— Ar tikrai? Abejoju.
Ji vėl nutilo, o paskui paklausė:
— Ar Jahmosas namuose?
— Prieš kelias minutes mačiau, kaip jis ėjo link portiko.
— Pakviesk jį čia, noriu pasikalbėti.
Henet išėjo. Jahmosą ji rado vėsiame portike, papuoštame ryškiai nudažytomis kolonomis, ir perdavė Esos prašymą. Jahmosas iš karto nuskubėjo pas senelę.
— Jahmosai, Imhotepas labai greitai grįš, — Esą iš karto pradėjo kalbėti apie reikalus.
Geraširdiškas Jahmoso veidas nušvito.
— Taip, žinau, ir tuo labai džiaugiuosi.
— Ar viskas parengta jo atvykimui? Ar visi darbai padaryti?
— Stengiausi iš paskutiniųjų, kad tėvo nurodymai būtų įvykdyti.
— Ką manai apie Ipį?
Jahmosas atsiduso.
— Tėvas jam pernelyg atlaidus, o tai vaikinui ne į naudą.
— Privalai tai paaiškinti Imhotepui.
Jahmosas abejojo.
— Aš būsiu tavo pusėje, — patikino jį Esą.
— Kartais man atrodo, — atsiduso Jahmosas, — kad aplink vien nenugalimi sunkumai. Tačiau, kai tik grįš tėvas, viskas susitvarkys. Tuomet jis pats viską spręs. Kai jo čia nėra, sunku dirbti taip, kaip jis norėtų. Ypač kai neturiu teisėtos valdžios, o tik vykdau nurodymus.
— Tu geras, mylintis sūnus, — lėtai prakalbo Esą. — Taip pat esi geras sutuoktinis ir laikaisi priesako, kuris byloja: vyras turi mylėti žmoną, įrengti jai namus, maitinti ją ir rengti, puoselėti jos kūną brangiaisiais tepalais ir džiuginti širdį tol, kol ji gyva. Tačiau yra ir dar vienas priesakas: neleisk jai vadovauti. Būdama tavo vietoje, anūkėli, niekuomet to nepamirščiau...
Jahmosas pažvelgė į ją, paraudo ir išėjo.
TREČIAS SKYRIUS
Trečias potvynio mėnuo, keturiolikta diena
Namuose viešpatavo sumaištis — visi ruošėsi Imhotepo atvykimui. Virtuvėje jau prikepta šimtai kepalų duonos, o dabar buvo kepamos antys. Kvepėjo porais, česnakais ir įvairiausiais prieskoniais. Moterys šaukė bei nurodinėjo, o tarnai, vykdydami įsakymus, bėgiojo pirmyn ir atgal.
„Šeimininkas... Grįžta šeimininkas“, — pusbalsiu kartojo visi.
Pindama girliandas iš aguonų bei lotoso žiedų, Renisenb pajuto džiaugsmingą jaudulį. Tėvas grįžta namo! Per pastaruosius mėnesius ji net pati nepajuto, kaip visiškai grįžo į ankstesnio gyvenimo vėžes. Atrodė, kad nežinomybės jausmas, kurį sukėlė Horio žodžiai, tiesiog išnyko. Ji — ta pati Renisenb. Jahmosas, Satipi, Sobekas ir Kait taip pat buvo nė kiek nepasikeitę. Kaip ir visuomet, prieš Imhotepo atvykimą namuose kilo triukšmingas bruzdesys. Namus pasiekė žinia, kad jis atvyks dar prieš sutemas. Vieną tarną pasiuntė prie upės laukti pasirodant šeimininko. Pagaliau pasigirdo sutartas šūksnis.
Metusi gėles, Renisenb drauge su kitais išbėgo į prieplauką, ant upės kranto. Jahmosas ir Sobekas jau buvo ten, apsupti nedidelės žvejų, kaimiečių bei ūkio darbininkų minios. Visi jie susijaudinę šaukė ir į kažką rodė pirštais.
Greitai, nešama šiaurės vėjo išpūstos didžiulės kvadratinės burės, link jų plaukė valtis. Ją lydėjo valtis — virtuvė, pilna vyrų ir moterų. Pagaliau Renisenb išvydo savo tėvą su lotoso žiedu rankose. Šalia jo sėdėjo dar kažkas, ką Renisenb palaikė dainininku.
Sveikinimo šūksniai ant kranto tapo dar garsesni. Atsakydamas Imhotepas pamojavo ranka. Vėl pasigirdo šūksniai: „Sveikas atvykęs, šeimininke!“ ir padėkos dievams už laimingą sugrįžimą. Irkluotojai įsiręžę traukė ir tempė lynus. Po kelių akimirkų Imhotepas išlipo į krantą, sveikino savo šeimą ir, kaip reikalavo etiketas, atsakinėjo į garsius sveikinimus.
— Šlovė Sobekui6, deivės Neit7 sūnui, kuris tau padėjo saugiai keliauti vandeniu! Šlovė Ptachui, kuris atvežė tave iš Memfio pas mus į pietus! Šlovė Ra8, apšviečiančiam šiaurines ir pietines žemes!
Renisenb, apimta visuotinio susijaudinimo, prasibrovė į priekį. Ji išvydo išdidžiai stovintį Imhotepą ir staiga pagalvojo: „O, juk jis visai neaukštas. Kažkodėl maniau, kad tėvas daug aukštesnis“. Ji sutriko. Gal tėvas ėmė senti? O gal ją apgauna atmintis? Imhotepas visuomet buvo išdidus, valdingas ir nuolat visus mokė. Kartais širdyje ji iš tėvo pasijuokdavo, tačiau jį gerbė. Dabar priešais stovėjo mažo ūgio, pagyvenęs, apkūnus vyriškis, kuris veltui iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti labai svarbus. „Kodėl į galvą lenda tokios nepagarbios mintys?“ — išsigandusi klausė savęs Renisenb.
Imhotepas, baigęs savo pompastišką ir formalią kalbą, ėmė sveikintis su šeimynykščiais. Pirmiausia jis apkabino sūnus.
— Ak, mano gerasis Jahmosai, tavo veide šviečia šypsena. Tikiuosi, kad puikiai tvarkei visus reikalus, kol manęs nebuvo... Ir Sobekas, mano gražuolis sūnus. Matau, kad dar vis esi toks pat linksmuolis, kaip ir anksčiau. O štai ir Ipis, mano mylimiausias Ipis! Leisk į tave pažiūrėti. Paeik toliau, štai taip. Išaugęs, jau visas vyras! Širdis džiaugiasi, kad galiu vėl tave apkabinti! Renisenb, mano brangioji dukra, tu vėl namie! Satipi ir Kait — jūs man taip pat kaip dukros... Ir Henet, mano ištikimoji Henet...
Henet klūpėdama apkabino jo kelius ir demonstratyviai braukė džiaugsmo ašaras.
— Džiaugiuosi tave matydamas, Henet. Kaip sveikata? Ar niekas tavęs neskriaudžia? Savo ištikimybe džiugini man širdį... Ir Horis, mano šaunusis Horis. Puikiai valdai plunksną ir gerai rašai ataskaitas! Ar viskas gerai? Esu tikras, kad taip.
Kai visi pasisveikino ir triukšmas nutilo, Imhotepas pakėlė ranką, duodamas ženklą nutilti. Po to garsiai prakalbo:
— Mano sūnūs ir dukros! Bičiuliai! Turiu jums naujieną. Visi žinote, kad jau daugelį metų esu vienišas. Mano žmona (jūsų motina, Jahmosai ir Sobekai) ir sesuo (tavo motina, Ipi) — abi prieš daugelį metų iškeliavo pas Ozyrį. Todėl jums, Satipi ir Kait, aš atvežiau naują seserį, kuri gyvens kartu. Štai mano sugulovė Nofret — ją turite mylėti kaip ir mane. Nofret atvyko su manimi iš šiaurinių žemių, iš Memfio, o kai vėl išvyksiu, ji pasiliks čia, su jumis.
Sulig šiais žodžiais jis išvedė į priekį moterį. Išdidžiai atmetusi galvą ir primerkusi akis, ji stovėjo šalia Imhotepo — jauna, arogantiška ir graži.
„Bet ji dar visai jaunutė, — apstulbusi pagalvojo Renisenb. — Tikriausiai net už mane jaunesnė“.
Nofret stovėjo visiškai rami. Jos lūpose žaidė šypsenėlė, kuri labiau reiškė panieką, o ne norą patikti. Jos juodi antakiai buvo labai tiesūs, oda — sodrios bronzinės spalvos, o blakstienos tokios ilgos ir tankios, kad per jas sunkiai galėjai įžiūrėti akis. Suglumusi šeima be žado spoksojo į ją.
— Vaikai, prieikite ir pasisveikinkite su Nofret, — Imhotepo balse skambėjo susierzinimas. — Argi nežinote, kaip reikia pasveikinti tėvo sugulovę?
Dvejodami ir užsikirsdami, jie pasveikino Nofret. Slėpdamas sumišimą, Imhotepas dirbtinai linksmu balsu sušuko:
— Dabar jau geriau! Satipi, Kait ir Renisenb nuves tave, Nofret, į moterų kambarius. O kur pintinės? Ar jos jau iškeltos į krantą?
Tarnai iš valties iškėlė kelionines pintines su apvaliais dangčiais.
— Tavo papuošalai ir rūbai saugiai pasiekė krantą, Nofret. Eik ir prižiūrėk, kaip juos iškrauna, — pasakė Imhotepas.
Moterims drauge nuėjus namo, jis kreipėsi į sūnus:
— O kaip ūkio reikalai? Ar viskas gerai?
— Žemutiniai laukai, kuriuos išnuomojome Nektui... — pradėjo Jahmosas, tačiau tėvas jį nutraukė.
— Smulkmenų dabar nereikia, brangusis Jahmosai. Jos gali palaukti. Šiandien linksminsimės, o rytoj kartu su Horiu aptarsime reikalus. Prieik, Ipi, mano berniuk, noriu, kad mes kartu eitume namo. Kaip tu išaugai — jau aukštesnis net ir užmanė!
Читать дальше