Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Žingsniuodamas paskui tėvą ir Ipį, Sobekas su apmaudu šnabždėjo Jahmosui į ausį:

— Papuošalai ir rūbai — girdėjai? Štai kur dingo pajamos iš šiaurinių valdų. Mūsų pajamos.

— Tylėk! — tyliai sudraudė jį Jahmosas. — Dar tėvas išgirs.

— Na ir kas? Priešingai nei tu, aš jo nebijau.

Vos tik Imhotepas įėjo į savo kambarius, tuoj pat atskubėjo Henet paruošti jam vonią. Ji šypsojosi. Apsimestinis Imhotepo linksmumas dingo.

— Na, Henet, ką apie ją manai?

Jis buvo nusprendęs elgtis ryžtingai, tačiau gerai suprato, kad Nofret atvykimas sukels audrą bent jau tarp moterų. Visai ko kito jis laukė iš ištikimosios Henet ir nenusivylė.

— Gražuolė! Tikrų tikriausia gražuolė! Kokie plaukai, koks puikus sudėjimas! Ji verta tavęs, Imhotepai — ką gi dar galiu pasakyti? Tavo velionė žmona džiaugsis, kad pasirinkai tokią gyvenimo draugę.

— Tu taip manai, Henet?

— Esu tikra, Imhotepai. Po tiek metų gedulo pats laikas vėl pradėti džiaugtis gyvenimu.

— Taip, tu ją gerai pažinojai... Aš taip pat jaučiu, kad metas pradėti gyventi kaip dera tikram vyrui. Tačiau vargu ar marčios ir dukra bus patenkintos?

— To dar betrūko! — piktinosi Henet. — Juk jos šiuose namuose priklauso tik nuo tavęs?

— Tikra tiesa, — sutiko Imhotepas.

— Tu dosniai jas maitini ir rengi. Gyvena visko pertekusios tik iš tavo gero.

— Be abejo, — atsiduso Imhotepas. — Dėl jų aš dieną naktį dirbu. Nors kartais abejoju, ar vaikai suvokia, kad turi būti man dėkingi.

— Turi nuolat jiems tai priminti, — pasakė Henet, linkčiodama galva. — Aš, nuolanki ir atsidavusi Henet, niekuomet nepamirštu, kam turiu būti dėkinga. Bet vaikai kartais būna nerūpestingi egoistai ir mano, kad tik nuo jų čia viskas priklauso. Nesupranta, kad tik vykdo tavo nurodymus.

— Šventa teisybė, — patvirtino Imhotepas. — Aš visuomet žinojau, kad tu, Henet, labai protinga.

— O, kad ir kiti taip galvotų, — atsiduso Henet.

— Argi kas nors tave skriaudžia?

— Ne, ne. Niekas tyčia to nedaro... Aš tiesiog iš visų jėgų plušu ir tuo džiaugiuosi. Tačiau... trūksta pripažinimo ir dėkingumo.

— Aš visuomet tave vertinau ir vertinsiu, — tarė Imhotepas. — Nepamiršk, kad čia tavo namai.

— Tu toks geras.

Patylėjusi Henet pridūrė:

— Vanduo jau karštas ir vergai laukia tavęs. Kai išsimaudysi ir apsirengsi, nueik pas motiną. Ji prašė, kad ateitum.

— Motina? Taip, taip, žinoma...

Imhotepas atrodė sutrikęs, tačiau greitai susitvardė ir tarė:

— Žinoma! Aš ir pats ketinau ją aplankyti. Pasakyk Esai, kad tuoj ateisiu. II

Esą, pasipuošusi savo gražiausiu klostytu rūbu, su pašaipa žvelgė į sūnų.

— Sveikas atvykęs, Imhotepai! Grįžai namo ir, kaip žinau, ne vienas.

Imhotepas įsitempė ir susigėdęs perklausė:

— Ak, tai tu jau žinai?

— Žinoma. Visi tik apie tai tik ir šneka. Girdėjau, kad mergina labai graži ir visai jaunutė.

— Jai devyniolika...e... ir ji gana išvaizdi.

Esą pašaipiai nusijuokė.

— Ką gi, žilė galvon — velnias uodegon.

— Brangioji mama, visiškai nesuprantu, ką nori pasakyti.

— Tu visuomet buvai kvailys, Imhotepai, — ramiai atsakė Esą.

Imhotepas vėl įsitempė ir plykstelėjo pykčiu. Paprastai jis labai pasitikėdavo savimi, bet motina visuomet lengvai pakirsdavo šį pasitikėjimą. Motinos akivaizdoje jis pasijusdavo menkas, o pašaipa jos beveik nereginčiose akyse visuomet siutindavo. Esą niekuomet nebuvo itin geros nuomonės apie jo protinius sugebėjimus. Nors jis pats ir labai pasitikėjo savimi, motinos požiūris visuomet žeidė jo puikybę.

— Argi taip jau neįprasta vyrui atsivesti į namus sugulovę?

— Ne, kodėl gi. Vyrai apskritai yra kvailiai.

— Nesuprantu, kas gi čia kvailo?

— Tu ką, nesupranti, kad šios merginos pasirodymas sudrums namų ramybę? Satipi ir Kait kantrybė baigsis ir jos ims kurstyti savo vyrus.

— O kaip tai susiję su vaikais? Kokią teisę jie turi prieštarauti?

— Jokios.

Imhotepas ėmė nekantriai vaikščioti pirmyn ir atgal.

— Kodėl savo namuose negaliu elgtis taip, kaip patinka? Juk išlaikau savo sūnus ir jų žmonas! Tik man jie turėtų būti dėkingi už duoną, kurią valgo! Kasdien jiems tai primenu.

— Pernelyg dažnai primeni, Imhotepai.

— Bet juk tai tiesa. Jie visi priklauso nuo manęs. Visi iki vieno.

— Ir tu manai, kad tai gerai?

— Argi blogai, kad žmogus išlaiko savo šeimą?

Esą atsiduso.

— Nepamiršk, kad jie tau dirba.

— Savaime suprantama, kad dirba. Nori, kad leisčiau jiems dykaduoniauti?

— Jie jau suaugę vyrai. Bent jau Jahmosas ir Sobekas.

— Sobekas menkai nutuokia apie prekybą ir visuomet klysta. Be to, jis akiplėša, ir aš su tuo neketinu taikstytis. Štai Jahmosas geras ir paklusnus berniukas...

— Jis jau seniai ne berniukas!

— Tačiau kartais tenka po kelis kartus aiškinti, kol jis supranta, ko noriu. Aš ir taip priverstas viskuo rūpintis ir visur spėti! Išvykęs turiu diktuoti raštininkams ir siųsti sūnums detalius nurodymus... Nei pailsiu, nei išsimiegu! O dabar, kai grįžau namo, užsitarnavęs teisę nors truputį pailsėti, manęs vėl laukia nemalonumai! Netgi tu neigi mano teisę turėti sugulovę. Juk aš normalus vyras. Tu pyksti...

— Ne, aš nepykstu, — pertraukė jį Esą. — Man bus net ir labai smagu stebėti, kas dėsis namuose. Bet kartoju — kai vėl sugalvosi išvykti į šiaurines valdas, merginą geriau pasiimk su savimi.

— Jos vieta čia, mano namuose! Ir vargas tam, kas išdrįs padaryti jai ką nors bloga.

— Ne tai svarbiausia — išdrįs ar neišdrįs. Tačiau atmink, kad lengva įkurti ugnį perdžiūvusioje ražienoje. Juk sakom: „Ten, kur moterys, gero nelauk..

Kiek patylėjusi, Esą iš lėto pasakė:

— Nofret graži. Bet atmink: Vyrai pameta galvą, apakinti moterų grožio, bet po akimirkos jie virsta bespalviais karneoliais...

Ir žemu balsu pacitavo:

— „ Viskas prasideda menkniekiu, tolimu, kaip sapnas, o paskui ateina mirtis... “

KETVIRTAS SKYRIUS

Trečias potvynio mėnuo, penkiolikta diena

Imhotepas, grėsmingai tylėdamas, klausėsi Sobeko paaiškinimų dėl medienos pardavimo. Jo veidas labai išraudo, o ties smilkiniu tvinkčiojo kraujagyslė. Sobeko nerūpestingumas tirpte tirpo. Jis tikėjosi, kad viskas baigsis gražiuoju, tačiau išvydęs, kaip tėvas vis labiau niaukiasi, ėmė mikčioti ir dvejoti.

— Taip, taip, taip, — pagaliau nekantriai pertraukė jį Imhotepas, — tu nusprendei, kad prekyboje nusimanai geriau nei aš, todėl nepaisei mano nurodymų. Kai tik manęs nėra ir negaliu visko prižiūrėti, tu visuomet taip elgiesi... — jis atsiduso. — Neįsivaizduoju, ką jūs, berniukai, darytumėte be manęs!

— Atsirado galimybė gauti didesnį pelną, — Sobekas atkakliai laikėsi savo, — todėl ir surizikavau. Negalima visuomet elgtis taip atsargiai!

— Niekuomet nebuvai atsargus, Sobekai! Pernelyg pasitiki savimi, todėl visuomet klysti.

— Ar aš kada nors turėjau galimybę pats spręsti?

— Šį kartą sprendei pats, — sausai tarė Imhotepas, — priešingai mano nurodymams...

— Nurodymams? Kodėl visuomet turiu vykdyti nurodymus? Aš jau suaugęs vyras.

Netekęs kantrybės, Imhotepas ėmė šaukti:

— Kas tave maitina, rengia? Kas galvoja apie tavo ateitį? Kas nuolat rūpinasi tavo ir jūsų visų gerove? Kai upė nuseko ir jums grėsė badas, argi aš neatsiunčiau jums iš šiaurės maisto? Jums pasisekė, kad turit tokį tėvą, kuris viskuo rūpinasi. Ir ko aš prašau mainais? Tiktai to, kad uoliai dirbtumėte, stengtumėtės ir vykdytumėte mano nurodymus...