Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Žinoma, — sušuko Sobekas, — mes turime dirbti tau kaip vergai, kad galėtum savo sugulovei pirkti auksinius papuošalus!

Imhotepas įsiutęs puolė prie Sobeko.

— Akiplėša! Kaip drįsti taip kalbėti su tėvu! Saugokis, arba išvysiu tave iš namų! Galėsi eiti, kur tik akys veda!

— Tu irgi pasisaugok, nes aš ir pats galiu išeiti! Turiu planų... Gerų planų, kaip galėčiau praturtėti, jei nebūčiau varžomas tavo smulkmeniško atsargumo ir nurodymų.

— Ar jau viską pasakei? — grėsmingai paklausė Imhotepas.

Sobekas, kiek nusiraminęs, piktai sumurmėjo:

— Taip, daugiau neturiu ko pasakyti... Kol kas.

— Tuomet eik prižiūrėti galvijų. Nėra laiko dykinėti.

Sobekas skubiai apsisuko ir nužingsniavo. Kai jis ėjo pro netoliese stovinčią Nofret, moteris skersai pažvelgė į jį ir nusijuokė. Nuo to juoko Sobeko veidan plūstelėjo kraujas ir jis žengė žingsnį link jos. Nofret ramiai stovėjo ir prisimerkusi su panieka žvelgė į jį. Sobekas kažką sumurmėjo ir nuėjo savu keliu. Nofret vėl nusijuokė ir lėtai priėjo prie Imhotepo, kuris dabar kalbėjosi su Jahmosu.

— Kodėl leidai Sobekui krėsti kvailystes? — irzliai paklausė jis. — Turėjai užkirsti tam kelią! Argi iki šiol nežinojai, kad jis visiškai nenusimano apie prekybą? Kvailai tikisi, kad viskas bus tik taip, kaip jis nori.

— Tėve, tu neįsivaizduoji, kaip man sunku, — pradėjo teisintis Jahmosas. — Pats liepei sijų pardavimą patikėti Sobekui. Reikėjo leisti jam pačiam spręsti.

— Jam pačiam spręsti? Sobekas to nesugeba! Jis privalo vykdyti mano nurodymus, o tu — stebėti, kad jie būtų vykdomi.

Jahmosas paraudo.

— Aš? Argi aš turiu kokių nors teisių?

— Kokių teisių? Teisių, kurias aš tau suteikiau.

— Tačiau neturiu tikrų teisių. Jeigu būčiau teisėtas dalininkas...

Jis nutilo, nes priėjo Nofret. Ji žiovavo ir rankose sukiojo raudoną aguonos žiedą.

— Imhotepai, gal norėtum nueiti į paviljoną ant tvenkinio kranto? Ten vėsu ir tavęs laukia vaisiai bei Keda alus. Tikriausiai jau baigei duoti nurodymus?

— Aš greitai, Nofret... Greitai.

— Eime dabar, — tarė Nofret švelniu, sodriu balsu. — Noriu, kad eitum dabar...

Kvailokas Imhotepo veidas nušvito. Jahmosas suskubo kalbėti:

— Iš pradžių pašnekėkim. Tai labai svarbu. Noriu tavęs paprašyti...

Nusigręžusi nuo Jahmoso, Nofret kreipėsi tiesiai į Imhotepą:

— Ar negali savo namuose elgtis taip, kaip nori?

— Pakalbėsim kitą kartą, sūnau, — staiga pasakė Imhotepas Jahmosui. — Kitą kartą.

Jis išėjo su Nofret, o Jahmosas, lydėdamas juos akimis, liko stovėti portike. Iš namo pasirodė Satipi ir priėjo prie savo vyro.

— Na, — paklausė ji nekantriai, — ar kalbėjaisi su juo? Ką jis pasakė?

Jahmosas atsiduso.

— Tu tokia nekantri, Satipi. Laikas buvo ne visai... tinkamas.

— Žinoma, ką gi daugiau gali atsakyti! — piktai sušuko Satipi. — Tau visuomet netinkamas laikas. O iš tiesų tu paprasčiausiai bijai tėvo. Tu bailus kaip nukaršusi avis — tik bliauni prieš jį, o nemoki kalbėti kaip tikras vyras! Ar prisimeni, ką man žadėjai? „Paprašysiu tėvo, vos tik jis atvyks.“ Ir kas iš to išėjo... Aš už tave daug vyriškesnė!

Satipi nutilo, bet tik atsikvėpti. Jahmosas, nutaikęs progą, švelniai įsiterpė:

— Tu klysti, Satipi. Aš pradėjau kalbėti, tačiau mus pertraukė.

— Pertraukė? Kas?

— Nofret.

— Nofret?! Ta moteris?! Tėvas neturi leisti sugulovei trukdyti, kai jis su vyriausiuoju sūnumi šneka apie reikalus. Moterims nedera kištis į vyrų reikalus.

Jahmosas, matyt, taip pat norėtų, kad ir Satipi laikytųsi principo, kurį taip ryžtingai gynė, tačiau jis nespėjo nė prasižioti. Žmona kalbėjo toliau:

— Tavo tėvas turėjo iš kartojai tai paaiškinti.

— Mano tėvas, — sausai pasakė Jahmosas, — neparodė nė menkiausio nepasitenkinimo.

— Kokia gėda! — pareiškė Satipi. — Jis visiškai pametė galvą dėl tos Nofret. Leidžia jai kalbėti ir daryti viską, ką tik nori.

— Ji labai graži... — susimąstęs tarė Jahmosas.

Satipi ėmė purkštauti.

— Taip, ji gana išvaizdi. Tačiau blogai išauklėta. Su mumis ji elgiasi labai nemandagiai ir nesuka dėl to sau galvos.

— Gal ir tu su ja nemandagi?

— Aš — mandagumo įsikūnijimas. Mes su Kait rodome jai deramą pagarbą. Šiaip ar taip, ji neturi pagrindo skųstis tėvui. Išmuš ir mūsų valanda.

Jahmosas įdėmiai pažvelgė į ją.

— Ką reiškia, jūsų valanda“?

Satipi garsiai nusijuokė.

— Tai moterų reikalas — tu to nesuprasi. Mes turime savo būdus ir savo ginklus, todėl Nofret tegul geriau jau pažaboja savo įžūlumą. Pagaliau juk moteris praleidžia visą savo gyvenimą moteriškoje namo pusėje, tarp kitų moterų.

Jos balse skambėjo grasinimas.

— Tėvas ne visuomet bus čia... — pridūrė ji. — Jis vėl išvyks į šiaurines valdas. Štai tada ir pažiūrėsim.

— Satipi...

Garsiai ir linksmai nusijuokusi, ji grįžo į namą. II

Prie tvenkinio lakstė žaidžiantys vaikai. Du gražūs Jahmoso berniukai buvo labiau panašūs į Satipi, nei į tėvą. Ten buvo ir trys Sobeko vaikai. Jauniausioji mažylė buvo ką tik pradėjusi vaikščioti. Su kitais bėgiojo graži, bet liūdna keturmetė Teti. Vaikai juokėsi ir šūkavo, mėtė kamuolius, retkarčiais susipykdavo ir tuomet po visą kiemą skardėdavo verianti vaikiška rauda.

Sėdėdamas šalia Nofret ir gurkšnodamas alų, Imhotepas sumurmėjo:

— Vaikams labai patinka žaisti prie vandens. Kiek pamenu, taip visuomet buvo. Bet, prisiekiu Hator9, jie taip triukšmauja!

Nofret skubiai atsakė:

— Taip, o galėtų čia būti taip ramu... Kodėl neliepi jiems eiti kur nors kitur, kol esi čia? Pagaliau reikia gerbti namų šeimininką ir leisti pailsėti, kai jis to nori. Argi ne taip?

— Aš... na... — Imhotepas dvejojo. Ši mintis jam buvo nauja, tačiau maloni. — Tiesą sakant, man jie netrukdo. — Abejodamas užbaigė jis ir netvirtu balsu pridūrė: — Jie pripratę čia žaisti kada tik nori.

— Kai esi išvykęs — savaime suprantama, — greitai sutiko Nofret. — Bet, mano manymu, jie turėtų elgtis su tavimi pagarbiau. Juk tiek daug dirbi dėl šeimos. Esi pernelyg švelnus ir geraširdis.

Imhotepas atsiduso.

— Aš pats dėl to kaltas. Niekuomet nereikalavau ypatingos pagarbos.

— Todėl tos moterys, tavo marčios, ir naudojasi tavo gerumu. Jos turi suprasti, kad kai ateini pailsėti, čia turi būti tyla ir ramybė. Eisiu ir pasakysiu Kait, kad išsivestų savo ir kitus vaikus. Tuomet tau čia bus ramu ir malonu.

— Tu tokia švelni ir rūpestinga, Nofret. Visuomet rūpiniesi, kad man būtų gera.

— Jei gera tau, gera ir man, — sumurmėjo Nofret.

Ji atsistojo ir nuėjo prie Kait. Moteris klūpojo prie vandens, padėdama savo jauniausiam gana išlepusiam berniukui plukdyti žaislinį laivelį.

— Veskis iš čia vaikus, Kait, — griežtai pasakė Nofret.

Kait klausiamai pažvelgė į ją.

— Vestis iš čia vaikus? Ką nori tuo pasakyti? Jie visuomet čia žaidžia.

— Tačiau ne šiandien. Imhotepui reikia ramybės. Tavo vaikai labai jau triukšmauja.

Apskritą Kait veidą išmušė raudonis.

— Nekalbėk niekų, Nofret! Imhotepas mėgsta žiūrėti, kaip čia žaidžia jo sūnų vaikai. Jis pats taip sakė.

— Bet ne šiandien, — tarė Nofret. — Mane jis atsiuntė pasakyti, kad nusivestum visus tuos triukšmadarius į namą. Jis nori pabūti tyloje... su manimi.