Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Renisenb nutilo ir atsisuko į Horį. Jos akys iš nuostabos išsiplėtė.

— Hori, ką ji pamatė ten, ant takelio? Mes juk nieko nematėme! Ten nieko nebuvo.

— Tik mums atrodė, kad nieko nebuvo.

— O jai? Gal ji išvydo Nofret, kuri pasirodė, kad atkeršytų. Bet Nofret mirusi ir užmūryta savo kapvietėje. Ką gi Satipi pamatė?

— Viziją, kurią sukūrė jos vaizduotė.

— Esi tuo tikras? Nes jeigu ne...

— Kas, jeigu ne?

— Hori, — Renisenb ištiesė ranką, — kaip tu manai, ar dabar, kai mirė Satipi, viskas tikrai baigėsi?

Horis ramindamas paėmė jos ranką į savąsias.

— Taip, taip, Renisenb, žinoma, baigėsi. Tau nėra ko bijoti.

— Bet Esą sako, kad Nofret manęs nekentė...

— Nofret tavęs nekentė?

— Taip sako Esą.

— Nofret mokėjo nekęsti, — tarė Horis. — Kartais man atrodo, kad ji nekentė visų šių namų gyventojų. Bet juk tu nepadarei jai nieko blogo?

— Ne, nieko.

— Todėl net mintyse nemėgink savęs dėl ko nors kaltinti.

— Hori, nori pasakyti, kad jei leidžiantis saulei — tuo metu, kai mirė Nofret — eičiau takeliu viena ir atsigręžčiau, nieko nepamatyčiau? Manai, kad man pavojus negresia?

— Tau niekas negresia, Renisenb, nes jeigu leisiesi takeliu, aš būsiu šalia ir niekas tavęs nenuskriaus.

Tačiau Renisenb susiraukė ir papurtė galvą.

— Ne, Hori. Aš eisiu viena.

— Bet kodėl, mažoji Renisenb? Argi tu nebijai?

— Gal ir bijau, — atsakė ji. — Tačiau vis tiek tai reikia padaryti. Visi namiškiai dreba iš baimės. Nubėgo į šventyklas, prisipirko amuletų ir dabar šaukia, jog saulei leidžiantis negalima vaikščioti šiuo takeliu. Bet juk ne stebuklas privertė Satipi susvyruoti ir nukristi, o graužatis dėl piktadarybės, kurią ji padarė. Jauno, stipraus ir laimingo žmogaus nužudymas visuomet yra piktadarybė. O aš nepadariau nieko blogo, ir net jeigu Nofret manęs nekentė jos neapykanta negali man pakenkti. Esu tuo tikra. Be to, jau geriau mirti, nei nuolat gyventi baimėje. Aš pamėginsiu nugalėti baimę.

— Labai drąsūs žodžiai, Renisenb.

— Galbūt lengviau tai pasakyti, nei padaryti, Hori. — Ji nusišypsojo ir atsistojo. — Tačiau buvo malonu apie tai šnekėti.

Horis taip pat pakilo ir atsistojo šalia jos.

— Aš prisiminsiu šiuos žodžius, Renisenb, ir tai, kaip atmetei galvą, juos tardama. Aš visuomet jaučiau, kad tavo širdis drąsi ir teisinga.

Jis paėmė Renisenb ranką.

— Pažiūrėk, Renisenb. Iš čia pažvelk į slėnį, upę ir į kitą jos krantą. Tai Egiptas — mūsų kraštas. Dabar jis nuniokotas karo ir ilgų nesantaikos metų, padalintas į daugybę mažų karalysčių. Tačiau greitai, labai greitai jis vėl taps vieningas. Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas vėl susijungs ir, tikiuosi, atgaus pirmykštę didybę! Tomis dienomis Egiptui bus reikalingi nuoširdūs, drąsūs vyrai ir moterys. Tokios moterys, kaip tu, Renisenb. Reikės ne tokių vyrų, kaip Imhotepas, kurie amžinai užsiėmę tik savo pelnu ir nuostoliais, ne tokių, kaip Sobekas — tinginių ir pagyrūnų, ir ne tokių, kaip Ipis, kurie ieško naudos tik sau... Ir netgi ne tokių sąžiningų bei dorų, kaip Jahmosas. Sėdėdamas čia, tiesiogine to žodžio prasme tarp mirusiųjų, skaičiuodamas pelną ir nuostolius, rašydamas sąskaitas, aš supratau, kad egzistuoja tokia nauda, kurios neišreikši turtais, ir tokia netektis, kuri yra daug didesnė, nei derliaus praradimas. Žiūriu į Nilą ir regiu jame Egipto, kuris egzistavo prieš mus ir egzistuos mums mirus, gyvybinės jėgos šaltinį... Gyvenimas ir mirtis, Renisenb, nėra tokie svarbūs. Aš esu tik Horis, Imhotepo reikalų tvarkytojas, bet kai žiūriu į tolį, į Egiptą, jaučiu tokią ramybę ir džiaugsmą, kad nepasikeisčiau vietomis netgi su šios provincijos valdytoju. Renisenb, ar supranti, ką kalbu?

— Regis, taip, nors ir ne viską. Tu visiškai ne toks, kaip kiti. Aš jau seniai tai pastebėjau. Kartais, kai būnu čia su tavimi, jaučiu tą patį, tik miglotai, ne taip aiškiai. Kai esu čia, visa tai, kas dedasi ten, apačioje, atrodo taip nereikšminga... Visi tie barniai ir neapykanta, nepaliaujamas triukšmas ir bruzdėjimas. Čia nuo to pailsi.

Ji nutilo ir susiraukė, paskui, šiek tiek užsikirsdama, tęsė:

— Kartais aš... džiaugiuosi, kad turiu kur pabėgti. Bet, nepaisant to, kažkas... net nežinau kas... mane traukia sugrįžti.

Horis paleido jos ranką ir žengė žingsnį atgal.

— Taip, suprantu, — švelniai tarė jis. — Tai Kamenio dainavimas kieme.

— Aš visai negalvojau apie Kamenį.

— Gal ir negalvojai, tačiau, šiaip ar taip, Renisenb, manau, kad girdi jo dainas, net nežinodama to.

Renisenb suraukė antakius ir atidžiai pažvelgė į jį.

— Kaip keistai tu kalbi, Hori. Kaip galiu girdėti Kamenio dainavimą, būdama čia? Juk namai pernelyg toli.

Horis tyliai atsiduso ir papurtė galvą. Pašaipa jo akyse suglumino Renisenb. Jaunoji moteris šiek tiek pyktelėjo ir sutriko, nes negalėjo suprasti, ką gi ji reiškia.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Pirmas vasaros mėnuo, dvidešimt trečia diena

— Esą, ar galiu su tavim pasikalbėti?

Esą įtemptai žiūrėjo į tarpduryje stovinčią Henet, kurios veide švietė pataikaujanti šypsenėlė.

— Kas atsitiko? — griežtai paklausė senoji.

— Iš tikrųjų nieko rimto... Bent jau aš taip manau... Tačiau nusprendžiau, kad geriau paklausti...

— Įeik, įeik, — pertraukė ją Esą. — O tu, — ji pabaksnojo savo lazda mažajai juodaodei vergei, veriančiai karolius, — eik į virtuvę. Atnešk man alyvuogių ir padaryk gėrimą iš granatų sulčių.

Margaičiukė išbėgo ir Esą nekantriai mostelėjo Henet.

— Štai ką norėjau tau parodyti, Esą.

Senoji įdėmiai pažvelgė į daiktą, kurį jai ištiesė Henet. Tai buvo nedidelė papuošalų dėžutė su slankiojančiu dangteliu, sutvirtintu dviem sąsagom.

— Na ir kas?

— Tai jos. Šią dėžutę ką tik radau... jos kambaryje.

— Apie ką tu kalbi? Apie Satipi?

— Ne, ne, Esą. Apie kitą.

— Nori pasakyti, Nofret? Na ir kas?

— Visi jos papuošalai, indai su tepalais ir kvepalais, žodžiu, viskas buvo užmūryta drauge su ja.

Esą nuvyniojo virvelę nuo sąsagų ir atidarė dėžutę. Joje gulėjo vėrinys iš mažų kameolio karoliukų ir pusė žaliai glazūruoto amuleto, kuris greičiausiai buvo perlaužtas tyčia.

— Nieko ypatingo čia nėra, — tarė Esą. — Tikriausiai jos nepastebėjo, kai rinko Nofret daiktus.

— Balzamuotojai paėmė viską.

— Balzamuotojais neverta pasitikėti labiau, nei visais kitais. Jie pamiršo, ir tiek.

— Sakau tau, Esą, — kai paskutinį kartą buvau užėjusi į kambarį, dėžutės ten nebuvo.

Esą įdėmiai pažvelgė į Henet.

— Nori pasakyti, kad Nofret grįžo iš mirusiųjų karalystės ir apsigyveno mūsų namuose? Juk iš tikrųjų, Henet, nesi kvaila, nors kartais tokia ir apsimeti. Kam tau reikia skleisti šias kvailas pasakas?

Henet grėsmingai palingavo galva.

— Mes visi žinome, kas atsitiko Satipi... Ir kodėl!

— Gal ir taip, — pasakė Esą. — Galbūt kas nors iš mūsų žinojo tai ir anksčiau! Ar ne, Henet? Aš visuomet maniau, kad tu geriau nei kas nors kitas žinai, kaip mirė Nofret.

— Ak, Esą, tikiuosi, tu nemanai...

— Kodėl gi ne? — pertraukė ją Esą. — Henet, aš nebijau galvoti. Mačiau, kaip du pastaruosius mėnesius Satipi vaikščiojo ant pirštų galiukų, nes buvo mirtinai išsigandusi. O nuo vakar dienos manęs neapleidžia mintis, jog kažkas žinojo, kad ji nužudė Nofret. Ir tas kažkas grasino viską papasakoti Jahmosui, o gal net ir pačiam Imhotepui...