Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Ji lėtai apsisuko ir nuėjo į savo kambarį. Ant stalo tarp jos kosmetikos skrynelių bei indelių gulėjo papuošalų dėžutė, kažkada priklausiusi Nofret.

Renisenb paėmė ją ir, laikydama ant delno, ilgai apžiūrimo. Šią dėžutę lietė Nofret, tai buvo jos nuosavybė. Renisenb vėl pajuto gailestį Nofret. Ji buvo nelaiminga. Laikydama šią dėžutę rankose ir galvodama apie tai, kokia yra nelaiminga, ji tikriausiai tyčia savyje kurstė neapykantą ir norą daryti pikta... Ir net dabar ši neapykanta neišnyko... Nofret vis dar trokšta keršto... Ak, ne, žinoma, ne!

Beveik nesusimąstydama Renisenb nuvyniojo virvelę nuo sąsagų ir nustūmė dangtelį. Viduje gulėjo kameolio karoliai, perlaužtas amuletas ir dar kažkas...

Renisenb širdis ėmė pašėlusiai daužytis, kai iš dėžutės ji išėmė auksinių karoliukų vėrinį, kurių viduryje kabėjo auksiniai liūtai...

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Pirmas vasaros mėnuo, trisdešimta diena

Šis radinys labai išgąsdino Renisenb. Ji greitai padėjo vėrinį atgal į papuošalų dėžutę, užstūmė dangtelį ir vėl apsuko sąsagas virvele. Pirma kilusi mintis buvo paslėpti radinį. Ji net baimingai apsidairė, norėdama įsitikinti, ar niekas neseka.

Renisenb neramiai praleido bemiegę naktį, vis vartydamasi ir niekaip negalėdama įsitaisyti ant išlenkto medinio priegalvio. Paryčiui ji nusprendė, kad turi kam nors papasakoti apie radinį. Šis siaubingas atradimas jai vienai buvo pernelyg didelė našta. Naktį ji buvo net du kartus pašokusi pažiūrėti, ar šalia jos lovos nestovi Nofret. Tačiau kambaryje nieko nebuvo.

Išėmusi vėrinį su liūtais iš papuošalų dėžutės, Renisenb jį paslėpė savo drobinio rūbo klostėse. Vos spėjo tai padaryti, kai į kambarį įsiveržė Henet. Jos akys spindėjo iš pasitenkinimo, nes turėjo naujienų ir galėjo pirma jas pranešti.

— Tik įsivaizduok, Renisenb — argi tai ne siaubinga? Šįryt prie kukurūzų aruodų rado kietai miegantį berniuką, na, tą piemenį. Jį purtė, šaukė į ausį, bet, matyt, jis jau niekuomet neatsibus. Atrodo, kad būtų prisigėręs aguonų pieno. Gal taip ir buvo, bet kas galėjo jo duoti? Esu tikra, kad ne mūsiškiai. Vargu ar berniukas pats jo gavo. Mums dar vakar reikėjo tai numatyti. — Henet palietė vieną iš daugelio savo amuletų. — Tegul apsaugo mus Amonas nuo piktųjų dvasių iš mirusiųjų pasaulio! Berniukas papasakojo, kad matė Ją. Vadinasi, Nofret grįžo ir prigirdė jį aguonų pienu, kad amžiams užmerktų akis. O, Ji labai galinga! Žinai, juk Ji lankėsi kitose šalyse. Esu tikra, kad ten išmoko įvairiausių burtų. Mums visiems šiuose namuose gresia pavojus. Nė vienas nėra saugus. Tavo tėvas turi Amonui paaukoti keletą jaučių ar netgi visą bandą, jei reikės, kad tinkamai apsisaugotume. Dabar ne laikas taupyti. Imhotepas ketina kreiptis į tavo motiną, nes taip patarė žynys Mersu. Reikia parašyti iškilmingą laišką į mirusiųjų pasaulį. Dabar Horis kaip tik tai ir daro. Tavo tėvas norėjo kreiptis į Nofret štai taip: „Puikioji Nofret, ką blogo tau padariau, kad tu...“ ir taip toliau. Bet vyriausiasis žynys Mersu pasakė, jog reikia imtis griežtesnių priemonių, nei ši. Tavo motina Ašajet buvo kilusi iš įtakingos šeimos. Jos motinos brolis buvo provincijos valdytojas, o jos brolis — vyriausiasis Tėbų valdytojo rūmininkas. Kai tik Ašajet sužinos apie mūsų nelaimes, pasistengs padaryti taip, kad paprastai sugulovei nebūtų leista naikinti jos vaikų! Ir tuomet įsiviešpataus teisingumas. Kaip jau sakiau, Horis dabar rašo jai laišką.

Renisenb ketino susirasti Horį ir papasakoti jam apie rastą vėrinį su liūtais. Tačiau jei Horis drauge su žyniais rašo laišką Izidės šventykloje, tai beviltiška tikėtis, kad pavyks pasišnekėti vienumoje.

„O gal nueiti pas tėvą?“ — pagalvojo Renisenb ir nepatenkinta papurtė galvą. Ji jau seniai prarado vaikišką tikėjimą tėvo visagalybe. Dabar Renisenb suprato, kad lemtingomis akimirkomis tėvas greitai sutrinka. Užuot parodęs tvirtumą ir ryžtą, jis ima pūstis. Ji būtų pasikalbėjusi su Jahmosu, tačiau dabar jis serga. Be to, Renisenb abejojo, ar brolis galėtų duoti kokį nors gerą patarimą. Tikriausiai primygtinai reikalautų viską iškloti Imhotepui.

Renisenb darėsi vis aiškiau, jog būtent to reikia bet kokia kaina išvengti. Pirmas dalykas, kurį Imhotepas padarytų, tai išgarsintų įvykį. O Renisenb instinktyviai jautė, jog tai būtina išsaugoti paslaptyje, nors vargu ar galėjo paaiškinti kodėl.

Ne, jai reikia tik Horio patarimo, nes jis visuomet žino, ką daryti. Horis paims iš jos vėrinį, o drauge su vėriniu išnyks ir nerimas. Jis pažvelgs savo geromis, liūdnomis akimis, ir iš karto palengvės...

Akimirką Renisenb kilo pagunda išsipasakoti Kait. Tačiau tai beprasmiška — ji net klausytis kaip pridera nemoka. Nebent nuvedus ją toliau nuo vaikų... Ne, tai tikrai beprasmiška. Kait miela, bet kvaila.

„Dar yra Kamenis... ir mano senelė. Kamenis?“ — pagalvojo Renisenb. Mintis, jog apie tai ji gali papasakoti Kameniui, kažkodėl buvo maloni. Ji aiškiai įsivaizdavo jaunuolio veidą — iš pradžių linksmą, o po to susirūpinusį... Kamenis ims nerimauti dėl jos... O gal visai ne dėl jos?

Iš kur kilo tas slaptas įtarimas, jog Nofret ir Kamenis buvo kur kas artimesni draugai, nei atrodė? Dėl to, kad Kamenis padėjo Nofret sukiršinti Imhotepą su jo šeima? Jis prisiekė, jog tai darė prieš savo valią. Bet ar tai tiesa? Duoti žodį nieko nereiškia. Viskas, ką sakė Kamenis, skambėjo nuoširdžiai, paprastai ir teisingai. Jo juokas toks užkrečiantis, jog norisi juoktis kartu, eisena grakšti, pečiai bronziniai ir lygūs, o akys, žvelgiančios į tave... žvelgiančios į tave...

Renisenb sutriko, minties gija nutrūko. Kamenio akys nepanašios į Horio akis, tokias patikimas ir geras. Jo žvilgsnis atkaklus, lyg metantis iššūkį.

Nuo šių minčių Renisenb skruostai išraudo, o akys ėmė žibėti. Ji nusprendė nesakyti Kameniui, kad rado Nofret vėrinį. Geriau nueis pas senelę. Vakar Esą ją nustebino. Nors ji ir sena, bet įžvalgi. Senelė pasirodė protingesnė už visus kitus šeimos narius. „Ji tikrai žinos, ką daryti“, — pagalvojo Renisenb. II

Vos tik paminėjus vėrinį, Esą skubiai apsižvalgė ir, pridėjusi pirštą prie lūpų, ištiesė ranką. Renisenb nevikriai apsičiupinėjo, ištraukė vėrinį ir padėjo senelei ant delno. Minutėlę Esą savo blausiomis akimis apžiūrinėjo papuošalą, o paskui paslėpė tarp savo drabužių.

— Dabar nė žodžio apie jį, — žemu, valdingu balsu pasakė ji. — Šiuose namuose girdi net sienos. Beveik visą naktį nemiegojau. Vis galvojau ir padariau išvadą, kad dar reikia labai daug ką nuveikti.

— Tėvas ir Horis nuėjo į Izidės šventyklą pasitarti su žyniu Mersu dėl kreipimosi į mano motiną. Jie nori prašyti pagalbos.

— Žinau. Tegul tavo tėvas užsiima mirusiaisiais, o mano mintys sukasi apie šio pasaulio dalykus. Kai grįš Horis, atvesk jį pas mane. Reikia kai ką aptarti, o Horiu aš pasitikiu.

— Horis žinos, ką daryti, — su pasitenkinimu tarė Renisenb.

Esą smalsiai pažvelgė į ją.

— Tu dažnai eini pas jį į kapvietę, ar ne? Apie ką jūs kalbatės?

Renisenb nežymiai pakratė galvą.

— Apie Nilą ir Egiptą... apie tai, kaip dieną pakeičia naktis, kaip kinta smėlio bei uolų spalvos... Bet dažniausiai mes visai nesikalbame. Aš tiesiog sėdžiu tylumoj: niekas nesibara, neverkia vaikai ir niekas be reikalo nevaikštinėja. Ten galiu mąstyti ir Horis man netrukdo. Kartais aš pakeliu akis ir užklumpu jį stebint mane. Tada mes abu nusišypsome... Man smagu ten būti.