Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Henet spigiu balsu ėmė prieštarauti bei įrodinėti savo nekaltumą, o Esą užsimerkė ir atsilošė.

— Nė nesitikėjau, kad prisipažinsi. Ir dabar to nesitikiu.

— Kodėl turėčiau taip elgtis? Pasakyk man, kodėl?

— Neturiu nė menkiausio supratimo, — atsakė Esą. — Henet, tu darai daugybę dalykų, kuriems aš niekada negalėjau rasti tinkamo paaiškinimo.

— Manai, kad mėginau ją priversti man mokėti už tylėjimą? Prisiekiu devyniais Eneados dievais...

— Palik dievus ramybėje. Tu, Henet, esi tiek sąžininga, kiek leidžia tavo sąžinė. Gal tu ir iš tiesų nieko nežinai apie tai, kaip mirė Nofret. Bet užtat žinai beveik viską, kas dedasi šiuose namuose. Galėčiau prisiekti, kad tu pati padėjai šią dėžutę Nofret kambaryje. Tik neįsivaizduoju kodėl. Tačiau priežastis yra... Savo gudrybėmis gali apgauti Imhotepą, bet ne mane. Ir neverkšlenk! Aš jau sena ir negaliu pakęsti žliumbimo. Eik ir verkšlenk prieš Imhotepą. Atrodo, kad jam tai patinka, nors kodėl, žino vienas Ra.

— Nunešiu dėžutę Imhotepui ir pasakysiu...

— Aš pati atiduosiu jam dėžutę. Eik, Henet, ir liaukis skleisti kvailas, prietaringas pasakas. Be Satipi namuose pasidarė daug ramiau. Mirusi Nofret padarė mums didesnę paslaugą, nei būdama gyva. O dabar, kai skola jau grąžinta, tegul visi užsiima savo kasdieniais darbais.

— Kas atsitiko? — paklausė Imhotepas, po kelių minučių atskubėjęs į Esos kambarį. — Henet atėjo pas mane baisiai nusiminusi ir užverktom akim. Kodėl šiuose namuose niekas nenori jai parodyti bent kiek švelnumo...

Esos tai nesujaudino ir ji prapliupo juokais.

— Kaip supratau, — tęsė Imhotepas, — tu apkaltinai ją papuošalų dėžutės vagyste.

— Ji taip tau skundėsi? Aš nieko panašaus nesakiau. Štai ta dėžutė. Regis, Henet ją rado Nofret kambaryje.

Imhotepas paėmė dėžutę.

— O taip, tai ta pati dėžutė, kurią aš jai padovanojau. — Jis atidarė dėžutę. — Hm... Čia beveik nieko nėra. Balzamuotojai buvo labai nerūpestingi, kad nepadėjo jos į kapvietę drauge su kitais Nofret daiktais. Ipio ir Montu paslaugų kainos tokios aukštos, kad to būti neturėtų. Na, regis, sukelta daug triukšmo dėl nieko...

— Teisingai.

— Atiduosiu dėžutę Kait. Ne, ne Kait, o Renisenb. Su Nofret ji visuomet elgėsi mandagiai.

Jis atsiduso.

— Ak, tos moterys ir jų nesibaigiančios ašaros, barniai bei ginčai. Per jas nėra namuose ramybės.

— Tačiau dabar viena moterimi mažiau.

— Taip, tikrai. Vargšas Jahmosas! Nepaisant to, Esą, man atrodo, kad tai tik į gera. Satipi gimdė sveikus vaikus — kas tiesa, tai tiesa. Bet žmona ji buvo bloga. Žinoma, Jahmosas pats kaltas, pernelyg daug jai leido. Bet dabar viskas baigta. Turiu pasakyti, jog pastaruoju metu esu labai patenkintas Jahmosu. Jis atrodo labiau pasitikintis savimi ir jau ne toks drovus. O kai kurie jo sprendimai buvo tiesiog puikūs...

— Jis visuomet buvo geras ir paklusnus berniukas.

— Taip, taip, tačiau lėtas ir bijojo atsakomybės.

— Tu pats niekada neleidai jam būti savarankiškam, — sausai tarė Esą.

— Gal ir taip, bet greitai viskas pasikeis. Dabar aš rengiu partnerystės dokumentą, kuris bus pasirašytas po kelių dienų. Visi trys mano sūnūs taps dalininkais.

— Nejaugi ir Ipis?

— Jeigu atsakyčiau, Ipis labai įsižeistų. Jis toks mielas ir geraširdis.

— Štai jis tai tikrai nėra lėtas, — pastebėjo Esą.

— Taip. Ir Sobekas... Anksčiau dažnai būdavau juo nepatenkintas, bet pastaruoju metu Sobekas irgi pasikeitė. Liovėsi dykinėti ir daugiau dėmesio kreipia į mano ir Jahmoso nuomonę.

— Tai tikra odė savo sūnums, — pasakė Esą. — Turiu pripažinti, kad elgiesi teisingai. Negerai, kai sūnūs nepatenkinti savo vieta šeimoje. Ir vis dėlto, aš manau, kad Ipis dar per jaunas tapti dalininku. O kas, jeigu jis ims piktnaudžiauti suteikta valdžia?

— Gal tu ir teisi.

Imhotepas dar kurį laiką sėdėjo susimąstęs, o paskui pakilo.

— Man metas, laukia begalė darbų. Atėjo balzamuotojai — reikia pasiruošti Satipi laidotuvėms. Šios mirtys brangios... Labai brangios. Ir dar viena po kitos!

— Na, tikėkimės, kad jos paskutinės... Kol ateis mano eilė, — paguodė jį Esą.

— Brangioji mama, tikiuosi, kad gyvensi dar daug metų.

— Nė neabejoju, jog tu tikiesi, — su šypsena ištarė Esą. — Tik, prašau, netaupyk mano mirties sąskaita! Būtų labai negražu taip elgtis. Kitame pasaulyje man prireiks nemažai daiktų. Ne tik daug maisto ir gėrimų, bet ir vergų statulėlių, gausiai išpuoštos žaidimų lentos, kvapniųjų aliejų bei kosmetikos. Be to, aš primygtinai reikalauju pačių brangiausių kanopinių indų iš alebastro.

— Taip, taip, žinoma, — Imhotepas nervingai mindžiukavo vietoje. — Kai ateis ta liūdna diena, būsi pagerbta taip, kaip to reikalauja mano pareiga. Turiu prisipažinti, kad apie Satipi šitaip negalvoju. Nenoriu skandalo, tačiau esant tokioms aplinkybėms...

Nebaigęs minties, Imhotepas išskubėjo. Esą sardoniškai nusišypsojo, nes šiais paskutiniais žodžiais Imhotepas prisipažino manąs, jog brangios jo širdžiai sugulovės mirtis nebuvo nelaimingas atsitikimas.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Pirmas vasaros mėnuo, dvidešimt penkta diena

Pagaliau šeimos nariai grįžo iš Nomarcho teismo rūmų, kur buvo patvirtintas partnerystės dokumentas. Visuose namuose viešpatavo džiaugsmas. Paniuręs buvo tik Ipis, kuriam paskutinę minutę buvo atsakyta dėl pernelyg jauno amžiaus. Jis tuoj pat kažkur dingo.

Puikiai nusiteikęs, Imhotepas paprašė į portiką atnešti ąsotį vyno, kurį pastatė į didelį stovą, skirtą šiam tauriam gėrimui.

— Gerk, mano sūnau, — su patosu prabilo Imhotepas, tapšnodamas Jahmosui per petį. — Ir bent akimirkai pamiršk netekties skausmą. Galvokime tik apie šviesias dienas, kurios mūsų dar laukia ateityje.

Imhotepas, Jahmosas, Sobekas ir Horis išgėrė, kad šie žodžiai išsipildytų. Tačiau staiga kažkas pranešė, kad pavogtas jautis, ir visi keturi vyrai nuskubėjo aiškintis nusikaltimo.

Po valandos į kiemą grįžo pavargęs ir sukaitęs Jahmosas. Jis nuėjo prie vis dar ten pat stovinčio ąsočio su vynu, panardino į jį bronzinį puodelį ir, atsisėdęs portike, ėmė gurkšnoti vyną. Neilgai trukus atžirgliojo ir Sobekas.

— Cha! — patenkintas sušuko jis. — O dabar išgerkime už mūsų gerai aprūpintą ateitį! Be abejo, šiandien mums laiminga diena, ar ne, Jahmosai?

— Taip, tikrai, — sutiko Jahmosas. — Gyvenimas iš karto palengvės įvairiais atžvilgiais.

— Jahmosai, tu kaip visuomet tramdai savo jausmus! — nusijuokė Sobekas ir puodeliu pasėmęs vyno išgėrė jį vienu mauku. Po to apsilaižė ir pastatė puodelį ant stalo.

— Štai dabar pažiūrėsime, ar tėvas, kaip ir anksčiau, bus atsilikęs nuo gyvenimo. Gal man pavyks įkalbėti jį vadovautis šiuolaikiniais metodais.

— Tavimi dėtas, aš neskubėčiau, — patarė Jahmosas. — Tu visuomet buvai tikras karštakošis.

Sobekas meiliai nusišypsojo broliui. Jis buvo labai gerai nusiteikęs.

— O tu kaip visuomet viską darai lėtai, bet užtikrintai, — atsakė jis pašaipiai.

Nė kiek neįsižeidęs, Jahmosas nusišypsojo.

— Bet ir tu visuomet įsitikini, kad taip geriausia. Be to, tėvas mums buvo labai geras. Neturėtume jam kelti rūpesčių.

— Tu iš tikrųjų myli tėvą? — Sobekas su nuostaba pažvelgė į jį. — Koks tu mielas, Jahmosai! O aš... aš nieko nemyliu... Išskyrus save patį. Tegyvuoja Sobekas!

Ir vienu gurkšniu išlenkė dar vieną puodelį vyno.

— Atsargiau, — perspėjo jį Jahmosas. — Šiandien tu labai mažai valgei. Kartais, išgėrus vyno...