Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Renisenb pažvelgė į brolį. Paprastai nedrąsiame jo veide spindėjo didžiulis ryžtas.

— Tu man labai geras, Jahmosai, — su dėkingumu tarė ji. — Tačiau aš sutikau ne per prievartą. Ankstesnis gyvenimas čia, į kurį taip džiaugiausi sugrįžusi, baigėsi. Mes kartu su Kameniu pradėsime naują gyvenimą ir būsime kaip tikri brolis ir sesuo.

— Jeigu tu esi tikra...

— Aš esu tikra, — tarė Renisenb ir, meiliai nusišypsojusi, išėjo iš didžiosios salės.

Moteris patraukė per kiemą ir pamatė ant tvenkinio kranto žaidžiančius Kamenį ir Teti. Renisenb prisiartino labai tyliai ir žiūrėjo į juos, likdama nepastebėta. Atrodė, kad Kameniui, kaip visuomet linksmai nusiteikusiam, žaidimas patiko ne mažiau, nei vaikui. Renisenb širdis suvirpėjo. „Jis bus geras tėvas Teti“, — pagalvojo ji.

Tuomet Kamenis pasuko galvą ir, pamatęs ją, kvatodamas atsistojo.

— Iš Teti lėlės mes padarėme Ka žynį, — pasakė jis. — Jis atnašauja aukas ir rūpinasi apeigomis kapvietėje.

— Jo vardas Meripta, — paaiškino Teti. Mergaitė buvo labai rimta. — Žynys turi du vaikus ir raštininką, panašų į Horį.

Kamenis nusijuokė.

— Teti labai protinga, — pasakė jis. — Be to, stipri ir graži.

Paskui jis pažvelgė į Renisenb. Kupiname švelnumo žvilgsnyje ji perskaitė vyriškio mintis apie vaikus, kuriuos Renisenb jam pagimdys. Ji susijaudino, nors kartu ir giliai nuliūdo. Tokią akimirką jo akyse moteris norėjo išvysti tik savo atvaizdą. „Kodėl jis negalvoja vien tik apie mane?“ — mąstė Renisenb. Tačiau šis jausmas greitai dingo, ir ji švelniai nusišypsojo Kameniui.

— Tėvas kalbėjosi su manimi, — pasakė ji.

— Ir tu sutikai?

— Taip, — akimirką padvejojusi, atsakė Renisenb.

Paskutinis žodis buvo tartas — viskas baigta ir nuspręsta.

Tačiau kodėl ji jaučiasi tokia pavargusi ir abejinga?

— Renisenb!

— Taip, Kameni...

— Ar plauksi su manimi valtele? Aš visuomet norėjau paplaukioti su tavim upe.

Keista, kad jis prakalbo apie tai. Juk kai pirmą kartą pamatė Kamenį, ji pagalvojo apie kvadratinę burę, upę ir besišypsantį Kėjaus veidą. Dabar ji jau nebepamena Kėjaus veido — jo vietoje po bure sėdės ir jai šypsosis Kamenis...

Tai padarė mirtis. Tik mirtis. Galima sakyti: „Mačiau tą, mačiau aną“, tačiau tai bus tik žodžiai. Iš tikrųjų tu nieko nematei. Mirusieji neatgyja ir prisiminimai išblanksta... Tačiau ji turi Teti. Ši maža mergaitė — naujas gyvenimas, kuris, kaip kasmetinio potvynio vandenys, nusineša visa, kas sena, ir paruošia dirvą naujam derliui. Ką pasakė Kait? „Šeimos moterys turi laikytis drauge“. Pagaliau kas Renisenb tokia? Viso labo tik viena iš šių namų moterų — Renisenb ar kokia kita moteris... Argi ne vis vien?..

Staiga ji išgirdo atkaklų ir kiek susirūpinusį Kamenio balsą.

— Apie ką galvoji, Renisenb? Mintimis kartais nukeliauji labai toli... Ar paplaukiosi su manimi upe?

— Taip, Kameni, paplaukiosiu.

— Drauge paimsime ir Teti. II

„Tai panašu į sapną, — pagalvojo Renisenb, — valtis, burė, Kamenis, aš ir Teti.“ Jie pabėgo nuo mirties ir jos baimės. Tai naujo gyvenimo pradžia. Kamenis kažką kalbėjo, o ji tarsi apimta ekstazės atsakinėjo... „Tai mano gyvenimas, — mąstė ji, — ir nuo jo nepabėgsi...“ Paskui apstulbusi pagalvojo: „Kodėl aš visą laiką sakau „pabėgti“? Kurgi aš galėčiau pabėgti?“ Ir staiga Renisenb vėl prieš akis iškilo kambarėlis šalia kapvietės, kur parėmusi ranka smakrą sėdi ji... „Bet tai ne tikras gyvenimas. Tikrasis gyvenimas čia , ir pabėgti nuo jo neįmanoma — iki pat mirties... — mąstė ji.

Kamenis pririšo valtį, ir ji išlipo į krantą. Vyriškis iškėlė Teti. Mergaitė apsivijo jo kaklą rankomis ir netyčia nutraukė virvelę, ant kurios kabėjo amuletas. Jis nukrito prie Renisenb kojų, ir moteris pakėlė amuletą. Tai buvo ankas26, nukaltas iš aukso ir sidabro lydinio.

— Ak, kaip gaila! — apgailestaudama sušuko ji. — Amuletas sulinko. Atsargiau, — perspėjo Renisenb, kai Kamenis jį paėmė, — gali sulūžti.

Tačiau Kamenis savo stipriais pirštais jį sulenkė dar labiau ir tyčia perlaužė per pusę.

— Ką tu padarei?

— Paimk vieną dalį, Renisenb, o aš paimsiu kitą. Tai reikš, kad mes esame dvi vienos visumos dalys.

Kamenis ištiesė dalį amuleto ir tuo metu, kai Renisenb jau ruošėsi imti, ją nusmelkė viena mintis, kad moteris net aiktelėjo.

— Kas atsitiko, Renisenb?

— Nofret.

— Ką čia šneki? Kuo čia dėta Nofret?

Nė kiek neabejodama savo spėjimu, Renisenb prakalbo:

— Perlaužtas amuletas Nofret papuošalų dėžutėje. Tai tu jį davei... Tu ir Nofret... Dabar aš viską suprantu. Štai kodėl ji buvo tokia nelaiminga. Ir aš žinau, kas padėjo papuošalų dėžutę mano kambaryje. Viską žinau... Nemeluok man, Kameni. Sakau tau, aš žinau...

Bet Kamenis ir nesigynė. Jis stovėjo ir žiūrėjo Renisenb tiesiai į akis, o kai prašneko, balsas skambėjo dusliai, veide pirmą kartą nebuvo šypsenos:

— Neketinu tau meluoti, Renisenb.

Akimirką suraukęs antakius jis tylėjo, tarsi mėgindamas surikiuoti savo mintis.

— Šiaip ar taip, Renisenb, džiaugiuosi, kad tu žinai. Nors nėra visiškai taip, kaip tu manai.

— Tu davei jai perlaužtą amuletą taip, kaip man dabar, ir pasakei, jog esate dvi vienos visumos dalys. Štai kaip tu pasakei.

— Tu pyksti, Renisenb, tačiau aš džiaugiuosi, nes tai tik įrodo, jog myli mane. Bet, šiaip ar taip, noriu, kad suprastum. Ne aš, o ji man davė amuletą... — Jis patylėjo. — Galbūt tu netiki manimi, tačiau tai tiesa. Prisiekiu, tai tiesa.

Jai prieš akis iškilo niūrus, liūdnas Nofret veidas.

— Pamėgink suprasti, Renisenb, — guviai tęsė Kamenis. — Nofret buvo labai graži. Tai glostė mano savimeilę ir buvo malonus jos dėmesys. Ir kam nebūtų malonus? Bet iš tiesų aš niekuomet jos nemylėjau...

Renisenb pajuto keistą gailestį mirusiai merginai. Kamenis nemylėjo Nofret, tačiau ji skausmingai ir beviltiškai mylėjo Kamenį. Kaip tik šioje pačioje vietoje, ant Nilo kranto, tą rytą ji užkalbino Nofret, siūlydama savo draugystę bei seserišką meilę. Ji gerai prisiminė, kokią neapykantą ir kančią sukėlėjos pasiūlymas Nofret. Dabar visiškai aišku, kodėl ji taip elgėsi. Vargšė Nofret — nervingo, pagyvenusio vyro sugulovė, degė iš meilės linksmam, nerūpestingam ir gražiam jaunuoliui, kuriam ji mažai ką, o gal ir visai nieko nereiškė.

— Argi tu nesupranti, Renisenb, — įsikarščiavęs aiškino Kamenis, — vos tik čia atvykau, pamilau tave iš pirmo žvilgsnio. Nuo to laiko apie nieką kitą daugiau negalvojau. Nofret iš karto tai pastebėjo.

„Taip, — pamanė Renisenb, — Nofret tai pastebėjo“. Nuo tos akimirkos Nofret ėmė jos nekęsti. Tačiau Renisenb dėl to merginos nekaltino.

— Aš netgi nenorėjau rašyti laiško tavo tėvui. Daugiau nenorėjau dalyvauti Nofret intrigose. Tačiau atsisakyti buvo sunku. Pamėgink tai suprasti.

— Taip, taip, — nekantraudama tarė Renisenb. — Tačiau tai dabar visai nesvarbu. Vargšė Nofret buvo labai nelaiminga. Tikriausiai ji karštai tave mylėjo.

— Na, o aš jos nemylėjau, — ūmiai rėžė Kamenis.

— Tu žiaurus, — pasakė Renisenb.

— Ne, paprasčiausiai aš esu vyras. Nemėgstu, kai moteris ima varginti savo meile. Man nereikėjo Nofret. Man reikėjo tavęs. Renisenb, negali už tai pykti!

Ji nenorom nusišypsojo.

— Neleiskim mirusiai Nofret kelti nesantaikos tarp mudviejų gyvųjų. Aš myliu tave, Renisenb, o tu myli mane, ir tai svarbiausia.