Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Išbėgęs iš namo, jis susidūrė su Renisenb ir vos jos nepargriovė. Ji pagriebė Ipį už rankovės.

— Ipi! Kurgi tu bėgi?

— Surasti Nofret. Žinos, kaip juoktis iš manęs!

— Luktelk minutėlę! Turi nusiraminti. Negalima elgtis neapgalvotai.

— Neapgalvotai? — paniekinamai nusijuokė vaikinas. — Tu panaši į Jahmosą. Apdairumas! Atsargumas! Nieko negalima daryti neapgalvojus! Jahmosas visuomet elgiasi kaip sena moteriškė, o Sobekas tik šnekėti drąsus. Paleisk mane, Renisenb!

Ipis ištraukė savo rankovę iš jos gniaužtų.

— Kur Nofret? — sušuko jis.

Ką tik iš namo išbėgusi Henet sumurmėjo:

— Dievulėliau... Blogai, tikrai labai blogai. Kas bus su mumis? Ką pasakytų mano brangioji šeimininkė?

— Kur Nofret, Henet?

— Nesakyk jam! — sušuko Renisenb, tačiau Henet jau suskubo šnekėti.

— Ji pro užpakalinį kiemą išėjo į laukus, ten, kur auga linai.

Ipis puolė atgal į namą, o Renisenb papriekaištavo:

— Nereikėjo jam sakyti, Henet.

— Tu nepasitiki senąja Henet. Visuomet manimi nepasitikėjai, — ji vėl ėmė verkšlenti su dar didesne nuoskauda. — Bet vargšė senoji Henet žino, ką daro. Vaikinas dar turi atvėsti. Jis neras Nofret tuose laukuose. — Ji išsišiepė. — Nofret čia... paviljone... su Kameniu.

Linktelėjusi tvenkinio pusėn, Henet pabrėžtinai pakartojo:

— Su Kameniu...

Bet Renisenb jau ėjo per kiemą.

Nuo tvenkinio link motinos bėgo Teti. Paskui save ji tempė medinį liūtą. Renisenb paėmė ją ant rankų. Prispaudusi vaiką prie savęs, ji suprato, kokia jėga vertė veikti Satipi ir Kait. Tos moterys gynė savo vaikus.

— Mama, nespausk taip stipriai. Man skauda! — irzliai sušuko Teti.

Renisenb paleido mergaitę ant žemės ir lėtai nuėjo per kiemą. Prie tolimiausios paviljono sienos stovėjo Nofret ir Kamenis. Priėjus Renisenb, jie atsisuko.

— Nofret, atėjau įspėti tave, — greitai išbėrė Renisenb. — Būk atsargi. Saugokis.

Nofret su panieka nusišypsojo.

— Tai šunys ėmė loti?

— Jie labai supyko ir gali tave nuskriausti.

Nofret pakratė galvą.

— Niekas negali manęs nuskriausti, — su įsitikinimu ištarė ji. — O jeigu pamėgins, tuoj pat bus pranešta Imhotepui, ir jis atkeršys. Kaip reikiant viską apgalvoję, jie ir patys tai supras. — Ji nusijuokė. — Kaip kvailai jie elgėsi, įžeidinėdami ir persekiodami mane! Juk tai man buvo tik į naudą!

— Vadinasi, tu tai numatei? — paklausė Renisenb. — O aš gailėjau tavęs, galvojau, kad tik mes blogai elgėmės! Tačiau dabar man tavęs nebegaila... Tu nedora. Kai teismo dieną reikės paneigti keturiasdešimt dvi nuodėmes, tu negalėsi pasakyti nei „aš nepadariau nuodėmės“, nei „aš nebuvau godi“. O kai tavo širdį padės ant svarstyklių, kita svarstyklių pusė, tiesos plunksna, ją nusvers.

— Kažkodėl staiga tapai labai religinga, — piktai pasakė Nofret. — O juk aš, Renisenb, tavimi nesiskundžiau. Apie tave nieko nerašiau. Paklausk Kamenio, jei netiki.

Perėjusi kiemą, ji laipteliais pakilo į portiką. Jos pasitikti išėjo Henet, ir abi moterys įėjo į namą.

Renisenb lėtai atsisuko į Kamenį.

— Vadinasi, tai tu padėjai jai parašyti laišką?

— Ar pyksti ant manęs? — nusiminęs paklausė Kamenis. — Bet aš nieko negalėjau padaryti. Prieš išvykdamas, Imhotepas pavedė rašyti jam viską, ką tik Nofret įsakys. Renisenb, pasakyk, kad nepyksti ant manęs. Nebuvo kitos išeities.

— Neturiu teisės ant tavęs pykti, — atsakė Renisenb. — Suprantu, kad privalėjai vykdyti mano tėvo įsakymą.

— Aš nenorėjau rašyti. Prisiekiu, Renisenb, laiške nebuvo nė vieno žodžio apie tave.

— Man tai nerūpi!

— O man rūpi. Kad ir ką sakytų Nofret, niekada nerašyčiau to, kas tau, Renisenb, pakenktų. Prašau, patikėk manim.

Renisenb papurtė galvą. Ji nebežinojo, ką ir galvoti. Kamenio mėginimai pasiteisinti skambėjo visai neįtikinamai. Ji jautėsi įžeista, išduota ir pyko ant Kamenio. Tačiau ko iš jo norėti? Nors Kamenis ir buvo susijęs su šia šeima kraujo ryšiais, bet vis tiek tai svetimas žmogus, atvykęs iš tolimo krašto. Jis viso labo tik jaunesnysis raštininkas, gavęs iš šeimininko nurodymą ir paklusniai jį įvykdęs.

— Aš rašiau tik tiesą, — laikėsi savo Kamenis. — Prisiekiu, jog laiške nebuvo nė vieno neteisingo žodžio.

— Žinoma, — tarė Renisenb, — melo ten ir negalėjo būti. Nofret pernelyg protinga, kad meluotų.

Vadinasi, senoji Esą buvo teisi. Tos mažos niekšybės, kuriomis taip džiaugėsi Satipi ir Kait, buvo tik į naudą Nofret. Nėra ko stebėtis, kad nuo jos veido nedingdavo piktdžiugiška šypsena.

— Nofret bloga, — pareiškė Renisenb, — labai bloga!

— Taip, — sutiko Kamenis. — Ji nėra gera.

Renisenb atsigręžė ir smalsiai pažvelgė į jį.

— Tu pažinojai Nofret dar Memfyje, ar ne?

Kamenis išraudo ir atrodė sutrikęs.

— Aš jos gerai nepažinojau... Bet girdėjau apie Nofret. Žmonės kalbėjo, kad ji išdidi, žiauri ir garbėtroška. Ta moteris niekada nieko neatleidžia.

Staiga Renisenb piktai atmetė galvą.

— Aš netikiu tuo, ką parašė tėvas, — pasakė ji. — Jis nepadarys to, ką grasina. Dabar tėvas pyksta, bet jis teisingas, ir grįžęs namo mums atleis.

— Kai jis grįš namo, — tarė Kamenis, — Nofret pasistengs, kad jis nepakeistų savo sprendimo. Ji labai protinga ir ryžtinga. O, be to, nepamiršk, ir labai graži.

— Taip, ji graži, — sutiko Renisenb ir atsistojo.

Kažkodėl mintis, kad Nofret graži, ją skaudino... II

Likusią dalį dienos Renisenb praleido su vaikais. Kol su jais žaidė, neaiškus skausmas širdyje atlėgo. Saulė jau buvo arti laidos. Po kurio laiko ji atsistojo, pasitaisė plaukus ir susiglamžiusio drabužio klostes. Moteris šiek tiek stebėjosi, kodėl nepasirodė nei Satipi, nei Kait.

Kamenis jau seniai išėjo iš kiemo. Renisenb lėtai patraukė namo link. Didžiajame kambaryje nieko nebuvo, ir ji nuėjo į moterų kambarius. Savo kambaryje snaudė Esą, o jos mažoji vergė žymėjo krūvą drobės ritinių. Virtuvėje buvo kepami trikampiai duonos kepalai. Daugiau namuose nieko nebuvo.

Keista tuštuma prislėgė Renisenb. Kurgi visi dingo? Gal Horis nuėjo į kapvietę, o Jahmosas kartu su juo? Gal jis laukuose? Sobekas ir Ipis tikriausiai prie bandos, arba prižiūri, kaip pildomi aruodai. Tačiau kur gali būti Satipi ir Kait, ir kur... Nofret?

Tuščiame Nofret kambaryje stiprų aromatą skleidė kvapnieji aliejai. Renisenb sustojo tarpduryje ir apžvelgė medinį priegalvį, papuošalų dėžutę, daugybę apyrankių iš karoliukų ir žiedą su mėlynai glazūruotu skarabėjumi. Kvepalai, aliejai, rūbai, baltiniai, sandalai — viskas bylojo apie tai, jog jų savininkė, Nofret, šiuose namuose buvo ne tik pašalietė, bet ir labai nekenčiama.

„Įdomu, kurgi pati Nofret?“ — pagalvojo Renisenb.

Ji nuėjo prie užpakalinių durų ir sutiko Henet.

— Kur visi dingo, Henet? Namuose nieko nėra, išskyrus senelę.

— Iš kur aš galiu žinoti, Renisenb? Aš dirbu, padedu austi ir užsiimu šimtais kitų darbų. Man nėra kada vaikščioti.

Tai reiškia, nusprendė Renisenb, jog kažkas išėjo pasivaikščioti. Galbūt Satipi nusekė paskui Jahmosą į kapavietę, kad ir vėl jį ūdytų? Bet kur tuomet Kait? Ji niekada taip ilgai nepalieka vaikų vienų.

Ir vėl į galvą šovė nerimą kelianti mintis: „Kur Nofret?“ Henet, tarytum perskaičiusi jos mintis, atsakė:

— Nofret jau seniai išėjo į kapvietę. Kas jau kas, o Horis tinka jai į porą. — Henet piktai nusijuokė. — Jis irgi toks protingas. — Ji priėjo arčiau. — Tu net neįsivaizduoji, kaip mane jaudina visa šita istorija. Žinai, tą dieną ji atėjo pas mane, o ant skruosto buvo Kait kirčio žymė, veidu tekėjo kraujas. Ji privertė Kamenį rašyti, o mane — paliudyti, ką mačiau. Aš, žinoma, negalėjau pasakyti, kad nieko nemačiau! Nofret labai protinga. Aš vis prisimenu tavo brangią motiną...