Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Tu dar per jaunas, kad galėtum vadovauti. Klausyk Jahmoso. Jis žino mano norus ir įsakymus. — Imhotepas uždėjo ranką ant vyriausiojo sūnaus peties. — Aš pasitikiu tavimi, Jahmosai. Kai grįšiu namo, vėl pakalbėsime apie tavo tapimą dalininku.

Jahmosas patenkintas išraudo ir dar labiau pasitempė.

— Tik žiūrėk, kad man išvykus viskas čia būtų gerai, — tęsė Imhotepas. — Pasirūpink, kad su mano sugulove būtų elgiamasi pagarbiai. Tu už ją atsakai. Stebėk moterų elgesį. Žiūrėk, kad Satipi prikąstų liežuvį, o Sobekas kaip reikiant pamokytų Kait. Renisenb taip pat turi būti mandagi su Nofret. Be to, aš nepakęsiu, kad kas nors blogai elgtųsi su mūsų gerąja Henet. Žinau, kad moterys jos nemėgsta. Tačiau su mumis ji gyvena jau seniai ir mano turinti teisę sakyti tai, kas kai kam gali ir nepatikti. Ji, žinoma, nėra nei graži, nei protinga, tačiau atsidavusi mums, ir, atminkite, visuomet gina mano interesus. Nepakęsiu, kad ją kas nors niekintų ir įžeidinėtų.

— Viskas bus padaryta, kaip tu nori, — pasakė Jahmosas. — Tačiau kartais Henet per daug mala liežuviu.

— Na, ir kas! Visos moterys taip daro. Henet pliauškia ne daugiau, kaip kitos. O Kamenis liks čia. Mes galime išlaikyti dar vieną raštininką. Jis padės Horiui. O dėl tos žemės, kurią išnuomojome moteriai, vardu Jaji...

Imhotepas leidosi į smulkmenas. Kai pagaliau viskas buvo paruošta išvykimui, jį apėmė abejonės, todėl nusivedė Nofret į šalį ir paklausė:

— Nofret, ar nori čia likti? Gal būtų geriau, jei vyktum kartu su manimi?

Nofret papurtė galvą ir nusišypsojo.

— Tu juk greit grįši, — pasakė ji.

— Po trijų ar keturių mėnesių.

— Tai greitai. Man čia bus gerai.

— Liepiau Jahmosui ir kitiems sūnums pildyti kiekvieną tavo norą, — jaudindamasis tarė Imhotepas. — Jeigu būsi nors kuo nepatenkinta, mano rūstybė kris ant jų galvų!

— Esu tikra, Imhotepai, kad jie darys, kaip liepei, — Nofret nutilo. — Kuo iš čia esančių galėčiau visiškai pasitikėti? Turiu omenyje ne šeimos narius.

— Horis. Mano gerasis Horis. Jis — dešinioji mano ranka, protingas ir įžvalgus žmogus.

— Tačiau jis ir Jahmosas — kaip broliai, — lėtai ištarė Nofret. — Galbūt...

— Tuomet Kamenis. Jis taip pat raštininkas. Įsakysiu, kad tarnautų tau. Jeigu būsi kuo nors nepatenkinta, jis užrašys tavo žodžius ir atsiųs man.

— Puiki mintis, — linktelėjo Nofret. — Kamenis atvyko iš šiaurinių žemių ir pažįsta mano tėvą. Tavo šeima negalės jo paveikti.

— Ir Henet! — sušuko Imhotepas. — Dar yra Henet.

— Taip, — susimąsčiusi tarė Nofret. — Dar yra Henet. Gal pasikalbėtum su ja dabar, man girdint?

— Gerai sugalvojai.

Vos tik pakviesta, Henet atskubėjo su vergišku uolumu. Ji ėmė rypauti gailėdama, kad Imhotepui reikia išvykti, tačiau greitai buvo nutraukta.

— Taip, taip, mano geroji Henet, tačiau to neišvengsi. Aš iš tų žmonių, kurie retai kada gali pailsėti. Turiu nuolat dirbti dėl savo šeimos, nors ji to beveik nevertina. O dabar noriu labai rimtai su tavimi pasikalbėti. Žinau, kad esi ištikima ir atsidavusi man. Todėl galiu visiškai tavimi pasitikėti. Saugok Nofret — ji man labai brangi.

— Kas brangu tau, šeimininke, tas brangu ir man, — karštai pareiškė Henet.

— Labai gerai. Vadinasi, visa širdimi būsi atsidavusi Nofret?

Henet atsigręžė į Nofret, kuri prisimerkusi ją stebėjo.

— Tu labai graži, Nofret, — pasakė ji, — štai kas negerai. Dėl to tau visi pavydi. Tačiau aš prižiūrėsiu tave ir pranešiu, ką jie kalba ar rezga. Gali manimi pasikliauti!

Abiejų moterų akys susitiko.

— Gali manimi pasikliauti, — pakartojo Henet.

Nofret lūpas iškreipė keista šypsena.

— Taip, — pasakė ji. — Tikiu tavimi, Henet. Manau, kad galiu tavimi pasitikėti.

Imhotepas garsiai krenkštelėjo.

— Vadinasi, sutarėm. Viskas gerai. Aš kaip niekas kitas sugebu tvarkyti reikalus.

Staiga iš kažkur pasigirdo kikenimas. Imhotepas atsigręžė ir prie įėjimo į kambarį išvydo savo motiną. Ji stovėjo pasirėmusi lazda ir dėl to atrodė dar labiau išdžiūvusi bei klastingesnė.

— Koks nuostabus mano sūnus! — pastebėjo ji.

— Negaliu gaišti... Dar reikia kai ką pasakyti Horiui... — burbtelėjo Imhotepas ir išėjo iš kambario, net nepažvelgęs motinai į akis.

Esą įsakmiai linktelėjo Henet, ir ši paklusniai išsmuko iš kambario. Nofret atsistojo. Abi moterys žiūrėjo viena į kitą.

— Taigi mano sūnus palieka tave čia? — paklausė Esą. — Patariu tau vykti kartu, Nofret.

— Jis nori, kad likčiau čia.

Nofret balsas skambėjo švelniai ir nuolankiai. Esą veriančiai nusijuokė.

— Būtų geriau, jei norėtum išvykti! Niekaip negaliu suprasti, kodėl to nenori. Kas tave čia laiko? Gyvenai mieste, tikriausiai daug keliavai. Kodėl pasirinkai nuobodų gyvenimą čia, tarp žmonių, kurie — pasakysiu atvirai — nemėgsta, netgi nekenčia tavęs?

— Ir jūs manęs nekenčiate?

— Ne, — papurtė galvą Esą, — nejaučiu tau neapykantos. Aš jau sena, ir nors mano regėjimas silpnas, vis dar galiu įžiūrėti tavo grožį ir juo gėrėtis. Tu esi graži, Nofret, ir man malonu į tave žiūrėti. Todėl ir nelinkiu tau blogo. Paklausyk manęs ir vyk į šiaurę su mano sūnumi.

— Jis nori, kad likčiau čia, — pakartojo Nofret.

Dabar jos nuolankiame balse girdėjosi pašaipa.

— Tu pasilieki čia su kažkokiu tikslu, — griežtai pasakė Esą. — Įdomu, su kokiu? Ką gi, žinokis. Tačiau būk atsargi ir elkis protingai. Ir niekuo nepasitikėk.

Staiga ji apsisuko ir išėjo. Nofret dar ilgai stovėjo nejudėdama. Labai lėtai jos lūpas iškreipė plati ir klastinga šypsena.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Pirmas žiemos mėnuo, ketvirta diena

Renisenb įprato beveik kiekvieną dieną kopti į uolas, kur buvo kapvietė. Kartais ji ten užtikdavo Jahmosą ir Horį, retkarčiais tik Horį, o kartais ten visai nieko nebūdavo. Tačiau ten Renisenb visuomet patirdavo keistą palengvėjimo, ramybės ir beveik išsivadavimo jausmą. Labiausiai ji džiaugdavosi, kai ten būdavo vienas Horis. Renisenb patiko jo rimtumas ir tai, kad jis niekada nieko neklausinėja. Ji sėsdavosi šešėlyje, prie įėjimo į olą, ir, apsikabinusi rankomis kelius, žvelgdavo į žalią pasėlių juostą, ten, kur spindėjo blyškiai mėlyni, o tolumoje gelsvai rudi bei šviesiai rausvi Nilo vandenys.

Pirmą kartą jį užkopė ten prieš kelis mėnesius, kai ją staiga apėmė nenugalimas noras pabėgti nuo namuose triukšmaujančių moterų draugijos. Norėjosi ramybės ir draugo, o čia ji tai ir rado. Noras pabėgti ir vėliau išliko, nors jau ne vien dėl pasibjaurėjimo namuose tvyrančia įtampa. Ji jautė, kad turi įvykti kažkas baisaus.

— Aš bijau... — vieną kartą pasakė ji Horiui.

— Ko bijai, Renisenb? — Horis tiriamai pažvelgė į ją.

Renisenb akimirką mąstė, o paskui lėtai prašneko:

— Pameni, kartą kalbėjai apie du blogius — vieną, kuris ateina iš išorės, ir kitą, kuris kyla iš vidaus.

— Taip, prisimenu.

— O po to kalbėjai apie ligas, kurios užpuola javus. Aš pagalvojau, kad tas pat atsitinka ir žmonėms.

Horis linktelėjo.

— Vadinasi, tu supratai... Taip, tu teisi, Renisenb.

Staiga Renisenb tarė:

— Būtent tai dabar ir vyksta mūsų namuose. Ten ima viešpatauti blogis. Ir aš žinau, kas jį atnešė. Nofret.

— Tu taip manai? — paklausė Horis.

— Taip, taip, — karštai kalbėjo Renisenb. — Žinau, ką šneku. Paklausyk, Hori. Kai atėjau pas tave ir sakiau, kad namuose viskas liko po senovei, netgi barniai tarp Satipi ir Kait, tai buvo tiesa. Tačiau tie barniai, Hori, nebuvo tikri. Joms patiko pyktis tiesiog iš neturėjimo ką veikti, bet nė viena iš jų kitai nejautė priešiškumo! Tačiau dabar viskas pasikeitė. Dabar jos ne šiaip sau barasi, bet iš tikrųjų stengiasi įskaudinti viena kitą, ir, pamačiusios, kad tikslas pasiektas, nuoširdžiai džiaugiasi! Tai baisu, Hori, baisu! Vakar Satipi taip įširdo, kad Kait į ranką įsmeigė ilgą auksinį smeigtuką, o prieš dvi tris dienas Kait numetė sunkų prikaistuvį su verdančiais riebalais Satipi ant kojos. Visur vyksta tas pat. Satipi visą vakarą plūsta Jahmosą taip garsiai, kad girdi visi namai. Jahmosas atrodo visai nuvargęs ir užguitas. Sobekas vaikšto į kaimą, linksminasi su moterimis, o girtas grįžęs namo, šūkauja ir giriasi, koks jis protingas!