Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Man regis, būtina, kad kas nors tau pasakytų, nes pats nesupranti, kas iš tiesų vyksta. Išmesk iš galvos kvailą mintį, jog visos nelaimės — mirusios merginos darbas. Gyvo žmogaus ranka laikė Ipio galvą tvenkinyje, kol jis prigėrė. Ta pati ranka įbėrė nuodų į vyną, kurį gėrė Jahmosas ir Sobekas. Tu turi priešą, Imhotepai, ir jis yra šiuose namuose. Štai tau įrodymas: nuo tada, kai, paklausiusi Horio patarimo, maistą Jahmosui ruošia Renisenb arba jos prižiūrimas vergas, kai ji pati nuneša maistą, nuo tada, sakau tau, Jahmosas ėmė sveikti ir kasdien darosi vis stipresnis. Liaukis taip kvailai elgtis, Imhotepai, nustok dejuoti ir sukti galvą dėl tokių niekų. Tai tau ypač padeda Henet...

— Ak, Esą, kokia tu man neteisinga!

— Kartoju, tai tau ypač padeda Henet. Arba ji pati yra tokia pati kvailė, arba dėl kokios nors kitos priežasties...

— Teatleidžia tau Ra, Esą, už žiaurumą nelaimingai, vienišai moteriai!

Tačiau Esą, grūmodama lazda, tęsė:

— Susikaupk, Imhotepai, ir mąstyk. Tavo mirusi žmona Ašajet, kuri, tarp kitko, buvo labai miela ir nekvaila moteris, gal ir pasinaudos savo įtaka aname pasaulyje, kad padėtų tau, tačiau vargu ar galės mąstyti vietoj tavęs šiame pasaulyje! Mes turime ką nors daryti, o jeigu ne — mirčių bus dar daugiau.

— Priešas? Priešas šiuose namuose? Tu tikrai tuo tiki, Esą?

— Žinoma, tikiu, nes tai vienintelis protingas paaiškinimas.

— Vadinasi, mums visiems gresia pavojus?

— Savaime suprantama. Bet ne nuo piktųjų dvasių ir burtų, o nuo žmogaus, kuris beria nuodus į valgį bei gėrimą, kuris prisėlina prie berniuko, vėlai vakare grįžtančio iš kaimo, ir įmurkdo jo galvą į tvenkinį!

— Tas žmogus turėtų būti stiprus, — susimąstęs tarė Imhotepas.

— Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip, tačiau nesu tuo visiškai tikra. Kaime Ipis išgėrė daug alaus, nes buvo įsismaginęs ir labai pasitikėjo savimi. Galimas daiktas, grįžęs namo, jis vos laikėsi ant kojų ir neišsigando jo užkalbinusio žmogaus. Galbūt pats pasilenkė prie vandens, kad apsipraustų veidą. Tada didelės jėgos nereikia.

— Kaip tai suprasti, Esą? Nori pasakyti, kad tai padarė moteris? Bet juk tai neįmanoma! Tai neįtikėtina! Šiuose namuose negali būti priešo, nes mes apie tai žinotume. Bent jau aš tai žinočiau!

— Blogis, slypintis širdyje, ne visuomet atsispindi veide.

— Nori pasakyti, jog kuris nors iš mūsų tarnų ar vergų...

— Ne tarnas ir ne vergas, Imhotepai.

— Kuris nors iš mūsų? O gal Horis ar Kamenis? Bet Horis jau seniai tapo mūsų šeimos nariu — jis ištikimas ir vertas pasitikėjimo. Tiesa, apie Kamenį žinome mažai, tačiau mes kraujo giminės, o savo ištikimybę jis įrodė uoliai man tarnaudamas. Be to, jis šįryt atėjo manęs prašyti Renisenb rankos.

— Štai kaip? — susidomėjusi tarė Esą. — Ir ką tu pasakei?

— Ką aš galėjau pasakyti? — irzliai paklausė Imhotepas. — Argi dabar laikas kalbėti apie vedybas? Taip jam ir pasakiau.

— Ir kaip jis reagavo?

— Atsakė, kad, jo nuomone, dabar pats metas kalbėti apie vedybas, nes Renisenb nesaugu šiuose namuose.

— Įdomu, — tarė Esą. — Labai įdomu... Jai nesaugu? O aš maniau, kad ji... Mes su Horiu manėme... Tačiau dabar...

— Argi dera tuo pačiu metu kelti vestuves ir ruoštis laidotuvėms? — tęsė Imhotepas. — Tai tiesiog nepadoru. Visa provincija mus apkalbėtų.

— Dabar ne metas galvoti apie papročius, — paprieštaravo Esą. — Juolab kad balzamuotojai, regis, apsistojo pas mus amžiams. Ipiui ir Montu tai turbūt tikra palaima. Jie gerokai pralobo iš mūsų nelaimių.

— Tie šunsnukiai pakėlė kainas dar dešimčia nuošimčių! — iš karto pakeitė temą Imhotepas. — Tai neteisinga! Jie tvirtina, kad pabrango paslaugos.

— Jie kaip tik turėtų mums sumažinti kainą — juk taip dažnai naudojamės jų paslaugomis! — Esą niūriai nusišypsojo.

— Brangioji mama, — Imhotepas į ją žvelgė su siaubu, — tai ne juokai.

— Visas gyvenimas yra juokai, Imhotepai, o paskutinė juokiasi mirtis. Argi ne taip kalbama visose šventėse? Valgykite, gerkite ir linksminkitės, nes rytoj mirsite. Tai mūsų šeimai labai tinka. Iškyla tik vienas klausimas: kas mirs rytoj?

— Kaip baisiai tu kalbi! Ką gi mes galime padaryti?

— Niekuo nepasitikėti, — atsakė Esą. — Tai svarbiausia. — Ir pabrėždama pakartojo: — Niekuo nepasitikėti.

Henet ėmė raudoti.

— Kodėl tu žiūri į mane?.. Jeigu jau kas ir vertas pasitikėjimo, tai pirmiausia aš. Per visus šiuos metus tai įrodžiau. Neklausyk jos, Imhotepai.

— Nusiramink, mano geroji Henet. Žinoma, kad aš tavimi pasitikiu. Gerai žinau, kokia esi patikima ir atsidavusi.

— Iš tiesų tu nieko nežinai, — pasakė Esą. — Niekas iš mūsų nežino. Štai kur pavojus.

— Tu mane kaltini, — suinkštė Henet.

— Negaliu kaltinti, nes neturiu nei įkalčių, nei įrodymų. Aš tik įtariu.

Imhotepas įdėmiai pažvelgė į ją.

— Tu kažką įtari? Ką?

— Aš jau kelis kartus įtarinėjau, — lėtai ištarė Esą. — Pasakysiu atvirai: iš pradžių įtariau Ipį, tačiau jis mirė, vadinasi, aš klydau. Po to ėmiau įtarinėti kitą žmogų, tačiau tą pačią dieną, kai mirė Ipis, man kilo mintis apie trečiąjį...

Ji patylėjo.

— Ar Horis ir Kamenis namie? Pakviesk juos čionai, taip pat ir Renisenb iš virtuvės. Ir Kait su Jahmosu tegul ateina. Man reikia kai ką pasakyti, irtai tegul girdi visi namiškiai. II

Esą apžvelgė susirinkusią šeimą. Ji išvydo liūdną, bet švelnų Jahmoso žvilgsnį, guvią Kamenio šypseną, išsigandusias Renisenb akis, visiškai neperprantamą, bukai abejingą Kait, susirūpinusį Horio žvilgsnį, iš susierzinimo ir baimės trūkčiojantį Imhotepo veidą, bei godų smalsumą ir... pasitenkinimą Henet akyse.

„Jų veidai man nieko nesako, — pagalvojo ji. — Jie tik rodo jausmus, kurie šiuos žmones dabar valdo. Tačiau jei mano spėjimas teisingas, nusikaltėlis turi kuo nors išsiduoti.“

Ji garsiai pasakė:

— Turiu jums visiems kai ką pasakyti, tačiau pirmiausia visų akivaizdoje noriu pasikalbėti su Henet.

Henet iš karto pasikeitė: veide nebeliko godaus smalsumo bei pasitenkinimo. Ji atrodė išsigandusi.

— Tu mane įtari, Esą? — veriančiu balsu sušuko ji. — Aš taip ir žinojau! Tu apkaltinsi mane, o kaipgi aš, vargšė, ne itin sumani moterėlė, apsiginsiu? Mane nuteis ir pasmerks, neleidę net burnos praverti.

— Praverti burną tu suspėsi — tuo net neabejoju, — ironiškai tarė Esą ir pastebėjo, kad Horis nusišypsojo.

— Aš nieko nepadariau... Aš nekalta... — tęsė Henet, vis labiau puldama į isteriją. — Imhotepai, brangusis mano šeimininke, išgelbėk mane...

Ji puolė ant žemės ir apkabino Imhotepas kelius, o šis, nerasdamas žodžių savo pasipiktinimui išreikšti, glostė Henet galvą ir nerišliai murmėjo:

— Iš tiesų, Esą, aš prieštarauju... kokia gėda...

— Aš jos dar niekuo nekaltinau, — pertraukė jį Esą. — Neturėdama įrodymų, aš nieko nekaltinu. Tik prašau Henet paaiškinti, ką reiškia jos pasakyti žodžiai.

— Aš nieko nesakiau, visiškai nieko...

— Ne, tu sakei, — pareiškė Esą. — Tuos žodžius aš girdėjau savo ausimis, o mano klausa, priešingai nei regėjimas, yra gera. Tu sakei, jog kažką žinai apie Horį. Taigi aš klausiu tavęs: ką tu apie jį žinai?

Horis atrodė šiek tiek nustebęs.

— Taip, Henet, — tarė jis. — Ką tu žinai apie mane? Pasakyk mums.

Henet pritūpė ir nusišluostė akis. Tą akimirką ji atrodė pikta ir užsispyrusi.