Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Sobekas baisiai bjaurus, — susimąsčiusi tarė Renisenb.

Ji vėl pažvelgė į negyvą gyvatę, sudrebėjo ir nusigręžė. II

Kai Renisenb grįžo namo, prieangyje su papiruso ritiniu rankose rado sėdintį Kamenį. Jaunuolis dainavo, ir ji akimirkai stabtelėjo paklausyti žodžių.

Keliausiu į Memfi, ir eisiu pas Ptachą.

Melsiu aš jo mylimosios šiąnakt.

Upė kaip vynas! Ptachas — jos nendrės,

Sekmet — jos lotosas, Jarit17 — jos pumpuras,

Nefert18 — jos žiedas.

Melsiu aš Ptacho mylimosios šiąnakt.

Pirmieji saulės spinduliai atskleis jos grožį.

Memfis kaip meilės vaisią indas, pastatytas priešais ją...

Jis pakėlė akis ir nusišypsojo Renisenb.

— Ar tau patinka mano daina, Renisenb?

— Kas tai?

— Meilės daina iš Memfio.

Nenuleisdamas nuo jos akių, Kamenis dainavo toliau:

Jos rankos — pilnos persiką šaką, plaukai — kvapiąją tepalą.

Ji kaip Egipto viešpaties princesė.

Renisenb išraudo. Ji greitai įėjo į namą ir vos nesusidūrė su Nofret.

— Kur taip skubi, Renisenb?

Iš balso jautėsi, kad Nofret susierzinusi. Renisenb nustebusi pažvelgė į ją. Nofret nesišypsojo. Jos veidas buvo niūrus ir įsitempęs, o rankos įremtos į šonus.

— Atleisk, Nofret, aš nepastebėjau tavęs. Čia tamsu, kai ateini iš ryškios šviesos.

— Taip, čia tamsu... — Nofret minutėlę patylėjo. — Prieangyje klausytis, kaip dainuoja Kamenis, kur kas maloniau. Juk jis gražiai dainuoja, ar ne?

— Taip. Žinoma, gražiai.

— Bet tu nesiklausai? Kamenis nusivils.

Renisenb skruostai vėl užkaito. Šaltas, pašaipus Nofret žvilgsnis privertė ją jaustis nejaukiai.

— Tau nepatinka meilės dainos, Renisenb?

— Ko tau parūpo, kas man patinka, o kas — ne?

— Tu irgi nepėsčia, ar ne?

— Ką turi omenyje?

Nofret nusijuokė.

— Pasirodo, esi ne tokia kvaila, kaip atrodai, Renisenb. Kaip manai, ar Kamenis gražus? Be jokios abejonės, tai jį pradžiugins.

— Manau, kad tu esi bjauri, — atsakė Renisenb supykusi. Aplenkusi Nofret, ji nubėgo į namo galą, tačiau vis tiek išgirdo pašaipų merginos juoką. Bet tas juokas atmintyje neužgožė Kamenio balso ir dainos, kai, žiūrėdamas į ją, vaikinas dainavo meilės dainą... III

Tą naktį Renisenb susapnavo keistą sapną.

Ji ir Kėjus mirusiųjų barka plaukė į pomirtinę karalystę. Kėjus stovėjo barkos priešakyje. Ji matė tik savo vyro nugarą. Kai ėmė švisti, Kėjus pasuko galvą ir Renisenb pamatė, kad tai buvo ne Kėjus, o Kamenis. Tada barkos priešakys — gyvatės galva — ėmė raitytis. Tai buvo gyva kobra, ir Renisenb pagalvojo:“ Tai ta pati gyvatė, kuri įšliaužia į kapvietes, kad prarytų mirusiųjų sielas Staiga Renisenb sustingo iš baimės, nes pamatė gyvatės galvą — tai buvo Nofret veidas. Ji pabudo šaukdama: „Nofret! Nofret!“

Iš tikrųjų ji nešaukė — visa tai tik prisisapnavo. Renisenb ramiai gulėjo, o širdis daužėsi, tarsi patvirtindama, kad tai tebuvo sapnas. Staiga ji pagalvojo: „Štai ką Sobekas murmėjo, kai daužė gyvatę: „Nofret..

SEPTINTAS SKYRIUS

Pirmas žiemos mėnuo, penkta diena

Pažadinta baisaus sapno, Renisenb, nors retkarčiais ir užsnūsdavo, bet niekaip nebegalėjo užmigti. O prieš pat rytą neaiški gresiančios nelaimės nuojauta dar labiau sustiprėjo.

Ji anksti atsikėlė ir išėjo iš namų. Kaip ir daugelį kitų kartų, kojos pačios nešė prie Nilo. Didžiulė žvejų irkluojama valtis greitai plaukė Tėbų link. Ant vandens suposi ir daugiau valčių nuo vėjo gūsių plazdančiomis burėmis.

Renisenb širdyje jautė sumaištį, nesuprantamą troškimą, kurio negalėjo įvardinti. Ji galvojo:, Aš jaučiu... jaučiu.. Tačiau ką jaučia, moteris nežinojo. Tiesiog negalėjo rasti žodžių savo jausmams apibūdinti. Ji vėl pagalvojo: „Aš kažko noriu... Bet ko?“

Gal ji norėjo pamatyti Kėjų? Tačiau jis miręs ir niekada nesugrįš. Renisenb sau pasakė: „Daugiau nebegalvosiu apie Kėjų. Kokia iš to nauda? Viskas baigta“.

Tada ji pastebėjo, kad ant kranto dar kažkas stovi ir akimis lydi Tėbų link plaukiančią valtį. Renisenb atpažino šią sustingusią figūrą ir tai ją sukrėtė. Ten stovėjo Nofret ir žiūrėjo į Nilą.

Ji buvo visiškai viena ir apie kažką mąstė. Tačiau apie ką? Renisenb staiga suvokė, kad jie visi labai mažai žino apie Nofret. Iš karto namiškiai ėmė į ją žiūrėti kaip į priešą, svetimą, nepasidomėję nei kur, nei kaip ji gyveno. „Kaip sunku turėtų būti Nofret gyventi čia vienišai, be draugų, su žmonėmis, kurie jos nemėgsta“, — pagalvojo ji.

Renisenb lėtai patraukė link Nofret ir atsistojo šalia. Nofret žvilgterėjo į ją, po to nusisuko ir vėl ėmė stebėti Nilą. Jos veidas atrodė bejausmis.

— Kiek daug laivų upėje, — nedrąsiai tarė Renisenb.

— Taip.

Pasidavusi nesuprantamam impulsui užmegzti draugystę, Renisenb kalbėjo toliau:

— Ten, iš kur atvykai, irgi yra tiek daug laivų?

Nofret nusijuokė. Jos balse girdėjosi kartėlis.

— Visiškai ne. Mano tėvas yra pirklys Memfyje. Ten linksma ir daug pramogų. Groja muzika, žmonės dainuoja ir šoka. Be to, mano tėvas dažnai keliauja. Aš su juo buvau Sirijoje, Babilone, plaukiojau dideliais laivais atviroje jūroje.

Ji kalbėjo su dideliu pasididžiavimu. Renisenb įdėmiai klausėsi ir, nors iš pradžių ne visai suprato, ką pasakojo Nofret, pamažu susidomėjimas augo.

— Tau tikriausiai čia labai nuobodu, — atsargiai rinkdamasi žodžius tarė ji.

Nofret nekantriai nusijuokė.

— Čia baisiai nyku. Visi kalba vien tik apie arimą ar sėją, pjūtį ar ganiavą, derlių ar linų kainas.

Renisenb anksčiau nebuvo girdėjusi tokių šnekų, todėl su nuostaba žvelgė į Nofret. Ir staiga beveik fiziškai pajuto didžiulę pykčio, sielvarto ir nevilties bangą, kuri sklido iš šalia stovinčios merginos.

„Ji visai jaunutė, jaunesnė už mane, o jau yra nervingo, juokingo, nors gero senuko sugulovė.“ Ką ji, Renisenb, žinojo apie Nofret? Visiškai nieko. Ką vakar pasakė Horis, kai ji išrėkė: „Ji graži, bet žiauri ir bloga!“? „Tu dar tokia vaikiška“, — taip jis pasakė. Tik dabar Renisenb suprato, ką jis turėjo omenyje. Jos žodžiai nieko nereiškė — negalima spręsti apie žmogų jo nepažįstant. Koks sielvartas, kartėlis ir neviltis slypėjo už žiaurios Nofret šypsenos? Ką ji, Renisenb, ar kas nors kitas iš jų šeimos padarė, kad Nofret jaustųsi čia kaip namie?

Renisenb užsikirsdama prabilo:

— Tu labai nekenti mūsų, bet dabar aš suprantu kodėl... Mes elgėmės su tavimi nedraugiškai... Tačiau dar ne vėlu. Argi negalime aš ir tu, Nofret, tapti seserimis? Tu toli nuo savo draugų, esi vieniša. Gal galėčiau kuo nors tau padėti?

Nofret tylėjo ir tik po kurio laiko lėtai atsigręžė. Minutėlę jos veidas atrodė bejausmis, bet Renisenb pasirodė, kad žvilgsnis tapo kiek šiltesnis. Anktyvo ryto tyloje, kada viskas aplinkui alsavo keistu aiškumu ir ramybe, atrodė, kad Renisenb žodžiai paveikė Nofret, nors ji ir dvejojo. Šios akimirkos Renisenb niekada nepamirš...

Paskui Nofret pamažu ėmė keistis. Veidą iškreipė pyktis, akys degė ir buvo kupinos tokios neapykantos bei žiaurumo, kad Renisenb net atšoko.

— Eik iš čia! Man iš jūsų nieko nereikia. Jūs kvailiai — visi iki vieno...

Kiek padelsusi, ji staiga apsisuko ir patraukė namų link. Renisenb lėtai nusekė paskui. Keista, bet Nofret žodžiai visiškai jos neįžeidė. Jie atvėrė iki šiol visai nepažintą juodą neapykantos ir sielvarto bedugnę. Leido suvokti, nors ir nelabai aiškiai, kaip baisu būti valdomai tokių jausmų. II