Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Kait kalbėjo su akivaizdžia panieka, o jos negražus veidas persimainė. Renisenb išsigando. „Kait stipri, — mąstė ji. — Kait kvaila, bet labai patenkinta savimi. Ji niekina vyrus ir jų nekenčia. Aš jau seniai turėjau tai suprasti. Juk vieną kartą jau įsitikinau, kokia grėsminga ji gali būti... Taip, Kait stipri...“

Netikėtai Renisenb žvilgsnis nukrypo į Kait rankas. Stiprios, raumeningos rankos maigė molį. Stebėdama tai, Renisenb pagalvojo apie Ipį ir stiprias rankas, kurios negailestingai laikė jo galvą vandenyje. Taip, Kait rankos būtų galėjusios tai padaryti...

Mažoji Ank, nukritusi ant dygaus augalo, garsiai pravirko. Kait metėsi prie mergaitės, pakėlė ją ir, prispaudusi prie krūtinės, ėmė tyliai dainuoti. Jos veide švietė meilė ir švelnumas.

— Kas atsitiko? — Iš portiko išbėgo Henet. — Vaikas rėkė taip garsiai, kad aš pamaniau...

Nusivylusi ji nutilo, o šlykštus, piktdžiugiškas veidas ištįso — nėra naujos nelaimės.

Renisenb iš pradžių pažvelgė į Kait, o paskui į Henet. Viename veide degė neapykanta, kitame spindėjo meilė. Įdomu, kuri baisesnė? III

— Jahmosai, saugokis Kait.

— Kait? — nustebo Jahmosas. — Brangioji Renisenb...

— Sakau tau — ji pavojinga.

— Mūsų ramioji Kait? Ji visuomet tokia romi, nuolanki, nors ir nelabai protinga...

— Ji nėra nei romi, nei nuolanki, — pertraukė jį Renisenb. — Aš jos bijau, Jahmosai. Noriu, kad ir tu pasisaugotum Kait.

— Kait? — jis vis dar negalėjo patikėti. — Negaliu įsivaizduoti jos, sėjančios aplinkui mirtį. Tam Kait paprasčiausiai neužtektų proto.

— Nemanau, kad tam reikia didelio proto. Pakanka išmanyti apie nuodus. Juk žinai, kad kai kurios šeimos puikiai apie juos nusimano. Tas žinias motinos perduoda savo dukroms. Yra moterų, kurios gamina viralus iš nuodingų žolių. Galbūt ir Kait tai išmano. Juk kai suserga jos vaikai, ji pati gamina vaistus.

— Teisybė, — susimąstęs tarė Jahmosas.

— Henet irgi nėra geras žmogus, — tęsė Renisenb.

— Henet? O, taip. Mes jos niekada nemėgom. Tiesą sakant, jeigu tėvas jos negintų...

— Tėvas klysta.

— Visai galimas daiktas, — pritarė Jahmosas ir sausai pridūrė: — Ji tiesiog pataikauja.

Renisenb su nuostaba žvelgė į brolį. Ji niekada nebuvo girdėjusi, kad Jahmosas ką nors blogo pasakytų apie Imhotepą. Jis visuomet tėvui jautė pagarbią baimę. Renisenb suprato, kad Jahmosas pamažu tampa šeimos galva. Per keletą savaičių Imhotepas labai paseno. Jis jau nesugebėjo nei įsakinėti, nei ką nors spręsti. Tėvas valandų valandas spoksodavo į vieną tašką, jo akys apsiblausė, o žvilgsnis tapo bereikšmis. Kartais Imhotepas net nesuprasdavo, kas jam sakoma.

— Manai, kad ji... — Renisenb nutilo, apsižvalgė, o paskui tęsė: — Manai, kad tai ji...

Jahmosas čiupo ją už rankos.

— Tyliau, Renisenb. Apie tai geriau ne tik nekalbėti, bet ir nesišnabždėti.

— Vadinasi, tu taip pat manai...

— Dabar nieko nešnekėk, — švelniai, bet primygtinai pakartojo Jahmosas. — Mes ką nors sugalvosime.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Antras vasaros mėnuo, septyniolikta diena

Kitą dieną vyko jauno mėnulio šventė. Imhotepas buvo priverstas pakilti į kapvietę, kad paaukotų atnašas. Jahmosas maldavo tėvą šį kartą tai palikti jam, tačiau Imhotepas užsispyręs laikėsi savo. Su buvusiu pasipūtimu, kuris dabar buvo panašus į apgailėtiną parodiją, jis sumurmėjo:

— Iš kur aš galiu žinoti, kad viskas bus padaryta taip, kaip pridera? Ar aš kada nors vengiau savo pareigų? Ar aš neaprūpinau ir neišlaikiau jūsų visų? — staiga jis nutilo. — Visų? Visų?.. Ak taip, aš pamiršau... Du mano šaunūs sūnūs — gražuolis Sobekas ir protingasis, mylimasis Ipis jau paliko mane. Jahmosai ir Renisenb, mano brangūs vaikai, jūs vis dar su manim, tačiau ar ilgam?.. Kas žino, ar ilgam?..

— Tikėkimės, kad ilgam, — pasakė Jahmosas.

Jis kalbėjo garsiau, nei įprastai, tarsi kreipdamasis į kurčią žmogų.

— A? Ką? — Imhotepas atrodė kaip nesavas, o paskui netikėtai pridūrė: — Tai priklauso nuo Henet, ar ne? Taip, tai priklauso nuo Henet.

Jahmosas ir Renisenb susižvalgė.

— Aš nesuprantu tavęs, tėve, — tyliai, bet aiškiai tarė Renisenb.

Imhotepas kažką sumurmėjo, tačiau jie neišgirdo. Paskui, žvelgdamas priešais save blausiomis, bereikšmėmis akimis, garsiai pasakė:

— Henet supranta mane. Visuomet suprasdavo. Ji žino, kokios svarbios mano pareigos, kokios svarbios... Taip, svarbios... O man visi atsimoka vien nedėkingumu... Štai ir atpildas. Gal taip ir turi būti. Toks elgesys nusipelno bausmės. Henet visuomet buvo kukli, nuolanki ir ištikima. Jai turi būti atlyginta...

Sukaupęs paskutines jėgas, Imhotepas išdidžiai tarė:

— Tu supratai mane, Jahmosai? Henet turi teisę reikalauti visko, ko tik panorės. Reikia vykdyti jos valią!

— Bet kodėl, tėve?

— Todėl, kad aš taip noriu. Jeigu pildysime kiekvieną Henet norą, mūsų namus paliks mirtis...

Jis reikšmingai palingavo galvą ir nuėjo. Jahmosas ir Renisenb su nuostaba ir baime žvelgė vienas į kitą.

— Ką visa tai reiškia, Jahmosai?

— Nežinau, Renisenb. Kartais man atrodo, kad tėvas jau nebesuvokia, ką daro ar kalba...

— Ko gero, taip ir yra. Tačiau Henet, mano manymu, labai gerai žino, ką daro ir kalba. Tik prieš keletą dienų ji man pareiškė, kad labai greitai mūsų namuose vadovaus ji.

Jie vėl pažvelgė vienas į kitą. Jahmosas padėjo ranką Renisenb ant peties.

— Nesipyk su ja. Tu nemoki slėpti savo jausmų. Girdėjai, ką sakė tėvas? Jeigu Henet norai bus pildomi, mūsų namus paliks mirtis... II

Henet tupėjo viename iš sandėlių ir skaičiavo paklodes. Jos buvo labai senos, todėl, pastebėjusi ant vienos iš jų atžymą, paėmė apžiūrėti iš arčiau.

— Ašajet, — sumurmėjo ji. — Ašajet paklodės. Čia pažymėti ir metai, kai mes atvykome... Nuo to laiko praėjo daug metų. Įdomu, ar tu, Ašajet, žinai, kam naudojamos tavo paklodės?

Ji sukikeno, bet tuoj pat krūptelėjo ir nutilo, nes už nugaros išgirdo kažkieno žingsnius. Ji atsigręžė. Priešais stovėjo Jahmosas.

— Ką darai, Henet?

— Balzamuotojams reikia daugiau tvarsčių. Jie ir taip sunaudojo daugybę drobės ritinių. Vien vakar jiems prireikė keturių šimtų uolekčių27. Toms laidotuvėms išvaistoma baisiai daug drobės! Reikia panaudoti šias senas paklodes. Jos geros kokybės ir nelabai sudėvėtos. Jahmosai, šios paklodės priklausė tavo motinai. Taip, tavo motinai...

— O kas leido tau jas imti?

Henet nusijuokė.

— Imhotepas sakė, kad galiu tvarkytis, kaip tik noriu, neklausdama niekieno leidimo. Jis pasitiki vargše senąja Henet. Žino, kad ji viską padarys taip, kaip reikia. Šiuose namuose aš jau seniai rūpinuosi daugeliu dalykų. Manau... jog dabar... man bus atlyginta!

— Regis, taip, Henet, — švelniai pasakė Jahmosas. — Tėvas sakė... jog viskas priklauso nuo tavęs.

— Jis taip sakė? Ką gi, malonu girdėti. Bet tu, Jahmosai tikriausiai taip nemanai?

— Na, nesu tuo tikras, — Jahmoso balsas vis dar buvo švelnus, tačiau jis nenuleido nuo Henet akių.

— Verčiau sutik su tėvu, Jahmosai. Juk mes daugiau nenorime... nemalonumų, ar ne?

— Aš nesuprantu tavęs. Nori pasakyti, kad mes nenorime daugiau mirčių?

— Ne, mirčių bus daugiau, Jahmosai. O taip...

— Ir kas gi bus kita auka, Henet?

— Kodėl tu manai, kad aš tai turėčiau žinoti?

— Man atrodo, kad tu daug ką žinai. Pavyzdžiui, jau prieš keletą dienų žinojai, kad mirs Ipis... Tu labai protinga.