Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Iš ankstesnio Imhotepo teliko šešėlis. Dingo pasipūtimas, pasitikėjimas savimi, ir jis virto susitraukusiu, irzliu seniu. Dabar jis pasikliovė tik savo motinos nepalaužiama valia bei ryžtu. O pati Esą bijojo, labai bijojo ką nors ne taip pasakyti. Nuo jos neapgalvoto žodžio galėjo priklausyti kieno nors gyvenimas.

Pagaliau ji sutiko, jog mintis apie vedybas visai protinga, ir kad nėra laiko ieškoti vyro tarp įtakingesnių jų klano narių. Galų gale moters linija yra svarbesnė — jos vyras bus tik palikimo, kuris atiteks Renisenb ir jos vaikams, valdytojas.

Taigi reikėjo pasirinkti arba Horį, garbingą, seną ir ištikimą draugą, smulkaus žemvaldžio, kurio žemės ribojosi su jų valdomis, sūnų, arba jaunąjį Kamenį, kuris atseit jų giminaitis.

Prieš atsakydama, Esą ilgai ir įtempusi paskutines jėgas svarstė. Netinkamas žodis būtų galėjęs prišaukti nelaimę. Pagaliau ji valdingai pareiškė: Renisenb vyru turi tapti Kamenis. Paskelbti šį sprendimą ir surengti dėl gedulo namuose neilgai trunkančias vestuves reikėtų po savaitės. Žinoma, jeigu Renisenb sutiks. Kamenis — puikus jaunuolis, vaikai turėtų būti stiprūs. Be to, jie myli vienas kitą.

„Na, ką gi, — pagalvojo Esą, — burtai mesti.“ Ant žaidimų lentos žengtas lemtingas žingsnis. Dabar nuo jos niekas nebepriklausė. Senutė padarė tai, ką manė esant reikalinga. Jeigu tai buvo rizikinga — ką gi, Esą ne mažiau nei Ipis mėgo rungtis prie žaidimų lentos. Negali visą gyvenimą saugotis. Jeigu nori laimėti — rizikuok.

Grįžusi į savo kambarį, ji įtariai apsidairė ir ypač atidžiai apžiūrėjo didžiulį vyno ąsotį. Jis buvo uždengtas ir užantspauduotas būtent taip, kaip Esą paliko. Prieš išeidama iš kambario, ji visuomet ąsotį užantspauduodavo, o antspaudą saugumo sumetimais pasikabindavo ant kaklo.

„Taip, dabar aš nerizikuoju“, — piktdžiugiškai sukikeno Esą. Ne taip jau lengva nužudyti senę. Jos žino gyvenimo vertę ir daugybę gudrybių. Rytoj...

Ji pašaukė savo mažąją vergę.

— Ar nežinai, kur Horis?

— Tikriausiai viršuje, kambarėlyje šalia kapvietės.

Esą patenkinta linktelėjo.

— Nueik pas jį ir pasakyk, kad rytoj ryte, kai Imhotepas ir Jahmosas su Kameniu bus išėję į laukus, o Kait žais su vaikais prie tvenkinio, jis ateitų pas mane. Ar supratai? Pakartok.

Mažoji vergė pakartojo, ir Esą ją išsiuntė.

Taip, jos planas visai neblogas. Pokalbio su Horiu niekas negirdės, nes ir Henet ji ko nors išsiųs į audyklas. Esą įspės Horį, kas jų laukia, ir bus galima laisvai pasikalbėti.

Kai juodaodė mergaitė pranešė, kad Horis būtinai ateis, Esą su palengvėjimu atsiduso. Dabar, kai viskas buvo sutvarkyta, ji pajuto, kaip nuovargis tarsi potvynis užliejo visą kūną. Ji liepė mergaitei atnešti indelį su saldžiai kvepiančiu tepalu ir juo įtrinti jos rankas bei kojas. Ritmingi judesiai nuramino, o tepalas sumažino kaulų skausmą. Pagaliau ji išsitiesė ir padėjo galvą ant medinio priegalvio. Akimirksniu išgaravo baimė, ir moteris užmigo.

Esą atsibudo pajutusi šaltį. Buvo jau gana vėlu. Rankos ir kojos sustingusios... Kūnas tarsi apmiręs. Senutė jautė, kaip stingsta jos smegenys, paralyžiuojama valia, kaip vis lėčiau ir lėčiau plaka širdis.

„Tai mirtis.. — pagalvojo ji. Keista mirtis, netikėta, be jokių įspėjamųjų ženklų. „Taip miršta seniai — pamanė ji. Ir staiga Esai dingtelėjo: tai nėra natūrali mirtis! Tai priešo iš tamsos suduotas smūgis. Nuodai... Tačiau kaip? Kada? Viskas, ką ji valgė ir gėrė, išmėgino kiti ir liko gyvi. Čia negalėjo būti nė menkiausios klaidos. Tuomet kaip? Kada? Sukaupusi paskutines protines galias, Esą mėgino įminti paslaptį. Prieš mirdama ji turi tai sužinoti. Senutė jautė, kad sunkumas vis labiau spaudžia krūtinę, o mirtinas šaltis stingdo širdį. Kvėpavimas tapo sunkus ir skausmingas. Kaip priešas sugebėjo tai padaryti?

Ir staiga tarsi iš praeities prisiminimuose išniro vaizdas: jos tėvas rodė, kaip avinėlio oda gali sugerti kai kuriuos nuodus. Avies taukai — kvapnusis tepalas, pagamintas iš avies taukų. Štai kokiu būdu priešas ją pasiekė. Indas su saldžiai kvepiančiu tepalu — būtinas kiekvienos egiptietės reikmuo. Jame ir buvo nuodų...

O rytoj... Horis... Jis jau nesužinos... Esą negalės jam pasakyti... Jau per vėlu...

Ryte išsigandusi mažoji vergė bėgiojo po namus ir šaukė, kad jos ponia mirė miegodama.

Imhotepas stovėjo ir žiūrėjo į mirusią Esą. Jo veide galėjai įžiūrėti sielvartą, bet ne įtarimą.

— Motinos mirtis buvo visiškai natūrali... Nuo senatvės, — pasakė jis. — Ji buvo labai sena. Be jokios abejonės, Esai jau buvo pats metas keliauti pas Ozyrį, o visos mūsų bėdos ir sielvartas tik pagreitino jos mirtį. Tačiau mirtis, regis, buvo lengva. Ra malonės dėka motina mirė ne nuo žmogaus ar piktųjų dvasių rankos. Nematyti jokių smurto žymių. Pažiūrėkite, koks ramus jos veidas.

Renisenb verkė, o Jahmosas ją guodė. Henet dūsavo ir linkčiojo galva, vis kartodama, jog visuomet buvo atsidavusi Esai, ir jos mirtis — didžiulė netektis. Kamenis liovėsi dainuoti ir vaikščiojo, nutaisęs liūdną veidą.

Horis irgi žiūrėjo į mirusiąją. Būtent tą valandą ji buvo liepusi ateiti. Horis vis svarstė, ką ji norėjo jam pasakyti. Be abejoji ketino pasakyti kažką konkretaus. Bet jis jau niekada to nesužinos. „O gal aš ir pats atspėsiu...“ — pagalvojo jis.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Antras vasaros mėnuo, šešiolikta diena

— Hori, ar ji buvo nužudyta?

— Manau, kad taip, Renisenb.

— Kaip?

— Nežinau.

— Bet ji buvo tokia atsargi, — moters balse skambėjo liūdesys ir sumišimas. — Senelė ėmėsi visų atsargumo priemonių. Viską, ką ji valgydavo ir gerdavo, išbandydavo vergai.

— Žinau, Renisenb. Bet, šiaip ar taip, manau, kad ji buvo nužudyta.

— Senelė buvo pati išmintingiausia iš mūsų ir manė, jog jai tikrai nieko neatsitiks. Hori, čia turbūt vyksta neįtikėtini dalykai! Atrodo, kad šį kartą tai piktųjų dvasių darbas.

— Tu tiki šiom pasakom, nes taip paprasčiausia viską paaiškinti. Žmonės visuomet taip elgiasi. Pati Esą nieku gyvu nebūtų tuo patikėjusi. Jeigu ji suprato, kad miršta, tai nė kiek neabejojo, kad tai žmogaus rankų darbas.

— Ar ji ką nors žinojo?

— Taip. Ir pernelyg atvirai išsakė savo įtarimus, todėl tapo pavojinga priešui. Esos mirtis įrodo, kad įtarimai buvo teisingi.

— Ar ji tau pasakė, kas yra tas žmogus?

— Ne, — atsakė Horis, — nepasakė. Ji niekada neištarė jo vardo. Nepaisant to, esu įsitikinęs, jog mūsų mintys sutapo.

— Tokiu atveju, Hori, turi man pasakyti, kad ir aš jo pasisaugočiau.

— Ne, Renisenb, man labai brangi tavo gyvybė, todėl negaliu sakyti.

— Argi aš saugi?

Horio veidas apsiniaukė.

— Ne, Renisenb, tu nesi saugi. Niekas nėra saugus. Tačiau jeigu sužinosi tiesą, pavojus padidės, nes žudikas, nepaisant jokios rizikos, stengsis tučtuojau tave pašalinti.

— O kaipgi tu, Hori? Juk tu žinai.

— Manau, kad žinau, — pataisė jis. — Tačiau niekada neišsidaviau ir to neparodžiau. Esą pasielgė labai neprotingai. Ji parodė, kurlink veda jos mintys. Nereikėjo taip elgtis. Vėliau jai taip ir pasakiau.

— Bet tu, Hori... Jeigu tau kas nors atsitiks...

Renisenb nutilo, nes Horis žvelgė jai tiesiai į akis. Jo liūdnas, atidus žvilgsnis skverbėsi į mintis ir širdį...

Jis švelniai paėmė Renisenb rankas į savąsias.

— Nebijok dėl manęs, mažoji Renisenb... Viskas bus gerai.

„Jeigu Horis taip sako, vadinasi, iš tiesų viskas bus gerai“, — pagalvojo Renisenb. Ji juto keistą pasitenkinimą, ramybę ir tyrą laimę... Toks nuostabus jausmas, nepasiekiamas, kaip tie toliai, kuriuos ji regi nuo kapvietės uolos. Toliai, kurių nepasiekia triukšmingi žmonių reikalavimai ir draudimai.