Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Bet Jahmosas buvo su tavimi laukuose.

— Taip, paskutinę valandą. Bet argi tu nepastebėjai, jog Nofret kūnas buvo atšalęs? Juk pati lietei jos skruostą. Pamanei, kad ji ką tik nukrito, bet tai neįmanoma. Nofret buvo mirusi mažiausiai dvi valandas, kitaip tokioje kaitrioje saulėje jos veidas nebūtų tau pasirodęs toks šaltas. Satipi matė, kaip tai atsitiko. Štai ji ir slampinėjo aplinkui, išsigandusi ir nežinodama, ką daryti. O kai pamatė ateinant tave, pamėgino užkirsti kelią.

— Hori, kada visa tai supratai?

— Atrodo, gana greitai. Šią mintį man pakišo Satipi elgesys. Buvo akivaizdu, jog ji kažko bijo, ir netrukus įsitikinau, kad ji bijo Jahmoso. Satipi liovėsi jį ūdyti ir netgi buvo pasiryžusi besąlygiškai paklusti. Supranti, Nofret nužudymas ją sukrėtė. Jahmosas, kurį ji niekino už nuolankumą, pasirodė esąs žudikas. Visas Satipi pasaulis apvirto aukštyn kojom. Kaip ir daugelis vaidingų moterų, Satipi buvo bailė. Šis naujasis Jahmosas ją išgąsdino. Iš baimės ji pradėjo kalbėti per miegus, ir Jahmosas greitai suvokė, kad žmona tapo pavojinga...

O dabar, Renisenb, pamėgink suprasti, ką tą dieną matei savo akimis. Satipi išvydo visai ne Nofret šmėklą, o tai, ką šiandien pamatei tu. Savo vyro veide Satipi perskaitė, jog jis ketina numesti ją nuo uolos taip pat, kaip numetė ir Nofret. Iš baimės ji žengė žingsnį į šalį ir krito žemyn. Paskutinis jos žodis prieš amžiams užveriant lūpas buvo „Nofret“. Satipi mėgino pasakyti, kad Nofret nužudė Jahmosas.

Akimirką patylėjęs, Horis tęsė:

— O Esai tiesą padėjo atskleisti visiškai atsitiktinai Henet ištarti žodžiai. Ši pasiskundė, jog aš žiūriu ne į ją, o tarsi į kažką, esantį jai už nugaros, nors iš tiesų ten nieko nėra. Ir tuoj pat prašneko apie Satipi. Štai tada Esą ir suprato, jog viskas daug paprasčiau, negu ji manė iš pradžių. Satipi nežiūrėjo į kažką už Jahmoso nugaros, ji žiūrėjo į patį Jahmosą. Kad patikrintų savo spėjimą, sušaukusi visus namiškius, Esą miglotai prakalbo apie tai, kas galėjo būti suprantama vien tik Jahmosui. Žinoma, jeigu įtarimai pasirodytų teisingi. Jos žodžiai nustebino Jahmosą, ir akimirkai tavo brolio veidas persimainė. Tačiau to pakako, kad Esą įsitikintų, jog neklydo. Bet tada ir Jahmosas suprato, kad Esą jį įtaria. O jeigu jau kilo įtarimas, tai sužinoti tiesą ne taip jau sunku. Ypač prisiminus istoriją su piemenėliu, kuris buvo taip atsidavęs savo šeimininkui Jahmosui, jog galėjo įvykdyti bet kokį jo paliepimą... Netgi išgerti nuodų, kurie užtikrino, jog berniukas jau niekada nebepabus...

— O, Hori, kaip sunku patikėti, kad Jahmosas galėjo tai padaryti. Kodėl jis nužudė Nofret, aš dar galiu suprasti, tačiau kam žudyti visus kitus?

— Tai sunku paaiškinti, Renisenb. Jeigu žmogaus širdis atvira blogiui, tuomet jis ima vešėti kaip piktžolės javų lauke. Galimas daiktas, kad Jahmosas visą gyvenimą buvo linkęs į smurtą, tačiau negalėjo tam ryžtis. Jis niekino save už tokį nuolankumą bei paklusnumą. Greičiausiai, nužudęs Nofret, jis pajuto, kaip saldu valdyti. Pirmoji jam leido tai suprasti Satipi. Ta, kuri visuomet gąsdino ir įžeidinėjo, staiga tapo nuolanki, ėmėjo bijoti. Visos nuoskaudos, kurias jis ilgai kaupė širdyje, sukilo kaip ta gyvatė ant šio takelio. Sobekas buvo gražesnis, o Ipis protingesnis už jį, todėl brolių turėjo nelikti. Jis, Jahmosas, turėjo tapti namų šeimininku, vieninteliu tėvo ramsčiu ir paguoda! Satipi mirtis tik sustiprino norą žudyti. Dėl to jis jautėsi dar galingesnis. Tačiau blogis aptemdė protą ir visiškai užvaldė tavo brolį.

Tau, Renisenb, jis nejautė neapykantos. Kol Jahmosas dar sugebėjo mylėti, jis tave mylėjo. Tačiau dabar jis negalėjo pakęsti net minties, jog su tavo vyru reikės dalintis nuosavybę. Mano galva, Esą pritarė tavo vedyboms su Kameniu dėl dviejų priežasčių: jeigu Jahmosas vėl būtų smogęs, tai auka turbūt taptų Kamenis, o ne tu. Šiaip ar taip, ji pavedė man saugoti tave. O antroji priežastis tokia: Esą buvo drąsi — ji norėjo visa tai užbaigti. Jahmosą aš nuolat sekiau, nors jis ir nežinojo, ką aš įtariu. Jį reikėjo pagauti su įkalčiais.

— Tu taip ir padarei, — pasakė Renisenb. — O, Hori, aš taip išsigandau, kai atsisukau ir pamačiau jį.

— Žinau, Renisenb. Tačiau tai reikėjo padaryti. Kol buvau šalia Jahmoso, tau negrėsė joks pavojus, tačiau tai negalėjo tęstis amžinai. Aš supratau, kad jei tik atsiras galimybė numesti tave nuo uolos toje pačioje vietoje, jis būtinai taip ir padarys. Tuomet vėl bus galima apkaltinti mirusios Nofret šmėklą.

— Vadinasi, žinutė, kurią man perdavė Henet, buvo ne nuo tavęs?

Horis papurtė galvą.

— Aš neprašiau perduoti jokios žinutės.

— Tuomet kodėl Henet... — Renisenb nutilo ir papurtė galvą. — Nesuprantu, kokį vaidmenį čia vaidino Henet.

— Manau, kad Henet žinojo tiesą, — susimąstęs tarė Horis. — Šiandien ryte ji aiškiai leido Jahmosui tai suprasti. O tai labai pavojinga. Jis pasinaudojo Henet, kad prisiviliotų tave čionai, o ji mielai tai padarė, nes nekenčia tavęs, Renisenb...

— Aš žinau.

— O paskui... įdomu, kas atsitiko paskui? Henet buvo įsitikinusi, kad žinodama tiesą ji gali valdyti. Bet aš netikiu, kad Jahmosas būtų palikęs ją gyvą. Galbūt ji jau dabar...

Renisenb nukrėtė šiurpas.

— Jahmosas išprotėjo, — pasakė ji. — Mano brolį apsėdo piktosios dvasios. Anksčiau jis toks nebuvo.

— Ne, nebuvo, bet vis dėlto... Pameni, Renisenb, aš tau pasakojau atsitikimą iš Sobeko ir Jahmoso vaikystės. Sobekas daužė Jahmosui galvą, o paskui pribėgo išbalusi, labai išsigandusi jūsų motina ir pasakė: „Tai pavojinga“. Mano manymu, ji norėjo pasakyti, kad taip elgtis su Jahmosu tikrai pavojinga. Prisimink, jog kitą dieną Sobekas susirgo. Visi manė, kad jis apsinuodijo maistu, bet man rodosi, kad tavo motina žinojo, koks siaubingas įniršis slypi jos švelnaus, nuolankaus Jahmoso širdyje, ir bijojo, jog vieną dieną jis gali prasiveržti...

Renisenb sudrebėjo.

— Nejaugi nė vienas žmogus pasaulyje nėra toks, koks atrodo?

— Kodėl gi ne? — nusišypsojo Horis. — Pavyzdžiui, Kamenis ir aš esame tokie, kokie esame. Kamenis ir aš...

Paskutinius žodžius jis ištarė pabrėžtinai, ir Renisenb staiga suvokė, jog jos laukia svarbiausias gyvenime pasirinkimas.

— Mes abu tave mylime, Renisenb, — tęsė Horis. — Tikriausiai tu tai žinai.

— Ir nepaisant to, — lėtai prakalbo Renisenb, — tu leidai ruoštis mano vedyboms ir nieko nepasakei... Nė vieno vienintelio žodžio.

— Tik dėl tavo saugumo taip elgiausi. Esą irgi buvo tokios pačios nuomonės. Aš turėjau atrodyti abejingas ir likti nuošalyje, kad galėčiau nuolat stebėti Jahmosą ir nesukelti jo priešiškumo, — pasakė Horis ir nuoširdžiai pridūrė: — Suprask, Renisenb, kad daugelį metų Jahmosas buvo mano draugas, kurį tikrai nuoširdžiai mylėjau. Aš raginau jūsų tėvą padaryti jį dalininku ir suteikti valdžią, kurios jis taip troško. Tačiau man nepavyko. Visa tai Jahmosas gavo pernelyg vėlai. Ir nors buvau įsitikinęs, jog Nofret nužudė Jahmosas, stengiausi tuo netikėti. Netgi radau daugybę pateisinimų jo poelgiui, nes Jahmosas, mano nelaimingas, iškankintas draugas, man buvo labai brangus. Paskui mirė Sobekas, Ipis ir galiausiai Esą... Tuomet aš supratau, jog Jahmoso širdyje neliko gėrio ir jį visiškai užvaldė blogis. Todėl Jahmosas mirė nuo mano rankos — greitai ir beveik neskausmingai.

— Bet mirtis visada lieka mirtis.

— Ne, Renisenb. Tavęs laukia ne mirtis, o gyvenimas. Su kuo nugyvensi šį gyvenimą? Su Kameniu ar su manimi?