Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Nofret? — nustebusi paklausė Renisenb.

Satipi įsiuto. Ji tikrai tapo tokia, kaip ir anksčiau.

— Nofret, Nofret, Nofret! Man bloga darosi nuo to vardo! Dėkui Dievui, kad šiuose namuose jo daugiau negirdėsime!

Satipi ir toliau šaukė, tačiau kambaryje pasirodžius Jahmosui staiga nutilo.

— Tyliau, Satipi, — griežtai pasakė jis. — Jeigu tave išgirs tėvas, vėl prasidės nemalonumai. Kodėl taip kvailai elgiesi?

Renisenb nustebino ne tik griežtas Jahmoso kalbos tonas, bet ir nuolankus Satipi elgesys.

— Atleisk, Jahmosai... — neaiškiai sumurmėjo ji. — Aš nepagalvojau...

— Ateityje būk atsargesnė! Jūs su Kait ir taip jau pridarėte pakankamai rūpesčių. Tikra teisybė, kad moterys nemoka mąstyti!

— Atleisk... — vėl sušnabždėjo Satipi.

Iš kambario Jahmosas išėjo pasitempęs, daug ryžtingesnių žingsniu, nei anksčiau. Bandymas įtvirtinti savo valdžią buvo sėkmingas.

Renisenb lėtai patraukė senosios Esos kambario link. Gal senelė duos naudingą patarimą. Tačiau Esą su pasimėgavimu valgė vynuoges ir nemanė, kad dėl to reikėtų nerimauti.

— Satipi! Satipi! Kam tas triukšmas dėl Satipi? Ar jums taip patiko jos priekabės ir nurodinėjimai, kad iš karto sutrikote, kai pagaliau ji ėmė elgtis taip, kaip reikia?

Išspjovusi vynuogės sėklą, ji pridūrė:

— Šiaip ar taip, jeigu Jahmosas nesiims priemonių, tai ilgai netruks.

— Jahmosas?

— Taip. Tikuosi, kad Jahmosas pagaliau atėjo į protą ir kaip reikiant prikūlė savo žmoną. Jai to ir reikėjo. Manau, Satipi iš tų moterų, kurioms tai patinka. Romus ir nuolankus Jahmosas tikriausiai buvo jai didžiulė kankynė.

— Jahmosas geros širdies! — pasipiktinusi sušuko Renisenb. — Jis malonus ir švelnus kaip moteris... Jeigu moterys iš viso sugeba būti švelnios, — abejodama pridūrė ji.

— Nors ir pavėluota, bet gera mintis, anūkėle, — nusijuokė Esą. — Ne, moterys nėra švelnios, o jeigu ir yra, tai padėk joms, Izide! Labai nedaug moterų norėtų turėti gerą ir švelnų vyrą. Joms reikia gražaus, siautėjančio akiplėšos, tokio kaip Sobekas. Arba protingo jaunuolio, kaip, pavyzdžiui, Kamenis. Ar ne taip, Renisenb? Toks neleis, kad jam vadovautų! Be to, jis puikiai dainuoja meilės dainas. Argi ne? Chi, chi, chi!

Renisenb pajuto, kad skruostai rausta.

— Nesuprantu, apie ką tu kalbi, — išdidžiai pasakė ji.

— Jūs visi galvojate, kad senoji Esą nieko nenutuokia. Nutuokiu! — menkai reginčiomis akimis ji įtemptai žiūrėjo į Renisenb. — Galbūt suvokiu kiek anksčiau, nei tu. Nepyk, Renisenb. Toks gyvenimas. Kėjus tau buvo geras brolis, tačiau savo valtele jis išplaukė pas tuos, kuriems aukojamos atnašos. Sesuo susiras naują brolį, kuris persmeigs savo žuvį mūsų upėje... Nors nemanau, kad jis bus geras žvejys. Kamenį labiau traukia nendrinė lazdelė ir papiruso ritinys. Jis gražus ir gerų manierų jaunuolis, mokantis dainuoti meilės dainas. Tačiau, nepaisant to, nesu tikra, kad jis tinka tau į porą. Mes beveik nieko apie šį jaunuolį nežinome, išskyrus tai, kad jis iš Šiaurinės karalystės. Imhotepui jis patinka, bet tai dar nieko nereiškia. Savo sūnų aš visuomet laikiau kvailiu. Meilikaudamas bet kas gali jį apsukti aplink pirštą. Pažvelk į Henet!

— Tu neteisi, — išdidžiai tarė Renisenb.

— Gerai, gal aš ir neteisi. Tavo tėvas ne kvailys.

— Aš ne apie tai. Norėjau pasakyti...

— Vaikeli, aš žinau, ką norėjai pasakyti. — Esą nusišypsojo. — Tu visai nesupranti juokų. Net neįsivaizduoji, kaip malonu baigus visus reikalus sėdėti ir valgyti gerai paruoštą riebią putpelę ar fazaną, pyragą su medumi, gerai pagamintą patiekalą iš porų ir salierų, užgeriant sirišku vynu, ir neturėti daugiau jokių rūpesčių. Man patiko stebėti visą tą sumaištį, žinant, kad tai su manimi jau visai nesusiję. Matyti, kaip sūnus pameta galvą dėl gražios merginos ir kaip ji visus kiršina. Sakau tau, tai mane linksmino! Ta mergina man netgi patiko! Ji, žinoma, buvo pats velnias ir mokėjo surasti kiekvieno skaudžią vietą. Sobekas virto pūsle, iš kurios išleido orą, Ipiui buvo priminta, kad jis dar vaikas, o Jahmosas sugėdintas, kad sėdi po žmonos padu. Nofret juos privertė pamatyti save iš šalies, kaip savo atspindį vandenyje. Bet pasakyk, kodėl ji nekentė tavęs, Renisenb?

— Argi ji manęs nekentė? — abejodama tarė Renisenb. — Kartą aš net mėginau su ja susidraugauti.

— O Nofret atsisakė? Renisenb, ji tikrai tavęs nekentė.

Esą patylėjo, o paskui staiga paklausė:

— Galbūt dėl Kamenio?

Renisenb išraudo.

— Dėl Kamenio? Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

— Ji ir Kamenis atvyko iš Šiaurinės karalystės, — susimąsčiusi pasakė Esą, — bet Kamenis žiūrėdavo į tave, kai eidavai per kiemą.

— Man metas eiti pas Teti, — staiga prisiminė Renisenb.

Ją palydėjo veriantis Esos juokas. Renisenb bėgo prie tvenkinio, jausdama, kad skruostai degte dega. Iš portiko ją pašaukė Kamenis:

— Renisenb, aš sukūriau naują dainą. Ateik pasiklausyti.

Bet ji tik papurtė galvą ir nuskubėjo toliau. Moters širdis piktai daužėsi. Kamenis ir Nofret. Nofret ir Kamenis. Kodėl senoji Esą, mėgstanti piktai juokauti, pakišo jai šią mintį? Ir kodėl jai tai turėtų rūpėti? Iš tiesų, argi ne vis tiek? Kamenis jai nerūpi. Visiškai nerūpi! Tai tik įkyrus, nuolat išsišiepęs, plačių pečių jaunuolis, primenantis Kėjų.

Kėjus... Kėjus... Ji atkakliai kartojo jo vardą, tačiau šį kartą Kėjaus atvaizdas neiškilojai prieš akis. Jos vyras buvo kitame pasaulyje. Pas tuos, kuriems atnašaujamos aukos... O portike tyliu balsu dainavo Kamenis:

Keliausiu į Memfi ir eisiu pas Ptachą.

Melsiu aš jo mylimosios šiąnakt... “ III

— Renisenb!

Horiui teko du kartus šaukti ją vardu, kol Renisenb išgirdo ir nukreipė akis nuo Nilo.

— Apie ką taip mąstai?

— Galvoju apie Kėjų, — išdidžiai atsakė Renisenb.

Akimirką Horis žiūrėjo į ją, o paskui nusišypsojo.

— Aišku, — pasakė jis.

Renisenb sutriko, pajutusi, kad Horis supranta, apie ką ji iš tiesų galvoja.

— Kas atsitinka su žmogum, kai jis miršta? — paskubom paklausė ji. — Ar kas nors iš tikrųjų tai žino? Visi tie tekstai, užrašyti ant sarkofagų, tokie nesuprantami, kad atrodo beprasmiai. Mes žinome, kad Ozyris buvo nužudytas ir kad jo kūnas vėl sudėtas iš gabalėlių. Kad jis nešioja baltą karūną ir kad jo dėka mes iš tikrųjų nemirštame. Tačiau kartais, Hori, man tai atrodo prasimanyta. Viskas taip painu...

Horis pritardamas linktelėjo.

— Noriu žinoti, kas iš tikrųjų atsitinka po mirties.

— Negaliu atsakyti į tavo klausimą, Renisenb. Paklausk žynio.

— Jis pasakys tą patį, ką visuomet sako. O aš noriu žinoti.

— Sužinosime tik tada, kai patys mirsime... — švelniai pasakė Horis.

Renisenb sudrebėjo.

— Ne, nekalbėk taip!

— Renisenb, dėl ko taip susikrimtai?

— Esą sakė, kad... — ji nutilo, o paskui paklausė: — Pasakyk man, Hori, ar Kamenis ir Nofret gerai pažinojo vienas kitą Memfyje?

Jie kartu lėtai žingsniavo link namų. Išgirdęs paskutinį Renisenb klausimą, Horis minutėlę stabtelėjo, o paskui tarė:

— Vadinasi, štai kaip...

— Ką turi omenyje? Juk aš tik uždaviau klausimą...

— Į kurį negaliu atsakyti. Nofret ir Kamenis pažinojo vienas kitą, bet ar labai gerai, šito aš nežinau. — Ir tyliai pridūrė: — Argi tai svarbu?

— Žinoma, ne, — atsakė Renisenb. — Visiškai nesvarbu.

— Nofret jau mirusi.