Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Su jais buvo labai malonu pasėdėti. Pasakyk, Henet, ar būna, kad tu ko nors nematytum?

— Esą, nesuprantu, apie ką tu kalbi! Tu sėdėjai ten visiems matant.

— Bet nepakankamai arti, kad visi girdėtų!

Esą išsišiepė, o Henet iš piktumo paraudo.

— Kodėl manęs taip nemėgsti, Esą? Tu nuolat kalbi užuominomis. Esu pernelyg užsiėmusi namų priežiūra, todėl neturiu laiko klausytis svetimų kalbų. Ir kodėl man turėtų rūpėti, ką kalba žmonės!

— Ir aš norėčiau žinoti kodėl.

— Jeigu ne Imhotepas, kuris iš tikrųjų mane vertina...

— Būtent, jeigu ne Imhotepas! — pertraukė ją Esą. — Juk tu priklausai nuo jo, ar ne? Ir jeigu Imhotepui kas nors atsitiktų...

— Imhotepui nieko neatsitiks! — dabar Henet pertraukė senutę.

— Iš kur žinai, Henet? Argi mūsų namuose taip saugu? Jahmosas ir Sobekas jau nukentėjo.

— Tai tiesa. Sobekas mirė, o Jahmosas vos išvengė mirties...

— Henet! — Esą palinko į priekį. — Kodėl tu ištarei šiuos žodžius šypsodamasi?

— Aš? Šypsodamasi? — Henet buvo netikėtai užklupta. — Tu sapnuoji, Esą! Argi galėčiau šypsotis tokią akimirką... Kalbėdama apie tokį siaubingą dalyką!

— Aš iš tiesų esu beveik akla, bet nevisiškai, — pasakė Esą. — Kartais, kai blyksteli šviesa ar prisimerkiu, matau labai gerai. Atsitinka taip, kad žmonės, žinantys apie mano blogą regėjimą, pernelyg atsipalaiduoja. Jie šnekasi su manimi, o veidai išduoda tikruosius jausmus. Kitomis aplinkybėmis jie sau to niekuomet neleistų. Taigi klausiu tavęs dar kartą: kodėl šypsojaisi su tokiu slaptu pasitenkinimu?

— Tai, ką tu šneki, siaubinga! Tiesiog siaubinga!

— Dabar tu išsigandai.

— O kas neišsigąstų, kai namuose dedasi tokie dalykai? — suspigo Henet. — Mes visi bijome, nes iš mirusiųjų karalystės grįžo piktosios dvasios mus kankinti! Aš žinau, kur čia šuo pakastas: tu prisiklausei Horio šnekų. Ką jis tau apie mane sakė?

— O ką Horis žino apie tave, Henet?

— Nieko, visiškai nieko. Verčiau paklausk, ką aš žinau apie“.

Esą veriančiai pažvelgė į Henet. Ši atmetė galvą.

— Jūs visi niekinate vargšę Henet, laikote ją bjauria ir kvaila! Tačiau aš žinau, kas čia vyksta! Aš daug ką žinau. Suprantu beveik viską, kas vyksta šiuose namuose. Galbūt aš kvaila, bet nutuokiu daugiau nei tokie gudročiai, kaip Horis. Kai jis mane susitinka, žiūri kažkur man pro petį, tarsi manęs nebūtų, tarsi jis matytų ne senąją Henet, o kažką man už nugaros. Nors iš tiesų ten nieko nėra. Geriau jau žiūrėtų į mane — štai ką pasakysiu! Jis gali mane laikyti bukaprote, tačiau kvailiai kartais žino daugiau, nei protingi. Satipi manė esanti protinga, o kurgi ji dabar, norėčiau žinoti?

Henet pergalingai nutilo. O paskui kažkodėl suabejojusi susigūžė ir ėmė nervingai žvilgčioti į Esą. Bet ši, regis, buvo paskendusi savo mintyse. Jos veide spindėjo ir nuostaba, ir baimė, ir sumišimas.

— Satipi... — susimąsčiusi, lėtai tarė ji.

— Atleisk man, Esą, — vėl ėmė verkšlenti Henet, — aš tiesiog nesusivaldžiau. Nežinau, kas man užėjo. Neturėjau galvoje nieko panašaus...

Pakėlusi akis, Esą pertraukė ją:

— Išeik, Henet. Visiškai nesvarbu, turėjai tai galvoje ar neturėjai. Bet tu ištarei vieną frazę, kuri man sukėlė naujų minčių... Eik, Henet, bet aš tave perspėju: žiūrėk, ką kalbi ir darai. Mes nenorime, kad šiuose namuose dar kas nors mirtų. Tikiuosi, jog mane supratai. II

Aplink viešpatauja vien baimė...

Per pokalbį prie tvenkinio šie žodžiai nesąmoningai išsprūdo Renisenb iš lūpų. Tik daug vėliau ji suprato, ką iš tiesų tai reiškia.

Ji patraukė link Kait ir vaikų, susibūrusių prie mažojo paviljono, bet pastebėjo, kad nevalingai sulėtino žingsnį, o paskui ir visai sustojo. Renisenb bijojo prieiti prie Kait, pažvelgti į jos negražų, ramų veidą ir staiga atpažinti jame žmogų, kuris nunuodijo Sobeką. Ji pastebėjo, kaip į portiką išbėgo, o paskui atgal į namą nuskubėjo Henet, ir šis nenoras dar labiau sustiprėjo. Moteris desperatiškai pasuko link kiemo vartų ir sutiko įeinantį Ipį. Jis buvo aukštai iškėlęs galvą, o įžūliame veide švietė linksma šypsena.

Renisenb staiga susivokė spoksanti į brolį. Ipis buvo labiausiai išlepintas vaikas šeimoje, gražus, bet užsispyręs berniukas. Toks jis įsiminė, kai moteris išvyko su Kėjumi...

— Kas yra, Renisenb? Kodėl taip keistai į mane žiūri?

— Tikrai?

Ipis nusijuokė.

— Atrodo, kad ir tu tokia pusprotė, kaip ir Henet.

Renisenb papurtė galvą.

— Henet ne pusprotė. Ji net ir labai gudri.

— Ji labai klastinga — šitai aš tikrai žinau. Tiesą sakant, namuose ji visiems įkyrėjo. Ketinu jos atsikratyti.

Renisenb žioptelėjo, o paskui sušnabždėjo:

— Atsikratyti?

— Brangioji sese, kas tau? Tu irgi kaip tas vargšas pusprotis juodukas matei piktąsias dvasias?

— Tau visi puspročiai!

— Tas vaikas iš tikrųjų buvo silpnaprotis. Tiesą sakant, negaliu pakęsti kvailių. Ir taip jau jų gana. Turiu pasakyti, jog menkas malonumas būti vaikomam dviejų bukapročių vyresniųjų brolių, kurie nieko toliau savo nosies nemato! Dabar, kai jie pasitraukė man iš kelio, ir reikalų turėsiu tik su tėvu, pamatysi, kaip viskas pasikeis. Tėvas darys tik tai, ką aš liepsiu.

Renisenb pakėlė akis. Jis atrodė neįprastai gražus, bet arogantiškas. Šis brolio gyvybingumas ir gera nuotaika labai ją sukrėtė. Atrodo, jog būtent pasitikėjimas savimi suteikia jam gyvybingumo.

— Ne abu mūsų broliai, kaip tu pasakei, pasitraukė tau iš kelio. Jahmosas gyvas.

Ipis pažvelgė į ją su panieka.

— Ir tu manai, kad jis visiškai pasveiks?

— O kodėl gi ne?

Ipis prapliupo juoktis.

— Kodėl gi ne? Na, sakykime, todėl, kad aš nesutinku su tavimi. Jahmosui viskas baigta. Galbūt pašliaužios po namus, pasėdės prieš saulę ir padejuos, bet jis jau nebe vyras. Jahmosas šiek tiek atsigavo, bet pati matai, jog daugiau nebesitaiso.

— O kodėl? — liūdnai paklausė Renisenb. — Gydytojas sakė, jog po kurio laiko jis bus stiprus, kaip ir anksčiau.

Ipis gūžtelėjo pečiais.

— Gydytojai ne viską žino. Jie tik kalba protingai ir vartoja ilgus, nesuprantamus žodžius. Keik, jeigu nori, nedorąją Nofret, tačiau tavo brangusis Jahmosas jau pasmerktas.

— O tu pats nieko nebijai, Ipi?

— Bijau? Aš? — vaikinas nusijuokė ir atmetė savo gražią galvą.

— Nofret tave ne itin mėgo, Ipi.

— Niekas man negali pakenkti, Renisenb, nebent aš pats tai leisčiau! Aš dar jaunas, tačiau esu gimęs sėkmei. O tu, Renisenb, gerai padarytum, perėjusi mano pusėn, girdi? Dažnai elgdavaisi su manim kaip su neatsakingu berniūkščiu. Tačiau dabar aš pasikeičiau. Ir kiekvieną dieną vis labiau tuo įsitikinsi. Labai greitai aš tapsiu šių namų šeimininkas. Galbūt įsakinės tėvas, ir, nors skambės jo balsas, įsakymai bus mano!

Jis žengė keletą žingsnių ir sustojęs mestelėjo per petį:

— Tad būk atsargi, Renisenb, kad man netektų nusivilti tavimi.

Renisenb stovėjo ir sekė jį akimis, kai už nugaros išgirdo žingsnius. Ji atsisuko ir pamatė Kait.

— Ką sakė Ipis, Renisenb?

— Jis sakė, kad greitai taps šių namų šeimininkas, — lėtai ištarė Renisenb.

— Štai kaip? — pasakė Kait. — O aš taip nemanau. III

Ipis lengvais žingsniais užbėgo portiko laipteliais ir įėjo į namą. Regis, jam buvo malonu matyti lovoje gulintį Jahmosą, ir jis linksmai tarė: