Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Cha, — pertraukė ją Esą, — štai mano riebi nendrinukė, iškepta su porais ir salierais. Kvepia skaniai — vadinasi, paruošta kaip reikiant. Jei jau esi tokia atsidavusi mums, Henet, gali atsignybti kąsnelį iš vienos pusės. Patikrink, ar ji neužnuodyta...

— Esą! — sukliko Henet. — Užnuodyta! Kaip gali kalbėti tokius dalykus! Juk ji paruošta mūsų virtuvėje!

— Na, — pasakė Esą, — vis tiek dėl viso pikto kas nors turės paragauti. Geriausia, kad tai padarytum tu, nes labai jau nori mirti už bet kurį iš mūsų šeimos. Nemanau, kad mirtis bus labai kankinanti. Nagi, Henet, valgyk. Pažvelk, kokia riebi, sultinga ir skani nendrinukė. Ne, ačiū, nenoriu prarasti savo mažosios vergės. Ji jauna ir linksma. O tavo, Henet, geriausieji metai jau praeity ir nelabai svarbu, kas su tavimi atsitiks. Nagi, prasižiok... Skanu, ar ne? Kodėl tavo veidas taip pažaliavo? Tau ką, nepatiko mano juokas? Matyti, jog ne. Cha, cha, cha!

Esą kurį laiką raitėsi iš juoko, o paskui staiga surimtėjo ir ėmė godžiai valgyti savo mėgstamiausią patiekalą.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Antras vasaros mėnuo, pirma diena

Pasitarimas šventykloje baigėsi. Po ilgų taisymų prašymas pagaliau buvo suformuluotas, ir Horis drauge su dviem šventyklos raštininkais jį surašė ant papiruso. Pirmas žingsnis buvo žengtas.

Žynys davė ženklą perskaityti prašymo tekstą balsu:

„Puikiausiosios Ašajet dvasiai. Ši žinia nuo tavo brolio ir vyro. Ar sesuo nepamiršo savo brolio? Ar motina nepamiršo savo pagimdytų vaikų? Argi puikiausioji Ašajet nežino, kad jos vaikams grasina piktoji dvasia? Jos sūnus Sobekas buvo nunuodytas ir jau iškeliavo į Ozyrio karalystę.

Žemiškajame gyvenime aš rodžiau tau visokeriopą pagarbą. Dovanojau papuošalus ir drabužius, kvapniuosius tepalus bei aliejus tavo kūnui, dalinausi su tavimi valgiais. Mes gyvenome taikiai ir draugiškai. Kai susirgai, negailėjau išlaidų, pakviečiau patį geriausią gydytoją. Tu buvai palaidota su derama pagarba, su visomis reikalingomis apeigomis ir aprūpinta viskuo, kas būtina pomirtiniame gyvenime: tarnais, galvijais, maistu ir gėrimais, papuošalais ir apdarais. Aš gedėjau tavęs ilgą laiką ir tik po daugelio metų pasiėmiau sugulovę, kad gyvenčiau, kaip pridera dar nesenam vyrui.

Ir štai ši sugulovė dabar kenkia tavo vaikams. Ar tu tai žinai? O galbūt tu apie tai nieko negirdėjai? Be jokios abejonės, jeigu Ašajet žinotų, ji iš karto skubėtų padėti sūnums, kuriuos pagimdė.

Galbūt Ašajet viską mato, tačiau sugulovė vis tiek daro pikta, nes žino juodosios magijos paslaptis? Be abejo, tai vyksta prieš tavo, puikiausioji Ašajet, valią. Todėl prisimink, kad Mirusiųjų karalystėje turi žymių giminaičių ir galingų pagalbininkų — didįjį, kilnųjį Ipį, vizirio vyriausiąjį rūmininką. Šaukis jo, taip pat savo motinos brolio, didžiojo, galingojo Meriptos, mūsų provincijos valdytojo, pagalbos. Pranešk jam šią gėdingą tiesą. Tegul jis surengia teismą ir pakviečia liudininkus, o šie paliudija, kad blogis mūsų namuose — Nofret rankų darbas. Tegul jie nuteisia Nofret ir įsako jai daugiau nekenkti šiems namams.

O, puikioji Ašajet, jeigu tu pyksti ant savo brolio Imhotepo už tai, kad klausydamas šios moters klastingų įkalbinėjimų jis grasino neteisingai pasielgti su savo vaikais, kuriuos tu pagimdei, tai prisimink, kad kenčia ne tik jis, bet ir tavo vaikai. Atleisk savo broliui Imhotepui, nes jis prašo to dėl savo vaikų. “

Vyriausiasis raštininkas baigė skaityti. Mersu pritariamai linktelėjo.

— Prašymas surašytas tinkamai. Atrodo, kad nieko nepraleidom.

— Dėkojau tau, didžiai gerbiamas Mersu. Mano dovanos — galvijai, aliejus ir linai — bus tau pristatytos rytoj iki saulėlydžio. Gal dabar galėtume susitarti dėl ceremonijos dienos? Kada kapvietės aukojimo kambaryje bus padėta urna su prašymu?

— Atlikime tai po trijų dienų. Urną reikia papuošti užrašais, taip pat pasiruošti apeigoms.

— Daryk, kaip nori. Man tik rūpi, kad daugiau nieko blogo nenutiktų.

— Puikiai suprantu, kad tu nerimauji, Imhotepai. Bet nebijok. Geroji Ašajet dvasia tikrai atsilieps į šį kreipimąsi, o jos giminaičiai, turintys valdžią ir galią, padės įvykdyti teisingumą, kurio nusipelnėte.

— Tepadeda mums Izidė! Dėkoju tau, Mersu, už pagalbą ir mano sūnaus Jahmoso gydymą. Eime namo, Hori, mūsų laukia daug darbų. Šis prašymas nuritino akmenį man nuo širdies. Puikiausioji Ašajet neapvils savo nelaimingo brolio. II

Kai Horis, nešinas papiruso ritiniais, įėjo į kiemą, Renisenb jo jau laukė. Nuo tvenkinio moteris pasileido bėgti link jo.

— Hori!

— Kas atsitiko, Renisenb?

— Eime pas Esą. Ji laukia tavęs sugrįžtant ir nori, kad ateitum.

— Žinoma. Tik paklausiu Imhotepo, ar...

Tačiau Imhotepą jau buvo nutvėręs Ipis. Tėvas ir sūnus apie kažką tyliai kalbėjosi.

— Padėsiu šiuos ritinius, ir galėsime eiti pas Esą.

Esą atrodė patenkinta, kad jie atėjo.

— Štai ir Horis, senele. Aš jį iš karto atvedžiau pas tave.

— Gerai. Ar lauke geras oras?

— Aš... aš manau, kad taip, — Renisenb šiek tiek suglumo.

— Tada paduok man lazdą. Šiek tiek pasivaikščiosiu po kiemą.

Esą retai išeidavo iš namų, todėl Renisenb tai labai nustebino. Ji paėmė senutę už parankės ir pro didžiąją salę nuėjo į portiką.

— Sėsi čia, senele?

— Ne, vaikeli, eisiu iki tvenkinio.

Esą ėjo lėtai, ir nors šlubavo, žengė tvirtai ir nerodė, kad bent kiek pavargo. Ji apsidairė ir pasirinko vietą šalia tvenkinio, maloniame figmedžio pavėsyje. Šalimais mažoje klomboje buvo pasodinta gėlių. Senoji įsitaisė ir patenkinta tarė:

— Na štai, dabar galime kalbėtis, ir niekas negalės slapta mūsų klausytis.

— Pasielgei labai išmintingai, Esą, — pritardamas pasakė Horis.

— To, apie ką kalbėsime, neturi žinoti niekas išskyrus mus tris. Aš pasitikiu tavimi, Hori. Tu atvykai pas mus dar būdamas vaikas. Visuomet buvai ištikimas ir protingas. Iš visų savo sūnaus vaikų labiausiai myliu Renisenb. Ją turime apsaugoti nuo pavojaus, Hori.

— Nieko blogo jai nenutiks, Esą.

Šiuos žodžius Horis ištarė tyliai, tačiau jo balso tonas, veido išraiška ir žvilgsnis, kuriuo sutiko senutės žvilgsnį, bylojo, kad tikrai taip ir bus.

— Gerai pasakei, Hori — ramiai ir nesikarščiuodamas, kaip ir dera žmogui, kuris žino, ką kalba. O dabar papasakok man, ką šiandien nuveikėte.

Horis paaiškino, kaip buvo suformuluotas kreipimasis į mirusią motiną, ir smulkiai nupasakojo jo turinį. Esą įdėmiai viską išklausė.

— O dabar paklausyk manęs, Hori, ir pažvelk į šitai. — Iš po drabužių ji ištraukė vėrinį su liūtais ir padavė jam. — Renisenb, pasakyk jam, kur radai šį vėrinį, — pridūrė ji.

Renisenb viską papasakojo.

— Na, Hori, ką apie tai manai? — paklausė Esą.

Akimirką Horis tylėjo, o paskui pasakė:

— Tu vyresnė ir protingesnė už mane, Esą. Ką tu apie tai galvoji?

— Hori, nesi iš tų žmonių, kurie skuba ką nors neapgalvotai teigti, neturėdami svarių įrodymų. Tu iš pat pradžių žinojai, kaip mirė Nofret, ar ne?

— Įtariau, Esą. Tačiau tai ir tebuvo tik įtarimas.

— Būtent. Ir dabar turime tik įtarimus. Bet čia, prie tvenkinio, visi trys galime juos išsakyti, nors daugiau apie tai niekam nepasakokim. Man atrodo, yra trys šių tragiškų įvykių paaiškinimai. Pirmas: piemuo sakė tiesą ir iš tikrųjų matė iš mirusiųjų pasaulio grįžusią Nofret šmėklą, kuri nusprendė atkeršyti už savo mirtį ir suteikti dar daugiau sielvarto mūsų šeimai. Gal taip ir buvo. Juk žyniai ir ne vien jie teigia, jog tai įmanoma. Be to, mes ir patys gerai žinome, kad ligas sukelia Piktosios dvasios. Tačiau senatvėje imi nebepasitikėti viskuo, ką sako žyniai ar kiti žmonės... Todėl manau, jog yra ir kitų paaiškinimų.