Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Aš ir be to turiu rūpesčių, — suirzęs atsakė Sobekas.

Kait atsitūpė ir nuo tankių, juodų antakių nubraukė užkritusius plaukus, už kurių pirštukais griebėsi Ank.

— Kodėl? Ar kas nors atsitiko? — paklausė ji be ypatingo susidomėjimo.

— Tėvas manimi nepasitiki, — piktai atsakė Sobekas. — Jis senas, užsispyręs ir laikosi kvailų senamadiškų prietarų. Nurodinėja kiekvieną smulkmeną ir visiškai nepaiso mano nuomonės.

— Taip, taip, tai labai blogai, — linktelėjusi galva, sumurmėjo Kait.

— Jeigu tik Jahmosas būtų bent kiek drąsesnis ir remtų mane, tėvą atvestume į protą. Bet jis toks bailys — be galo tiksliai vykdo kiekvieną tėvo nurodymą.

— Taip, tai tiesa, — pritarė Kait, linksmindama vaiką karolių skambesiu.

— Kai tėvas grįš, pasakysiu jam, kad pats nusprendžiau, kaip pasielgti su mediena. Daug geriau imti mokestį linais, o ne aliejumi.

— Neabejoju, kad esi teisus.

— Tačiau tėvas laikosi savo ir jo neperkalbėsi. Jis piktinsis ir šauks: „Liepiau atsiskaityti aliejumi. Tik išvykstu, ir jūs imate savivaliauti. Esi dar kvailas vaikėzas ir nieko nesupranti!“ Kiek, jo manymu, man metų? Tėvas nesupranta, kad aš esu vyras pačiame jėgų žydėjime, o jis jau senis. Jis taip kvailai nurodinėja ir atsisako nuo bet kokio netradicinio sandėrio, todėl mes tik pralošiame. Jei nori praturtėti, turi rizikuoti. Aš matau toliau savo nosies ir esu drąsus, o tėvas — ne.

Tebežiūrėdama į vaiką, Kait švelniai tarė:

— Tu toks drąsus ir protingas, Sobekai.

— Tačiau šį kartą jei jam nepatiks tai, ką padariau, ir vėl ims mane barti, aš pasakysiu viską ką galvoju! Jeigu tėvas neleis man pačiam spręsti, aš išvyksiu. Visam laikui.

Staiga Kait, tiesusi rankas į dukterį, pasuko galvą ir sustingo.

— Išvyksi? Kur?

— Kur akys veda! Nusibodo klausytis nesibaigiančių priekaištų ir priekabių. Tas išpuikęs senis neleidžia pasireikšti mano talentams.

— Ne, — griežtai pasakė Kait. — Jokiu būdu negali to daryti, Sobekai.

Sobekas nustebęs pažvelgė į žmoną ir tarsi tik dabar pastebėjo, kad ji šalia. Jis įprato Kait laikyti raminamuoju akompanimentu savo kalboms, o dažnai ir visai pamiršdavo apie jos buvimą.

— Ką turi omenyje, Kait?

— Neleisiu tau krėsti kvailysčių. Visas turtas — žemė, galvijai, miškai, linų laukai — viskas priklauso tavo tėvui! Po jo mirties tai atiteks tau, Jahmosui bei mūsų vaikams. Jeigu susipyksi su tėvu ir išeisi iš namų, jis padalins tavo dalį Jahmosui ir Ipiui. Jis ir taip labai jau myli Ipį, o šis tai žino ir naudojasi. Nenoriu, kad tavo veiksmai būtų jam naudingi. Jeigu susipyksi su Imhotepu ir išvyksi, Ipis tik džiaugsis. Turime galvoti apie savo vaikus.

Sobekas nenuleido nuo jos akių. Po to nustebęs nusijuokė.

— Niekuomet nežinai, ko tikėtis iš moters. Net neįtariau, Kait, kad gali kalbėti taip karštai.

— Nesipyk su tėvu, — rimtai pasakė Kait. — Neatsikalbinėk. Pakentėk dar truputį ir elkis išmintingai.

— Gal tu ir teisi, tačiau gali prabėgti daug metų, kol jis mirs. Tegul tėvas bent padaro mus dalininkais.

— To jis nepadarys, — papurtė galvą Kait. — Labai jau mėgsta kartoti, kad mes visi valgome jo duoną esame nuo jo priklausomi, ir kad vieni neišsiverstume.

Sobekas smalsiai pažvelgė į ją.

— Tau nelabai patinka mano tėvas, Kait.

Tačiau Kait neatsakė, nes vėl visą dėmesį nukreipė į stripinėjantį vaiką.

— Ateik čia, mieloji. Žiūrėk, štai tavo lėlė. Ateik čia, ateik...

Sobekas žiūrėjo į palinkusią virš vaiko juodaplaukę žmonos galvą. Po to vis dar susirūpinęs išėjo iš namų. III

Esą pasiuntė tarnaitę pakviesti jauniausiojo anūko ir greitai nepatenkintas Ipis stovėjo priešais ją. Senutė, įtemptai žiūrėdama blausiomis akimis, spigiu balsųjį barė. Nors Esos akys buvo nusilpusios, ji, kaip ir anksčiau, buvo labai įžvalgi.

— Ką aš girdžiu? Tu nedarysi to, nedarysi ano? Sutinki prižiūrėti jaučius, bet nenori padėti Jahmosui ar stebėti, kaip aria žemę? Kas bus toliau, jeigu toks vaikas kaip tu sakys, ką nori daryti, o ko nenori?

— Aš ne vaikas, — piktai paprieštaravo Ipis. — Aš jau suaugęs ir tegul su manimi elgiasi kaip su suaugusiu. Tegul neįsakinėja be mano žinios padaryti tai viena, tai kita. Jahmoso klausyti aš neketinu. Pagaliau kas jis toks?

— Jis vyresnysis tavo brolis ir tvarko čia visus reikalus, kol nėra Imhotepo.

— Jahmosas — lėtapėdis kvailys. Aš daug protingesnis už jį. Sobekas taip pat kvailys, nors ir giriasi, kad toks protingas! Laiške tėvas jau liepė skirti man tą darbą, kurį pats pasirinksiu...

— Tokio iš viso nėra, — pertraukė ji Esą.

— ...duoti daugiau maisto bei gėrimų, ir jei jis sužinos, kad esu nepatenkintas, labai supyks.

Pakartojęs tėvo nurodymus, jis piktdžiugiškai nusišypsojo.

— Esi išlepintas vaikpalaikis, — įpykusi pasakė Esą. — Taip ir pasakysiu Imhotepui.

— Ne, ne, senele, tu to nepasakysi.

Dabar jis šypsojosi meiliai, nors ir šiek tiek akiplėšiškai.

— Iš visos šeimos tiktai mudu, senele, turime galvas ant pečių.

— Na, tu ir akiplėša!

— Tėvas visuomet elgiasi taip, kaip tu patari. Jis žino, kokia esi išmintinga.

— Gal ir taip, tačiau nenoriu apie tai girdėti iš tavo lūpų.

Ipis nusijuokė.

— Geriau jau būk mano pusėje, senele.

— Apie kokias puses tu kalbi?

— Vyresnieji broliai labai nepatenkinti, argi tu nežinai? Aišku, kad žinai. Henet tau viską išpasakoja. Satipi ir dieną, ir naktį įtikinėja Jahmosą pasikalbėti su tėvu. O Sobekas apsikvailino, parduodamas medieną, ir dabar bijo, kad tėvas pasius, tai sužinojęs. Pamatysi, senele, po metų kitų aš tapsiu dalininku ir tėvas darys tai, ką tik panorėsiu.

— Tu? Jauniausias iš vaikų?

— Argi svarbu amžius? Dabar visa valdžia tėvo rankose, o aš vienintelis žinau, kaip jį paveikti!

— Piktos tavo šnekos, — pasakė Esą.

— Tu nekvaila, senele... — tyliu balsu kalbėjo Ipis. — Puikiai žinai, kad tėvas, nepaisant visų garsių kalbų, iš tikrųjų yra silpnas žmogus...

Ipis iš karto nutilo, pastebėjęs, kad Esą pakėlė galvą ir žiūri kažkur pro jo petį. Vaikinas atsisuko ir pamatė už nugaros stovinčią Henet.

— Vadinasi, Imhotepas — silpnas žmogus? — verksmingu balsu paklausė Henet. — Manau, jis nebus labai patenkintas, kai tai sužinos.

Ipis nesmagiai nusijuokė.

— Bet juk tu jam to nepasakysi, Henet... Prašau, Henet, pažadėk man... Mieloji Henet...

Henet žvilgsnis nukrypo į Esą ir ji verksmingu balsu, nors ir garsiau nei įprastai, pasakė:

— Žinoma, nepasakysiu. Juk gerai žinai, kad stengiuosi niekam nepakenkti. Aš visa širdimi atsidavusi jums ir niekada nekartoju svetimų žodžių, išskyrus tuos atvejus, kai tai daryti verčia pareiga ...

— Aš erzinau senelę, ir tiek, — tarė Ipis. — Taip ir pasakysiu tėvui. Jis žino, kad aš niekada taip rimtai nekalbėčiau.

Skubiai linktelėjęs Henet, jis išėjo iš kambario.

— Gražus berniukas, — žiūrėdama į tolstantį jaunuolį tarė Henet. — Gražus ir jau visas vyras. Tik kaip įžūliai kalba!

— Jo kalbos pavojingos, — griežtai pasakė Esą. — Nepatinka man jo mintys. Sūnus pernelyg jam atlaidus.

— Nieko keisto. Juk Ipis toks gražus ir mielas berniukas.

— Reikia spręsti ne pagal išvaizdą, o pagal darbą, — vėl griežtai pasakė Esą ir, minutėlę patylėjusi, pridūrė: — Henet, man baisu.

— Baisu? Kas tau kelia nerimą, Esą? Šiaip ar taip, greitai grįš šeimininkas ir viskas bus gerai.