Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Tai šiurkštus teisių pažeidimas — štai kas! — šaukė Satipi. — Jei Jahmosas nebūtų toks apgailėtinas bailys, jis to neleistų! Kas čia šeimininkas, kai Imhotepas būna išvykęs? Jahmosas! O aš, kaip Jahmoso žmona, turiu teisę pirma pasirinkti demblius ir priegalvius. Tas bjaurus storulis juodaodis vergas turi...

— Ne, ne, mažyte, nevalgyk lėlės plaukų. Pažiūrėk, čia kur kas skaniau... Saldainis! Ak, koks skanus...

— Kait, tu baisiai nemandagi — neklausai, ką tau sakau, neatsakai...

— Mėlynas priegalvis visuomet buvo mano... Ak, pažvelk į mažąją Ank — ji bando eiti...

— Švelniai tariant, esi tokia kvaila, kaip ir tavo vaikai! Tačiau taip paprastai neišsisuksi. Žinok, kad aš neatsisakysiu savo teisių.

Renisenb krūptelėjo, už nugaros išgirdusi tylius žingsnius. Ji atsigręžė ir išvydo Henet. Jaunoji moteris vėl jai pajuto įprastą priešiškumą. Liesame Henet veide kaip visuomet žaidė pataikaujanti šypsenėlė.

— Kaip matai, Renisenb, nedaug kas pasikeitė, — pasakė ji. — Nesuprantu, kodėl turime kęsti Satipi liežuvį! Žinoma, Kait gali atsikirsti. Tačiau ne visiems teko tokia laimė! Aš džiaugiuosi ir tuo, kad žinau savo vietą ir esu dėkinga tavo tėvui už namus, maistą ir visa kita. Ak, tavo tėvas toks geras žmogus. O aš visuomet stengiausi daryti, ką tik galiu. Dirbu iš visos širdies — padedu tai vienur, tai kitur ir nesitikiu dėkingumo. Jeigu tavo brangioji motina dar gyventų, viskas būtų kitaip. Ji vertino mane ir mylėjo kaip seserį!

Kad žinotum, kokia gražuolė buvo tavo motina. O aš atlikau pareigą ir įvykdžiau savo pažadą jai. „Henet, pasirūpink vaikais“, paprašė ji mirdama. Ir aš ištesėjau savo žodį. Tarnavau jums ir niekada nelaukiau padėkos. Neprašiau, bet ir negavau jos! „Tai tik senoji Henet, — sakydavo žmonės. — Ji nieko neverta.“ Aš niekam nerūpiu. Ir kodėl turėčiau? Aš tik stengiuosi būti naudinga.

Kaip ungurys ji praslydo pro Renisenb ir įėjo į galinį kambarį.

— Šie priegalviai... Atleisk, Satipi, bet aš nugirdau, kaip Sobekas sakė...

Renisenb išėjo jausdama, kad dar labiau ėmė nekęsti Henet. Net keista, kad visi taip nemėgo Henet. Ji nuolat verkšlendavo, gailėdavo savęs ir piktai džiūgaudavo kurstydama įsiplieskusį barnį.

„O kodėl ne?“, — pagalvojo Renisenb. Ji spėjo, kad tai Henet suteikia daug malonumo. Juk iš tiesų Henet gyvenimas buvo sunkus — ji daug dirbo ir iš nieko niekuomet nebuvo sulaukusi padėkos. Bet ir negalėjai jausti dėkingumo Henet. Ji taip dažnai primindavo savo nuopelnus, kad dingdavo bet koks noras padėkoti.

Renisenb visuomet manė, kad Henet buvo iš tų žmonių, kuriems likimas lėmė būti atsidavusiems kitiems ir už tai nieko negauti. Ji buvo ne tik negraži, bet ir kvaila. Nors, tiesa, Henet visuomet viską žinodavo. Nuo šios moters, vaikščiojančios tyliai kaip katė ir apdovanotos aštria klausa bei skvarbiomis akimis, niekas negalėjo pasislėpti. Kartais ji išlaikydavo paslaptį, bet dažniausiai skubėdavo kiekvienam pašnibždėti į ausį ir su malonumu iš šalies stebėdavo paskalų sukeltas pasekmes.

Kas nors iš namiškių nuolat įkalbinėdavo Imhotepą atsikratyti Henet, tačiau šis net girdėti apie tai nenorėjo. Tikriausiai jis buvo vienintelis ją mėgęs žmogus, o Henet už tai atsidėkojo perdėtu atsidavimu, kuris likusiems šeimos nariams kėlė pasišlykštėjimą.

Renisenb dar akimirką pastovėjo klausydamasi svainių keliamo triukšmo, kurį dar labiau pakurstė Henet. Po to neskubėdama nuėjo į mažą kambarėlį, kur sėdėjo jos senelė Esą, apsupta dviejų jaunučių juodaodžių vergių. Dabar ji apžiūrinėjo lininius drabužius ir nepiktai barė mažąsias patarnautojas.

Taip, viskas liko po senovei... Niekieno nepastebėta, Renisenb stovėjo ir klausėsi. Nors senoji Esą ir šiek tiek paseno, balsas ir viskas, ką ji šnekėjo, liko tokie patys. Beveik žodis žodin, kaip ir prieš aštuonerius metus, kai ji paliko šiuos namus... Renisenb ir vėl tyliai išslinko. Nei senutė, nei dvi mažosios vergės jos nepastebėjo. Akimirkai Renisenb stabtelėjo prie atvirų virtuvės durų. Čia irgi viskas buvo po senovei – keptų ančių kvapas, kalbos, juokas ir barniai... Ir kalnas dar neparuoštų daržovių.

Renisenb primerkė akis ir kurį laiką stovėjo nejudėdama. Iš čia buvo girdėti viskas, kas vyksta aplinkui, įvairūs garsai iš virtuvės, aukštas, veriantis senosios Esos balsas, šaižus Satipi spiegimas bei vos girdimas, žemesnis Kait kontraltas. Moteriškų balsų chaosas — plepėjimas, juokas, dejavimas, barimasis, šūkavimas...

Ir staiga Renisenb pajuto, kad dūsta apsupta šios nuolat rėkaujančios moterų draugijos. Ak, tos moterys — triukšmingos, rėksmingos moterys! Namai, pilni niekuomet nenutylančių, amžinai besipykstančių, nuolat kalbančių, šaukiančių, užsiėmusių ne darbais , o tuščiomis šnekomis moterų!

Ji prisiminė Kėjų... Tylų ir budrų savo valtyje, galvojantį tik apie žuvį, kurią ruošėsi nudurti žeberklu... Jokio plepėjimo, gyvo, nepaliaujamo bruzdėjimo.

Renisenb vėl išskubėjo iš namo į karščiu alsuojančią ramybę. Ji išvydo iš laukų grįžtantį Sobeką, o tolumoje link kapvietės einantį Jahmosą. Moteris apsigręžė ir takeliu patraukė link kalkakmenio uolų, kuriose buvo kapvietė. Tai didžiojo Meripta laidojimo vieta, o jos tėvas buvo tos kapvietės žynys, atsakingas už jos priežiūrą. Manais už tai Imhotepui buvo paliktas visas turtas bei žemė. Kai tėvas būdavo išvykęs, visos Ka žynio pareigos tekdavo jos broliui Jahmosui.

Tuo metu, kai Renisenb neskubėdama pakilo stačiu takeliu, šalia kapvietės aukojimo patalpos esančiame kambarėlyje Jahmosas tarėsi su Horiu, tėvo reikalų tvarkytoju. Jie buvo palinkę virš papiruso, išskleisto ant Horio kelių.

Kai Renisenb atsisėdo šešėlyje netoli jų, abu vyrai jai nusišypsojo. Renisenb labai mylėjo romaus ir švelnaus būdo brolį Jahmosą, o šis mylėjo ją. Horis taip pat visuomet buvo malonus mažajai Renisenb ir kartais taisydavo jos žaislus. Jai išvykstant, Horis jau buvo rimtas, tylus ir nagingas jaunuolis. Renisenb pagalvojo, kad nepaisant to, jog atrodė vyresnis, jis beveik nepasikeitė. Horis šypsojosi taip pat santūriai, kaip ir anksčiau.

Jahmosas ir Horis kalbėjosi tarpusavyje.

— Septyniasdešimt trys bušeliai miežių pas Ipį jaunesnįjį...

— Tuomet iš viso bus du šimtai trisdešimt bušelių kviečių ir šimtas dvidešimt bušelių miežių.

— Taip, bet dar gausime pinigų už medieną, o Peroje už pasėlius sumokės aliejumi...

Jų pokalbis tęsėsi. Renisenb vos neužsnūdo, užliūliuota tylių vyrų balsų. Netrukus Jahmosas atsistojo ir, atidavęs papiruso ritinį Horiui, išėjo.

Renisenb patylėjo, paskui palietė papiruso ritinį ir paklausė:

— Ar jis nuo mano tėvo?

Horis linktelėjo.

— Kas čia rašoma? — paklausė ji smalsiai.

Renisenb išvyniojo ritinį ir pažvelgė į visiškai nesuprantamus ženklus. Horis šyptelėjo, palinko virš jos peties ir, vesdamas pirštu, ėmė skaityti. Laiškas buvo parašytas įmantriu stiliumi profesionalaus raštininko iš Herakleopolio.

„Ka žynys Imhotepas sako: būkite tokie, kaip tas, kuris gyvena begalę kartų. Tegul dievas Herišafas3, Herakleopolio4 viešpats, ir visi kiti dievai padeda jums. Tegul dievas Ptachas5 džiugina jūsų širdis ilgu gyvenimu. Sūnus kreipiasi į savo motiną, Ka žynys — į savo motiną Esą: kaip laikaisi, ar esi sveika? Kaip laikotės jūs, mano namiškiai? Sūnau Jahmosai, kaip gyveni, ar esi sveikas? Gausink mano žemės turtus. Darbuokis iš peties. Jei būsi darbštus, melsiuosi už tave dievui..