyti.

— Jūs žinote, kas aš toks? Tai yra jūs žinote mano pavardę?

— Dar ne, — pasakė ji. — Dar nemačiau jūsų paso. Neturiu jokio supratimo, kas jūs toks.

— Ir vis dėlto sakote, kad lengvai galiu įrodyti savo tapatybę.

— Aš gerai pažįstu žmones. Žinau, kas svarbus, ir kas ne. Jūs esate svarbus asmuo.

— Ir kodėl aš turėčiau visa tai daryti?

— Gal kad išgėlbėtumėt žmogaus gyvybę.

— Ar tai ne per daug vaizdinga istorija?

— O taip. Sunkiai įtikima. Ar jūs ja tikite?

Jis susimąstęs pažvelgė į ją.

— Ar žinote, ką jūs man primenate? Gražuolę šnipę iš nuotykių romano.

— Taip, galbūt. Bet aš nesu gražuolė.

— Ir nesate šnipė?

— Gal mane ir galima taip pavadinti. Aš turiu tam tikros informacijos. Informacijos, kurią noriu išsaugoti. Patikėkite manimi, tai informacija, kuri pravers jūsų šaliai.

— Ar nemanote, kad visa tai skamba gana absurdiškai?

— Taip. Jei visa tai užrašytum, atrodytų gana absurdiškai. Bet juk tiek daug absurdiškų dalykų yra tiesa, ar ne?

Jis vėl į ją pažvelgė. Ji buvo labai panaši į Pamelą. Jos balsas, nors ir su užsienietiška intonacija, buvo kaip Pamelos. Tai, ką ji siūlė, buvo juokingai absurdiška, beveik neįmanoma ir greičiausiai pavojinga. Pavojingajam. Deja, būtent tai jį traukė. Turėk tu man drąsos pasiūlyti jam tokį dalyką! Kas iš viso to išeis? Be abejo, bus įdomu pamatyti.

— O kas man iš to? — paklausė jis. — Norėčiau sužinoti.

Ji įdėmiai į jį pažiūrėjo.

— Įvairovė, — pasakė ji. — Kažkas, kas nenutinka kasdien. Galbūt atsvara nuoboduliui? Mes dar netoli tenuėjome. Viskas priklauso nuo jūsų.

— O kas atsitiks su jūsų pasu? Ar man teks nusipirkti peruką, jei čia tokius parduoda? Gal man reikės apsimesti moterimi?

— Ne. Nėra jokios kalbos apie pasikeitimą vietomis. Jus apvogė ir apsvaigino vaistais, tačiau jūs esate jūs. Apsispręskite. Laiko nedaug, jis greitai bėga. Man dar reikės pakeisti savo išvaizdą.

— Jūs laimite, — pasakė jis. — Negali atsisakyti pasiūlymo, kai jis toks neįprastas.

— Vyliausi, kad jūs taip pagalvosite, bet nebuvau tikra, tai buvo burtų metimas.

Iš kišenės Stefordas Najus išsiėmė pasą. Įdėjo jį į išorinę apsiausto kišenę. Pakilo, nusižiovavo, apsidairė aplinkui, žvilgtelėjo į laikrodį ir nužingsniavo prie prekystalio, kur buvo išdėliotos įvairios prekės. Net nepažvelgė atgal. Nusipirko knygą popieriniu viršeliu ir pakilnojo keletą pliušinių žvėrelių, tinkamų dovanoti kokiam nors vaikui. Galiausiai išsirinko pandą. Apžvelgė visą salę ir sugrįžo į vietą, kur sėdėjo prieš tai. Apsiaustas buvo dingęs, su juo ir mergina. Pusė bokalo alaus vis dar stovėjo ant stalo. Štai ir atėjo metas rizikuoti, pamanė jis. Paėmė bokalą, paėjėjo į šalį ir išgėrė. Negreitai. Gana lėtai. Skonis buvo beveik toks pat.

— Įdomu, kas toliau, — pasakė seras Stefordas. — Įdomu, kas bus toliau.

Jis perėjo skersai salę, į jos pakraštį. Ten sėdėjo gan triukšminga šeima, tarpusavyje kalbėjo ir juokėsi. Jis atsisėdo netoli jų, nusižiovavo, galva nusviro ant atlošo. Pranešė reisą į Teheraną. Daug keleivių pakilo ir išsirikiavo eilėje prie reikiamu numeriu pažymėtų vartų. Salė vis dar buvo artipilnė. Jis atsivertė tą knygą popieriniais viršeliais. Vėl nusižiovavo. Jautėsi labai mieguistas, taip, tikrai labai mieguistas... Reikia pagalvoti, kur čia geriau atsigulus. Kažkur, kur jis liktų...