Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Renisenb nusijuokė.

— Vargšas Jahmosas! Jis ir taip labai daug dirba. Klausant šių pamokymų, jai prieš akis iškilo pasipūtusio ir nerimastingo, amžinai pamokslaujančio tėvo paveikslas. Horis tęsė:

— „Ypač rūpinkis mano sūnumi Ipiu. Mane pasiekė gandai, kad jis nepatenkintas. Taip pat pasirūpink, kad Satipi gerai elgtųsi su Henet. Jokiu būdu nepamiršk parašyti apie linus ir aliejų. Prižiūrėk mano javus ir viską, kas man priklauso, nes tu už tai dabar atsakingas. Vargas jums su Sobeku, jei užlies mano žemes“.

— Tėvas nė kiek nepasikeitė, — patenkinta tarė Renisenb. — Kaip visuomet įstikinęs, kad be jo viskas pražus.

Papiruso ritinys nukrito ant žemės, ir ji tyliu balsu pridūrė:

— Viskas liko po senovei...

Horis nieko neatsakė, paėmė papiruso lapą ir ėmė rašyti. Dar kurį laiką Renisenb tingiai jį stebėjo. Buvo taip gera, kad net nesinorėjo kalbėti.

Ir patylėjusi nuoširdžiai pridūrė:

— Kai Kėjus iškeliavo pas Ozyrį, aš jaučiausi labai nelaiminga. Tačiau dabar grįžau namo ir pamiršiu savo sielvartą, nes čia viskas taip pat, kaip ir anksčiau. Visiškai niekas nepasikeitė.

— Tu tikrai taip manai?

Renisenb skvarbiomis akimis pažvelgė į jį.

— Ką nori tuo pasakyti, Hori?

— Noriu pasakyti, kad viskas keičiasi. Aštuoneri metai yra aštuoneri metai.

— Čia niekas nepasikeitė, — su įsitikinimu pareiškė Renisenb.

— Tuomet galbūt dar pasikeis.

— Ne, ne! — sušuko Renisenb. — Aš noriu, kad viskas liktų kaip buvę.

— Bet ir tu nesi ta pati Renisenb, kuri išvyko su Kėjumi.

— Ne, ta pati! O jeigu ir ne ta, tai greitai vėl būsiu ta.

Horis papurtė galvą.

— Negali grįžti atgal, Renisenb. Tai panašu į mano skaičiavimus. Imu pusę saiko ir pridedu prie jo ketvirtį, tada vieną dešimtąją, o po to dar vieną dvidešimt ketvirtąją ir pagaliau gaunu visai kitus skaičius.

— Aš esu ta pati Renisenb.

— Tačiau per visus tuos metus prie Renisenb vis kas nors prisidėdavo, ir todėl dabar ji tapo visiškai kita!

— Ne, ne! Štai, pavyzdžiui, tu likai tas pats Horis.

— Galvok kaip tik nori, bet iš tikrųjų taip nėra.

— Tu klysti! Tik pažiūrėk, ir Jahmosas liko toks pat, kaip visuomet kuo nors susirūpinęs ir neramus, o Satipi kaip ir anksčiau jį užgaulioja. Jos su Kait pykstasi dėl demblių ar karolių, o netrukus kartu juokiasi kaip geriausios draugės. Henet taip pat tyliai sėlina, slapčiomis klausosi ir verkšlena apie savo pasišventimą, o senelė su mažąja tarnaite kelia triukšmą dėl baltinių! Viskas liko po senovei. O kai namo grįš tėvas, kils didžiulė sumaištis. Jis priekaištaus, kad nepadarėme to ar ano, Jahmosas jaudinsis, o Sobekas bus įžūlus ir juoksis. Tėvas lepins šešiolikmetį Ipį taip pat, kaip ir tada, kai jam buvo aštuoneri. Ir niekas nesikeis! — vienu atsikvėpimu išbėrė ji ir nutilo.

Horis atsiduso ir tyliai pasakė:

— Tu dar nesupranti, Renisenb. Blogį, kuris ateina iš išorės, gali matyti visi, tačiau blogis, bręstantis viduje, yra nepastebimas. Jis bręsta kasdien, iš lėto, kol pagaliau visiškai pražudo.

Renisenb sumišusi spoksojo į jį. Horis kalbėjo labai keistai, tarytum nėjai, o pats sau.

— Ką nori pasakyti, Hori? — sušuko ji. — Tu mane gąsdini.

— Man ir pačiam baisu.

— Bet ką nori pasakyti? Apie kokį blogį tu kalbi?

Horis pažvelgė į ją ir netikėtai nusišypsojo.

— Pamiršk, ką sakiau, Renisenb. Aš kalbėjau apie ligas, kurios puola javus.

— Kaip gerai! — su palengvėjimu atsiduso Renisenb. — O aš jau pagalvojau... Net ir pati nežinau, ką pagalvojau.

ANTRAS SKYRIUS

Trečias potvynio mėnuo, ketvirta diena

Satipi, kaip įprastai, šaižiai šaukdama mokė Jahmosą.

— Privalai ginti savo teises — štai ką tau pasakysiu! Kitaip tavęs ir toliau niekas nevertins. Tėvas liepia tau daryti tai viena, tai visiškai kita, o paskui klausia, kodėl neįvykdei jo nurodymų. O tu nuolankiai jo klausaisi, pritari ir atsiprašinėji už tai, kad neatlikai, kas buvo liepta. Nors, dievai mato, suprasti ko jis nori dažnai net neįmanoma. Tėvas elgiasi su tavim kaip su vaiku — jaunu ir neatsakingu berniūkščiu! Tarytum tau būtų tiek pat metų, kiek Ipiui.

— Tėvas niekuomet su manim nesielgė taip, kaip su Ipiu, — tyliai pasakė Jahmosas.

— Žinoma, ne, — su dar didesniu įtūžiu pradėjo naują temą Satipi. — Jis tiesiog pametęs galvą dėl to išlepinto vaikpalaikio. Su kiekviena diena Ipis vis labiau įžūlėja. Slampinėja be darbo, o gavęs bet kokią užduotį apsimeta, kad ji pernelyg sunki. Gėda! Jis žino, kad tėvas visuomet bus jo pusėje. Jūs su Sobeku turėtumėte tam pasipriešinti.

— Kas iš to? — gūžtelėjo pečiais Jahmosas.

— Jahmosai, tu mane siutini. Visuomet taip elgiesi! Esi nuolankus kaip moteris! Kad ir ką sakytų tėvas, su viskuo iš karto sutinki.

— Aš labai gerbiu tėvą.

— Teisingai! Ir jis tuo naudojasi! Juk nuolankiai klausaisi jo kaltinimų ir atsiprašinėji už tai, dėl ko esi visai nekaltas! Turi prieštarauti jam, kaip tai daro Sobekas. Jis nieko nebijo!

— Taip, bet prisimink, Satipi, kad visus reikalus tėvas palieka man , o ne Sobekui. Tėvas juo nepasitiki. Viską sprendžiu aš , o ne Sobekas.

— Būtent todėl šiose valdose turi būti pripažintas dalininku! Kai jis išvyksta, tu prižiūri visus darbus, net vykdai Ka žynio pareigas. Viskas lieka tavo rankose, bet, nepaisant to, niekas tavęs nelaiko šeimininku. Vieną kartą tai reikia baigti. Jau nesi labai jaunas. Neteisinga, kad tėvas su tavimi vis dar elgiasi kaip su vaiku.

— Tėvui patinka būti vienvaldžiu šeimininku, — abejodamas tarė Jahmosas.

— Būtent! Jis mėgaujasi, kad visi, gyvenantys šiuose namuose, priklauso nuo jo užgaidų. Mums ir taip nelengva, o bus dar sunkiau. Šį kartą, kai jis grįš namo, privalai su juo rimtai pasikalbėti. Pasakyk, kad reikalauji įteisinti save dalininku ir užrašyti tai ant papiruso.

— Jis neklausys.

— Tuomet priversk jį klausytis. O, jeigu aš būčiau vyras! Tavo vietoje aš žinočiau ką daryti! Kartais atrodo, kad ištekėjau ne už vyro, o už kirmino.

Jahmosas išraudo.

— Gerai, pažiūrėsiu, ką galima padaryti. Galbūt pasikalbėsiu su tėvu, paprašysiu jo...

— Turi reikalauti , o ne prašyti! Pagaliau juk esi dešinioji jo ranka. Sobekas pernelyg pašėlęs, dėl to tėvas juo nepasitiki, o Ipis dar per jaunas.

— Dar yra Horis.

— Horis — ne šeimos narys. Tėvas vertina jo nuomonę, tačiau teisę šeimininkauti savo valdose jis suteiks tik šeimos nariui. Bet tu pernelyg nuolankus! Tavo gyslomis teka ne kraujas, o pienas! Negalvoji apie mane ir mūsų vaikus. Kol tėvas gyvas, nebūsime namuose vertinami, kaip dera.

— Tu niekini mane, Satipi, ar ne? — su apmaudu tarė Jahmosas.

— Tu mane erzini.

— Paklausyk, pažadu pasikalbėti su tėvu, kai tik jis grįš. Duodu žodį.

— Tikiu, tik... — vos girdimai sumurmėjo Satipi, — kaip tu kalbėsi? Kaip vyras ar kaip pelė? II

Kait žaidė su savo mažiausia dukrele Ank. Mergaitė buvo ką tik pradėjusi vaikščioti, o Kait, atsiklaupusi ant kelių ir ištiesusi rankas, švelniai kvietė mažylę. Neryžtingai svirduliuodama silpnomis kojytėmis ji šiaip ne taip pasiekė motinos glėbį.

Kait norėjo parodyti šiuos mažosios Ank laimėjimus Sobekui, tačiau staiga pastebėjo, kad jis sėdi suraukęs savo gražią kaktą ir kažką mąsto.

— Ak, Sobekai, tu nematai! Mažute, pasakyk tėčiui, koks jis bjaurus, kad net nežiūri į tave.