Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Staiga ji išgirdo griežtą savo balsą:

— Aš išteku už Kamenio.

Horis kaip niekur nieko paleido jos rankas.

— Žinau, Renisenb.

— Jie... mano tėvas... Jie mano, kad taip bus geriausia.

— Žinau, — tarė jis ir nuėjo.

Atrodė, jog kiemą supančios sienos priartėjo, o balsai, sklindantys iš namo ir pašiūrės, ėmė skambėti garsiau. Renisenb galvoje gaudė viena mintis: „Horis nueina...“

— Hori, kur tu eini? — nedrąsiai šūktelėjo jam.

— Į laukus, kartu su Jahmosu. Pjūtis jau beveik baigta. Reikia daug ką paskaičiuoti ir užrašyti.

— O Kamenis?

— Kamenis eis su mumis.

— Aš bijau čia pasilikti, — sušuko Renisenb. — Taip, bijau čia būti netgi dieną, kai aplinkui pilna tarnų, o dangumi plaukia Ra.

Jis apsisuko ir grįžo.

— Nebijok, Renisenb. Prisiekiu, jog tau nėra ko bijoti. Bent jau šiandien.

— O rytoj?

— Gyvenk šia diena. O šiandien tau negresia joks pavojus.

Renisenb pažvelgė į jį ir susiraukė.

— Tačiau mums vis dar gresia pavojus? Jahmosui, mano tėvui, man? Tu manai... jog aš nesu ta, kuriai gresia pavojus pirmiausia?

— Pasistenk apie tai negalvoti, Renisenb. Darau viską, ką galiu, nors tau gali pasirodyti, kad nieko nedarau.

— Aišku... — Renisenb susirūpinusi pažvelgė į jį. — Taip, aš suprantu. Pirmiausia Jahmoso eilė. Priešas jau du kartus mėgino nunuodyti ir jam nepavyko. Pamėgins ir trečią kartą. Štai kodėl tu nori būti šalia jo. Tu nori jį apsaugoti. O paskui ateis tėvo ir mano eilė. Kažkas taip nekenčia mūsų šeimos, kad...

— Tyliau! Geriau apie tai nekalbėti. Pasitikėk manim, Renisenb. Ir pamėgink nugalėti baimę.

— Aš tikiu tavimi, Hori. Tu neleisi man numirti... Aš labai myliu gyvenimą ir nenoriu išeiti iš jo.

— Tu ir neišeisi, Renisenb.

— Irtu, Hori.

— Ir aš taip pat.

Jie nusišypsojo vienas kitam, ir Horis nuėjo ieškoti Jahmoso. II

Parietusi po savimi kojas, Renisenb stebėjo Kait. Ši padėjo vaikams iš molio lipdyti žaislus. Energingai pirštais minkydama molį, ji mokė du rimtus berniukus, ką ir kaip daryti. Kait veidas buvo toks, kaip ir visuomet — negražus, neišraiškingas, tačiau geraširdis. Atrodė, jog aplinkui tvyranti smurto ir mirties baimė jos nė kiek nepaveikė...

Nors Horis liepė apie nieką negalvoti, bet net ir labai norėdama ji negalėjo įvykdyti šio prašymo. Jeigu Horis ir Esą žinojo, kas yra priešas, tai kodėl ji negali žinoti? Galbūt nežinodama ir ji būtų saugesnė, tačiau kaip atsispirti troškimui nugalėti nežinomybę? Ji tikrai norėjo žinoti. O išsiaiškinti turėtų būti labai lengva. Be abejo, tėvas negalėjo trokšti savo vaikų mirties. Vadinasi, lieka... Kas lieka? Lieka tik du žmonės: Kait ir Henet... Abi moterys... Kokios galėtų būti priežastys? Tiesa, Henet jų visų nekenčia... Taip, tikrai nekenčia. Ji prisipažino, kad negali pakęsti Renisenb, tai kodėl gi ji negalėtų į austi neapykantos ir visiems kitiems? Renisenb pamėgino įsiskverbti į miglotas, kankinančias Henet mintis. Ji gyveno ir dirbo čia daugybę metų, nuolatos kalbėjo apie savo atsidavimą, melavo, šnipinėjo bei visus kiršino... Henet atvyko čia prieš daugelį metų kaip vargšė kilmingos ir gražios ponios giminaitė. Matė, kokia laiminga ši graži ponia su savo vyru ir vaikais. Pačią vyras pametė, o vienintelis vaikas mirė... Taip, tai galėjo tapti priežastimi. Renisenb prisiminė, kaip kartą teko matyti žaizdą nuo žeberklo. Iš išorės ji užgijo greitai, tačiau viduje ėmė pūliuoti, o sužeista ranka ištino ir sukietėjo. Tada atėjo gydytojas ir, perskaitęs reikiamą užkeikimą, įsmeigė nedidelį peilį į kietą, ištinusią ranką. Jis tarsi sugriovė užtvanką. Iš rankos pliūptelėjo srovė dvokiančių pūlių... Tikriausiai taip pat atsitiko ir Henet. Širdgėla bei skriaudos, regis, greitai užsimiršo, tačiau giliai viduje kaupėsi nuodai, kurie išsiveržė didžiule neapykanta ir pykčiu.

Ar Henet jautė neapykantą ir Imhotepui? Tikrai ne. Daugelį metų ji šokinėjo aplink tėvą, pataikavo ir meilikavo jam... Imhotepas besąlygiškai pasitikėjo Henet. Tikriausiai ji neapsimetinėjo. Jeigu Henet iš tiesų buvo atsidavusi Imhotepui, argi galėtų suteikti jam tiek daug sielvarto? O jeigu ji nekentė ir Imhotepo? Nekentėjo visą gyvenimą? Ir tyčia meilikaudavo, siekdama iškelti aikštėn jo silpnybes? O gal Imhotepo ji nekentė labiausiai iš visų? Tuomet iškrypusiam, blogio užvaldytam protui nėra nieko maloniau nei leisti savo priešui stebėti, kaip vienas po kito miršta jo vaikai...

— Kas tau, Renisenb? — Į ją spoksojo Kait. — Tu taip keistai atrodai.

Renisenb atsistojo.

— Atrodo, mane tuoj supykins, — pasakė ji.

Tai buvo tiesa. Nuo paveikslo, kurį ji pati mintyse nupiešė, ją apėmė šleikštulys. Kait suprato jos žodžius tiesiogiai.

— Tikriausiai valgei per daug žalių datulių, o gal žuvis buvo pasenusi.

— Ne, ne, tai ne nuo maisto, o nuo to, kas čia vyksta.

— Ak, štai kaip, — Kait atsakė taip abejingai, jog Renisenb nustebusi pažvelgė į ją.

— Argi tu nebijai, Kait?

— Ne, nebijau, — Kait susimąstė. — Jeigu kas nors atsitiktų Imhotepui, vaikais pasirūpintų Horis. Jis saugotų jų palikimą.

— Tuo rūpinsis Jahmosas.

— Jahmosas irgi mirs.

— Kait, kaip tu gali apie tai šitaip ramiai kalbėti? Tau nerūpi, kad mirs tėvas ir Jahmosas, ar ne?

Akimirką Kait mąstė, o paskui gūžtelėjo pečiais.

— Mes abi moterys, todėl kalbėkim atvirai. Visuomet maniau, kad Imhotepas neteisingas tironas. Dėl tos sugulovės jis buvo toks žiaurus ir ketino atimti palikimą iš savų vaikų. Niekada nemėgau Imhotepo. O Jahmosas — tuščia vieta. Satipi visuomet jį valdė. Tik po jos mirties Jahmosas ėmė vadovauti ir įsakinėti. Bet jis visuomet teiks pirmenybę savo vaikams, ir tai visai suprantama. Todėl, jeigu jam lemta mirti, tai bus tik į naudą mano vaikams. Štai kaip aš galvoju. Horis neturi vaikų ir yra teisingas. Žinoma, visi tie įvykiai labai liūdni, tačiau pastaruoju metu aš vis daugiau galvoju, kad tai išeis į gera.

— Kait, kaip gali taip ramiai samprotauti, kai tavo pačios vyras, kurį, rodos, mylėjai, buvo nužudytas pats pirmas?

Nenusakoma išraiška šmėstelėjo Kait veide. Ji metė žvilgsnį į Renisenb, kuriame aiškiai buvo justi niekinanti ironija.

— Renisenb, kartais tu labai panaši į Teti. Prisiekiu, tu toks pat vaikas, kaip ir ji!

— Tu neliūdi dėl Sobeko mirties, — lėtai ištarė Renisenb. — Aš tai pastebėjau.

— Liaukis, Renisenb, aš laikiausi visų elgesio normų. Žinau, kaip turi elgtis moteris, ką tik tapusi našle.

— Taip, tau nieko neprikiši... Vadinasi, tu nemylėjai Sobeko?

— O kodėl aš turėjau jį mylėti? — gūžtelėjo pečiais Kait.

— Kait! Jis buvo tavo vyras, tavo vaikų tėvas!

Kait veido išraiška tapo švelnesnė. Ji pažvelgė į berniukus, iš molio lipdančius žaisliukus, paskui ten, kur čiauškėdama ir maskatuodama mažomis kojytėmis ritinėjosi Ank.

— Taip, jis buvo mano vaikų tėvas ir už tai aš dėkinga. Bet kas daugiau jis man buvo? Gražus pagyrūnas, kuris nuolat eidavo pas kitas moteris. Jis į namus neparvedė naujos sesers, padorios, kuklios moters, kuri mums visiems padėtų. Ne, jis eidavo į namus, turėjusius blogą vardą, ir išleisdavo daug vario bei aukso gėrimams ir brangioms šokėjoms. Visa laimė, kad Imhotepas laikė jį pažabojęs ir versdavo smulkiai atsiskaityti už kiekvieną pardavimo sandėrį. Kodėl turėjau mylėti ir gerbti tokį žmogų? Ir apskritai, kas yra vyrai? Jie reikalingi tik vaikams pradėti, štai ir viskas. Žmonijos stiprybė yra moterys. Būtent mes, Renisenb, savo vaikams atiduodame viską, ką turime. O vyrai tegul pradeda vaikus ir gali mirti...