Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Per vieną dieną? Ne, negali.

— O nuolanki, paklusni, nekalbi Kait dabar ėmė visiems vadovauti! Regis, net Sobekas jos bijo. Netgi Jahmosas, ir tas pasikeitė — įsakinėja ir reikalauja, kad jam paklustų!

— Ir visa tai tave glumina?

— Taip. Nesuprantu, kodėl tai vyksta. Kartais galvoju, kad net Henet gali būti visiškai kitokia, nei atrodo!

Renisenb nusijuokė. Jai pačiai šie žodžiai pasirodė tokie kvaili. Bet Horis tebesėdėjo rimtas ir susimąstęs.

— Anksčiau retai susimąstydavai apie kitus žmones, ar ne, Renisenb? Jeigu būtum daugiau galvojusi, suprastum... — Jis patylėjo, o paskui tęsė: — Juk žinai, kad visose kapvietėse visuomet yra netikros durys?

— Taip, žinoma. — Renisenb nenuleido nuo jo akių.

— Lygiai taip ir su žmonėmis. Jie pastato netikras duris, apsimeta esą tokie, kokie iš tikrųjų nėra, kad apgautų aplinkinius. Jeigu žmogus suvokia savo silpnumą ir bejėgiškumą, jis pastato tokią įspūdingą pasitikėjimo savimi, pagyrūniškumo ir tariamos stiprybės uždangą. Po kurio laiko pats ima ja tikėti ir įtikina kitus. Tačiau už tų durų, Renisenb, yra tik plika uola... O tada, kai jį užklumpa bėda, pasirodo tikrasis aš. Švelni ir nuolanki Kait gavo viską, ko troško — vyrą, vaikus. Ji gyveno visko pertekusi, kol kiti ją laikė kvailele. Bet kai iš tikrųjų ėmė grėsti pavojus, pasirodė tikroji jos prigimtis. Kait nepasikeitė, Renisenb. Ji visuomet buvo žiauri ir valdinga.

— Tačiau man tai nepatinka, Hori, — naiviai prisipažino Renisenb. — Tai mane gąsdina. Visi ne tokie, kaip aš maniau. O kaipgi aš? Aš likau tokia pati.

— Tikrai? — nusišypsojo Horis. — Tuomet kodėl čia sėdi valandų valandas ir mąstai, suraukusi kaktą? Argi ankstesnė Renisenb, ta, kuri išvyko su Kėjumi, kada nors taip darė?

— Ne. Nebuvo reikalo... — atsakė Renisenb ir nutilo.

— Matai? Tu pati atsakei į savo klausimą. Tik būtinybė priverčia keistis! Tu jau nebesi ta pati laiminga, nemąstanti mergaitė, kuri tiki tik tuo, ką mato. Nesi tokia, kaip visos kitos šių namų moterys. Tu — Renisenb, kuri nori gyventi savo galva ir mąsto apie kitus žmones...

— Aš visą laiką galvoju apie Nofret ir stebiuosi... — lėtai ištarė Renisenb.

— Kas gi tave stebina?

— Kodėl niekaip negaliu jos pamiršti... Nofret buvo bloga, žiauri, mėgino pakenkti mums, o dabar mirė. Kodėl negaliu visko pamiršti?

— Tikrai negali pamiršti?

— Ne. Aš bandau, bet... — Renisenb nutilo ir perbraukė ranka akis. — Hori, kartais man atrodo, jog gerai pažįstu Nofret.

— Pažįsti? Ką turi omenyje?

— Tai sunku paaiškinti. Kartais man atrodo, tarsi ji būtų kažkur čia, šalia manęs. Kad aš — tai ji. Man atrodo, žinau, ką ji jautė. Hori, Nofret buvo labai nelaiminga. Dabar aš tai jau žinau. Ji norėjo įskaudinti mus tik todėl, kad pati buvo tokia nelaiminga.

— Tu negali šito žinoti, Renisenb.

— Žinoma, negaliu to žinoti, bet aš jaučiu tą kančią, kartėlį, didžiulę neapykantą. Visa tai vieną kartą aš perskaičiau jos veide, bet nesupratau! Nofret tikriausiai kažką mylėjo, o paskui kažkas atsitiko... Galbūt jis mirė... arba išvyko... Dėl to jai ir kilo noras skaudinti kitus. Tu gali sakyti, ką tik nori, bet aš žinau, kad esu teisi! Kai ji tapo nusenusio mano tėvo sugulove ir atvyko čia, mes jos nepamėgome. Todėl Nofret nutarė mus padaryti tokius pat nelaimingus, kaip ir ji... Taip, būtent taip ir buvo!

Horis smalsiai pažvelgė į ją.

— Su kokiu įsitikinimu tu kalbi, Renisenb. Betgi tu gerai nepažinojai Nofret.

— Bet jaučiu, kad tai tiesa, Hori. Aš jaučiu ją. Kartais jaučiu, kad ji — visai šalia manęs...

— Suprantu.

Stojo tyla. Jau buvo beveik tamsu.

— Manai, kad Nofret mirtis nebuvo nelaimingas atsitikimas, ar ne? — tyliai paklausė Horis. — Tau atrodo, jog ji buvo nustumta nuo uolos?

Renisenb pasijuto nesmagiai, išgirdusi savo mintis, išsakytas balsu.

— Ne, ne, nekalbėk taip!

— Jei jau kokia mintis sukasi galvoje, geriau ją išsakyti garsiai. Tu juk taip manai, ar ne?

— Aš?.. Taip!

Horis nuleido galvą, susimąstė, o paskui pasakė:

— Tu manai, kad tai padarė Sobekas?

— O kas gi dar galėjo? Pameni, kaip jis susidorojo su gyvate? Prisimeni, ką jis pasakė tą dieną, jos mirties dieną, prieš išbėgdamas iš didžiosios salės?

— Taip, prisimenu. Bet ne visuomet tie, kurie daug kalba, daug ir daro.

— Tu manai, kad ji buvo nužudyta?

— Taip, Renisenb... Bet tai tik spėjimas. Aš neturiu jokių įrodymų. Ir abejoju, ar kada nors turėsiu. Todėl ir patariau Imhotepui manyti, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Kažkas nustūmė Nofret, bet kas — mes niekada nesužinosime.

— Nemanai, kad tai buvo Sobekas?

— Ne, nemanau. Bet, kaip jau sakiau, niekada nesužinosime, kas tai padarė. Todėl geriau apie tai negalvoti.

— Bet jeigu ne Sobekas, tai kas, kaip tu manai?

Horis papurtė galvą.

— Nors aš kai ką ir įtariu, bet galiu ir klysti. Todėl geriau nesakysiu...

— Tokiu atveju mes niekada nesužinosim!

Renisenb nejuokais išsigando.

— Galbūt... — Horis dvejojo. — Galbūt taip bus geriausia. — Nežinoti?

— Nežinoti.

Renisenb sudrebėjo.

— O, Hori, man taip baisu!

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Pirmas vasaros mėnuo, vienuolikta diena

Buvo atliktos visos laidojimo apeigos ir perskaityti visi reikalingi užkeikimai. Prieš užmūrijant Nofret amžino poilsio vietos duris, Montu, dieviškasis Hator šventyklos žynys, kalbėdamas užkeikimus, šventosios žolės šluotele rūpestingai iššlavė visus piktųjų dvasių pėdsakus. Tada kapvietę užmūrijo, o viską, kas liko po balzamuotojų darbo — puodus su sūrymu, druską ir audinio juostas, kuriomis buvo aptvarstytas mirusiosios kūnas, — sudėjo į nedidelę patalpą šalia ir taip pat užmūrijo.

Imhotepas atsitiesė ir sunkiai atsiduso. Jo veide liūdesio nebuvo nė ženklo. Nofret buvo palaidota pagal visas apeigas, negailint, Imhotepo nuomone, net šiek tiek per didelių išlaidų.

Jis padėkojo žyniams, kurie, baigę vykdyti savo šventą pareigą, vėl tapo paprastais šio pasaulio žmonėmis. Visi nuėjo į namą, kur jų laukė užkandžiai ir gaivinamieji gėrimai. Su vyriausiuoju žyniu Imhotepas aptarė politikos naujienas. Tėbai pamažu virto dideliu miestu. Visai galimas daiktas, kad netrukus Egiptas vėl bus suvienytas ir jį valdys vienas valdovas. Tuomet grįš piramidžių statytojų aukso amžius24.

Montu su pagarba atsiliepė apie faraoną Nebhepetą Ra. Tai puikus karys ir garbingas žmogus. Vargu ar šiaurinis Egiptas, kur karaliauja pagedimas ir bailumas, sugebės jam pasipriešinti. Žmonėms reikia suvienyto Egipto. Todėl, be abejo, didelis vaidmuo tenka Tėbams...

Jie ilgai vaikščiojo, kalbėdami apie ateitį.

Renisenb atsigręžė ir pažvelgė į uolą, į užantspauduotą kapvietę.

— Štai ir viskas, — tyliai tarė ji.

Moteris pajuto palengvėjimą. Nežinia kodėl ji visą laiką bijojo, kad paskutinę minutę staiga įsiplieks barnis ir bus imtasi ieškoti kaltų. Tačiau laidotuvės buvo sklandžios kaip niekad. Nofret buvo palaidota pagal visas religines apeigas. Viskas baigta.

— Tikiuosi, kad tikrai taip ir bus, Renisenb, — sau panosėje sumurmėjo Henet.

Renisenb atsisuko.

— Ką turi omenyje, Henet?

Ši nukreipė žvilgsnį į šalį.

— Aš tik pasakiau: „Tikiuosi, kad viskas baigta“. Juk kartais taip būna: galvoji, kad viskas baigėsi, o iš tikrųjų viskas dar tik prasideda. Negalima leisti, kad taip atsitiktų.

— Ką tu šneki, Henet?! — piktai sušuko Renisenb. — Kokios čia užuominos?