Агата Кристи - Keleivis į Frankfurtą

Atsirakino savo buto duris ir nuo grindų susirinko korespondenciją. Nelabai daug. Pora sąskaitų ir „Lifeboat“ žurnalas. Numetė sąskaitas ant stalo ir, įkišęs pirštą, praplėšė „Lifeboat“ įpakavimą. Kartais mėgdavo taip daryti. Neatidžiai pervertė, nes vis dar buvo apniktas minčių. Staiga nustojo vertęs. Tarp dviejų lapų buvo kažkas įklijuota. Priklijuota lipnia juostele. Jis atidžiai tai apžiūrėjo. Tai buvo jo pasas, netikėtai jam tokiu būdu sugrąžintas. Jis išsiplėšė pasą ir pažvelgė į jį. Paskutinis antspaudas jame buvo Hitrou oro uosto vakardienos atvykimo antspaudas. Ji pasinaudojo jo pasu, kad saugiai atvyktų, ir pasirinko pastarąjį paso sugrąžinimo būdą. Kur ji dabar? Norėtųsi sužinoti.

Pagalvojo, ar kada nors ją dar pamatys. Kas ji tokia? Kur ji išvyko ir kodėl? Tarsi laukiant antrojo pjesės veiksmo. Tikrai, jis jautė, kad pirmasis veiksmas dar nesibaigė. Ką jis matė? Galbūt senamadišką įžangą. Merginą, kuri juokingai norėjo apsirėdyti kaip vyras, kuri praėjo Hitrou pasų kontrolę neatkreipdama į save jokio įtarimo, ir dingo Londone. Ne, jis tikriausiai jos daugiau nebepamatys. Tai jį erzino. Bet kodėl, kodėl to norėčiau? Ji nebuvo nei ypatingai patraukli, nei ką. Ne, netiesa, ne visai. Ji turėjo kažką tokio, jei sugebėjo įkalbėti jį be jokio ypatingo įtikinėjimo, be atviro seksualaus flirto, nieko, išskyrus paprasčiausią pagalbos prašymą, prašymą išpildyti jos pageidavimą. Pagalbos šaukimas vieno žmogaus kitam, nes, kaip ji leido suprasti , ir ne vien tik žodžiais, ji pažįsta žmones ir mato jame vyrą, kuris surizikuotų padėdamas kitam žmogui. Ir jis iš tikrųjų surizikavo, pamanė seras Stefordas Najus. Į tą jo stiklinę ji juk galėjo bet ką įpilti. Jis galėjo būti surastas, jei tik ji būtų panorėjusi, surastas jo negyvas kūnas ant sėdynės atokiame oro uosto išvykimų salės kamputyje. O jei ji išmanė, be abejonės, ji tikrai išmanė apie vaistus, jo mirtį galėjo tiesiog pripažinti kaip nuo širdies priepuolio dėl aukščio ar spaudimo — ar panašiai. Na, gerai, kam apie tai galvoti? Mažai tikėtina, kad jis dar kada nors ją pamatys, ir tai jį erzino.

Taip, jis buvo suirzęs, o nemėgo toks būti. Apmąstė tą reikalą keletą minučių. Tada parašė skelbimą, kuris turėjo būti pakartotas tris kartus. „ Keleivis į Frankfurtą. Lapkričio 3 - ioji. Prašyčiau susisiekti su bendrakeleiviu į Londoną.“ Nieko daugiau. Arba ji tai padarys, arba ne. Jei ji kada nors pamatys šį skelbimą, supras, kas jį parašė. Ji matė jo pasą ir žino jo pavardę. Galėjo sužinoti ir daugiau. Ji gali atsiliepti. Gali ir ne. Greičiausiai ne. Jei ne, įžanga ir liks tik įžanga, kvailu vaidinimėliu, kuris, kol į teatrą renkasi paskutiniai žiūrovai, linksmina juos iki tikrojo vakaro šou pradžios. Labai pravertė prieškario laikais. Didžiausia tikimybė, kad jis jos nebepamatys, ir viena iš priežasčių gali būti ta, kad ji galbūt jau užbaigė tai, dėl ko buvo atvykusi į Londoną, ir vėl išvyko iš šalies, išskrido į užsienį: Ženevą arba Artimuosius Rytus, arba Rusiją, arba Kiniją, arba Pietų Ameriką, arba Jungtines Valstijas. O kam gi aš įtraukiau ir Pietų Ameriką? Tikriausiai dėl kažkokios priežasties. Ji neminėjo Pietų Amerikos. Tik Horšemas, tiesa. Ir net Horšemas paminėjo Pietų Ameriką tik tarp daugelio kitų išvardintųjų.

Kitą rytą, padavęs skelbimą, lėtai žingsniavo namo Sant Džeimso parko taku, kai jo akį patraukė vos įžiūrimos rudeninės gėlės. Chrizantemos atrodė sustingusios ir ilgastiebės, jų žiedai priminė geltonas ir bronzines sagas. Padvelkė lengvas jų aromatas, panašus, jam atrodė, į ožkų kvapą; kvapas, kuris priminė jam Graikijos kalvas. Reikia nepamiršti vis peržiūrėti asmeninių skelbimų puslapį. Dar ne. Praeis bent dvi ar trys dienos, kol įdės jo paties skelbimą ir kol kas nors suspės parašyti atsakymą. Jis neturi pražiopsoti atsakymo, jei jis bus, nes galų gale juk erzina tas nežinojimas, neturėjimas nė menkiausio supratimo apie tai, kas vyksta.

Jis bandė prisiminti ne tos merginos oro uoste, o savo sesers Pamelos veidą. Daug laiko praėjo nuo jos mirties.

Jis ją prisiminė. Žinoma, jis ją prisimena, tačiau niekaip negalėjo įsivaizduoti jos veido. Tai jį erzino. Ketindamas kirsti vieną iš kelių, jis stabtelėjo. Judėjimo nebuvo, tik viena mašina lėtai trūkčiojo, jos elgesys buvo rimtas, tarsi nuobodžiaujančios našlės. Sena mašina, pagalvojo jis. Senoviškas Daimlerio limuzinas. Jis patraukė pečiais. Ko aš čia stoviu taip idiotiškai, paskendęs mintyse?

Jis greitu žingsniu žengė link kelio, ir staiga su stebinančia energija tas našlės limuzinas, kaip jis apie jį pagalvojo, šoko į priekį. Atšvilpė stulbinančiu greičiu. Lėkė į jį taip greitai, kad jis vos spėjo užšokti ant šaligatvio kitoje pusėje. Ir dingo kaip žaibas, pasukęs keliu tolyn.

„Įdomu“, pats sau tarė seras Stefordas Najus. „Man tikrai įdomu. Ar gali būti taip, kad yra kažkas, kas manęs nemėgta? Kažkas mane seka, galbūt stebi einantį namo, laukia patogios progos?“

Pulkininkas Paikavėjus, visu stotu užsėdęs kėdę savo nedideliame kabinete Blumsberyje, kur jis sėdėdavo nuo dešimtos iki penkių su trumpa pietų pertrauka, buvo kaip paprastai apsuptas tirštų cigaro dūmų; užmerkęs akis, kartkartėmis sumirksėdamas ir tik tuo išsiduodamas, kad nemiega. Retai tepakeldavo galvą. Kažkas apibūdino jo išvaizdą kaip sukryžminimą tarp Budos ir didžiosios mėlynos varlės, su keletu piktadario bruožų, pridūrė kažkoks įžūlus vaikėzas, paveldėtų iš savo protėvio begemoto.

Jį pažadino švelnus vidaus telefono skambutis. Jis tris kartus sumirksėjo ir atsimerkė. Ištiesė gana pavargusiai atrodančią ranką ir pakėlė ragelį.

— Na, — pasakė.

Skambino jo sekretorė.

— Ministras nori su jumis susitikti.

— Ar dabar? — tarė pulkininkas Paikavėjus. — Ir kas tai per ministras4? Ar tas iš baptistų bažnyčios, kur už kampo?

— Oi ne, pulkininke Paikavėjau, tai seras Džordžas Pekhemas.

— Gaila, — tarė pulkininkas Paikavėjus, astmiškai kvėpuodamas. — Labai gaila. Tėvas Makgilis yra daug linksmesnis. Turi kibirkštėlę šaunios pragaro ugnelės.

— Ar man pakviesti jį užeiti, pulkininke Paikavėjau?

— įtariu, jis tikisi, jog bus tuoj pat pakviestas. Sekretorės daug jautresnės nei valstybės sekretoriai, — niūriai ištarė pulkininkas Paikavėjus. — Visi tie ministrai primygtinai veržiasi ateiti ir prisineša kačių.

Įėjo seras Džordžas Pekhemas. Sukosėjo ir sušvokštė. Kaip ir dauguma kitų žmonių. Mažyčio kabineto langai buvo sandariai uždaryti. Pulkininkas Paikavėjus atsilošė kėdėje, visiškai paskendęs cigarų pelenuose. Atmosfera buvo beveik nepakeliama, ta kontora oficialiuose sluoksniuose buvo žinoma kaip „katino namelis“.

— O, mano mielas vaikine, — ištarė seras Džordžas, kalbėdamas greitai ir linksmai, visai priešingai savo asketiškai ir liūdnai išvaizdai. — Rodos, gana seniai nesimatėme.

— Prisėskit, prisėskit, tikrai, — tarė Paikavėjus. — Gal cigarą?

Seras Džordžas nežymiai nusipurtė.

— Ne, ačiū, — pasakė, — ne, labai ačiū.

Jis įbedė žvilgsnį į langus. Pulkininkas Paikavėjus nesureagavo į užuominą. Seras Džordžas atsikrenkštė ir dar kartą sukosėjo prieš ištardamas:

— Mm — Horšemas tikriausiai buvo atėjęs.

— Taip, buvo ir pasakė, ką turėjo, — tarė pulkininkas Paikavėjus, vėl lėtai užsimerkdamas.

— Maniau, kad taip bus geriausia. Tai yra, kad jis ateitų čia pas jus. Svarbiausia, kad informacija niekur nenutekėtų.