Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Iš anglų kalbos vertė

Lina Pajarskienė

Turinys

Autorės pastabos

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

Išnašos

Brangusis Stivenai,

Jūs pakišote mintį parašyti detektyvinį romaną, kurio veiksmas vyksta senovės Egipte. Jei ne Jūsų aktyvi pagalba ir parama, ši knyga niekada nebūtų išvydusi pasaulio.

Man labai patiko visos įdomios knygos, kurias davėte paskaityti. Norėčiau dar kartą padėkoti už kantrybę, su kuria atsakinėjote į mano klausimus, už paaukotą laiką ir pastangas. Jūs jau žinote, kokį malonumą bei naudą man suteikė šios knygos rašymas.

Mylinti ir dėkinga Jūsų draugė

Agata Kristi

Autorės pastabos

Šios knygos veiksmas vyksta Egipte, Tėbuose, vakariniame Nilo krante maždaug dutūkstantaisiais metais prieš Kristų. Ir vieta, ir laikas pasakojime pasirinkti atsitiktinai. Visa tai galėtų vykti kitoje vietoje ir kitu laiku. Tačiau taip atsitiko, kad būtent tokius veikėjus bei siužetą įkvėpė du ar trys XI dinastijos egiptiečių laiškai, kuriuos maždaug prieš dvidešimt metų rado priešais Luksorą esančiame uolos kape Niujorko Metropoliteno Menų muziejaus Egipto ekspedicija, o profesorius (tuomet dar tik misteris) Batiskombas Ganas juos išvertė ir paskelbė muziejaus biuletenyje.

Skaitytojui gali būti naudinga sužinoti, kad aukos Ka1 apeigos, būdingos senovės Egipto civilizacijai, labai panašios į palikimo aukojimą viduramžiais. Visa nuosavybė būdavo paliekama Ka žyniui mainais už testatoriaus kapo priežiūrą bei aukojimus už velionio sielos ramybę per tam tikras metines šventes.

Egiptiečių tekstuose sąvokos „brolis“ ir „sesuo“ paprastai reiškia „mylimąjį“, o dažnai ir „vyrą“, „žmoną“. Pasitaikius progai, šioje knygoje jos taip ir vartojamos.

Senovės Egipto agrikultūrinis kalendorius sudarytas iš trijų metų laikų po keturis mėnesius, turinčius po trisdešimt dienų. Juo rėmėsi visas valstietiškas gyvenimas. Metų pabaigoje pridėjus papildomas penkias dienas, jis buvo naudojamas kaip oficialus metų, kuriuos sudarė 365 dienos, kalendorius. Iš pradžių šie metai Egipte prasidėdavo patvinus Nilui, o mūsų skaičiavimais — trečią liepos savaitę. Tačiau nebuvo skaičiuojami keliamieji metai, ir po daugelio amžių šie skaičiavimai labai atsiliko nuo dabartinių. Taigi mūsų pasakojime oficiali naujųjų metų pradžia nusikėlė maždaug šešiais mėnesiais anksčiau, nei turėtų būti pagal agrikultūrinį kalendorių, t.y. į sausį, o ne į liepą. Kad skaitytojui nereikėtų visą laiką turėti omenyje šių šešių mėnesių skirtumo, knygoje kaip skyrių pavadinimai naudojamos datos, nustatytos pagal agrikultūrinių metų laiką, t.y. ruduo — nuo liepos pabaigos iki lapkričio pabaigos, žiema — nuo lapkričio pabaigos iki kovo pabaigos ir vasara — nuo kovo pabaigos iki liepos pabaigos.

PIRMAS SKYRIUS

Antras potvynio mėnuo, dvidešimta diena

Renisenb stovėjo ir žiūrėjo į Nilą. Būdama gana toli, ji vos galėjo girdėti savo brolių, Jahmoso ir Sobeko, šūkaliojimus. Šie ginčijosi, ar reikia kai kuriose vietose sutvirtinti pylimus. Sobekas kaip visuomet šnekėjo plonu balsu ir buvo labai pasitikintis savimi. Jis visuomet primygtinai įrodinėdavo savo tiesą. Jahmoso balsas buvo žemas ir griausmingas – jame skambėjo abejonė bei susirūpinimas. Jahmosas visuomet būdavo kuo nors susirūpinęs. Jis, vyriausiasis sūnus, tėvui išvykus į šiaurines žemes, beveik perimdavo vadovavimą ūkiui. Jahmosas buvo lėtas, atsargus ir linkęs įžvelgti sunkumus ten, kur jų nėra. Šis tvirto sudėjimo, lėtapėdis vyriškis anaiptol nebuvo toks linksmas ir pasitikintis savimi, kaip Sobekas.

Renisenb prisiminė, kad taip pat besiginčijančius savo vyresniuosius brolius ji girdėdavo jau nuo ankstyvos vaikystės. Staiga ją užplūdo saugumo jausmas... Ji vėl namie. Taip, ji grįžo namo...

Tačiau kai ji dar kartą pažvelgė į blankią, švytinčią upę, skausmas širdyje ir vėl atgijo. Jos jaunasis vyras Kėjus miręs. Kėjus... Ji prisiminė besišypsantį veidą ir stiprius pečius. Kėjus dabar buvo pas Ozyrį2 mirusiųjų karalystėje, o ji, Renisenb, jo mylima žmona, liko vieniša. Drauge jie praleido aštuonerius metus. Ji ištekėjo būdama dar beveik vaikas, o dabar, kai liko našlė, grįžo su Teti, Kėjaus dukra, į tėvo namus.

Tą akimirką Renisenb pasirodė, kad niekuomet ir nebuvo išvykusi... Ji mėgavosi šia mintimi. Greitai pamirš tuos aštuonerius metus, kupinus lengvabūdiškos laimės, kurią sunaikino praradimas ir skausmas. Taip, pamirš juos, ištrins iš atminties. Vėl taps Renisenb, Ka žynio Imhotepo dukra, lengvabūde, bejausme mergina. Saldi meilė vyrui ir broliui ją skaudžiai apgavo. Ji prisiminė stiprius bronzinius pečius, besišypsančias lūpas... Dabar Kėjus buvo balzamuotas, apvyniotas tvarsčiais ir apkarstytas amuletais kelionei į kitą pasaulį. Daugiau niekada Kėjus nebeplauks Nilu ir negaudys žuvies, nesišypsos saulėje. O ir ji, išsitiesusi valtyje su mažąja Teti ant kelių, taip pat nesišypsos jam...

Renisenb mąstė: „Daugiau negalvosiu apie jį. Viskas baigta! Aš namie. Viskas taip, kaip ir anksčiau. Netrukus ir aš būsiu tokia pati. Teti jau pamiršo tėvą. Ji žaidžia su kitais vaikais ir juokiasi“.

Staiga Renisenb apsigręžė ir patraukė namų link. Pakeliui ji sutiko genamus prie upės asilus su kroviniais. Praėjusi pro aruodus, ūkinius trobesius ir vartus, ji atsidūrė kieme. Šiame jaukiame ir gražiame namų kampelyje akį traukė tvenkinys, apsuptas žydinčių oleandrų, jazminų ir pavėsį teikiančių figmedžių. Dabar su kitais vaikais ten žaidė Teti, ir ore skambėjo jų skardūs balsai. Vaikai bėgiojo į paviljoną, stovintį prie tvenkinio. Renisenb pastebėjo, kad Teti žaidžia su mediniu liūtu, kurio nasrai, patraukus virvelę, atsidarydavo ir užsidarydavo — su žaislu, kurį ji pati mėgo vaikystėje. Moteris vėl su džiaugsmu pagalvojo: „Aš namie.. Niekas nepasikeitė. Gyvenimas čia saugus, pastovus, nekintantis. Tik dabar vaikas — Teti, o ji tapo viena iš motinų, gyvenančių šiuose namuose. Tačiau iš tiesų pats gyvenimas nepasikeitė.

Kamuolys, su kuriuo žaidė vienas vaikas, atriedėjo prie jaunosios našlės kojų, o ji juokdamasi pakėlė žaislą ir nusviedė atgal. Renisenb įėjo į portiką ryškiai nudažytomis kolonomis, paskui į namą. Perėjusi didžiulę salę, kurio frizus puošė išpiešti lotosai ir aguonos, ji atsidūrė prie moterų kambarių.

Jos ausis pasiekė pakelti balsai. Renisenb sustojo, kad galėtų pasimėgauti šiais gerai pažįstamais garsais. Satipi ir Kait kaip visuomet ginčijosi! Satipi balsas buvo veriantis, valdingas, neleidžiantis prieštarauti. Ji buvo Jahmoso žmona, aukšta, energinga, garsiakalbė, gana graži moteris. Satipi amžinai įsakinėdavo ir atkakliai piršdavo savo nuomonę, kabinėdavosi prie tarnų, visur rasdavo trūkumų ir vien tik barimu bei įžeidinėjimais priversdavo padaryti neįmanomus dalykus. Visi bijojo jos liežuvio ir skubėjo vykdyti bet kokį įsakymą. Pats Jahmosas žavėjosi savo ryžtinga žmona ir leido jai save ūdyti, o tai Renisenb dažnai siutindavo.

Kartkartėmis tarp ausį rėžiančių Satipi replikų pasigirsdavo tylus, bet tvirtas Kait balsas. Ši stambi, nepatrauklaus veido moteris buvo linksmo gražuolio Sobeko žmona. Kait buvo be galo atsidavusi savo vaikams, todėl retai kada galvojo ar kalbėjo apie ką nors kita. Kasdieniniuose ginčuose su svaine ji gynėsi tuo pačiu neįmantriu būdu — ramiai ir atkakliai kartojo pirmą į galvą atėjusią frazę. Ji nerodydavo nei pykčio, nei aistros, ir be savo rūpesčių daugiau niekuo nesidomėjo. Sobekas taip priprato prie žmonos, kad be baimės pasakodavo jai savo meilės nuotykius. Jis buvo visiškai tikras, kad Kait, regis, klausydamasi jo ir netgi išreikšdama pritarimą ar nepritarimą, viską praleidžia pro ausis. Jos mintys nuolat sukosi tik apie vaikus.