Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

Henet užrietė nosį.

— O tu tik dabar tai supratai? Pakaks man apsimetinėti vargšele, kvailele Henet. Aš viską žinau.

— Ką tu žinai, Henet?

Henet balsas pasikeitė. Dabar jis tapo žemas ir aštrus.

— Aš žinau, kad šiuose namuose pagaliau galiu daryti tai, ką noriu. Ir niekas man nesutrukdys. Imhotepas jau priklauso nuo manęs. Ir tu, Jahmosai, būsi toks pat.

— O Renisenb?

Henet piktdžiugiškai su pasitenkinimu nusijuokė.

— Renisenb greitai čia nebebus.

— Manai, kad dabar mirs Renisenb?

— O kaip tu, Jahmosai, manai?

— Noriu išgirsti, ką tu pasakysi.

— Gal aš norėjau pasakyti tik tiek, kad Renisenb ištekės... ir išvyks.

— Ką iš tiesų norėjai pasakyti, Henet?

Henet sukikeno.

— Vieną kartą Esą sakė, kad mano liežuvis pavojingas. Gal ir taip! — siūbuodama ant kulnų, Henet vėl čaižiai nusijuoke. — Na, Jahmosai, ką pasakysi? Ar aš pagaliau turiu teisę tvarkytis šiuose namuose taip, kaip noriu?

Prieš atsakydamas, Jahmosas akimirką ją stebėjo.

— Taip, Henet. Esi tokia protinga, kad gali tvarkytis, kaip tik nori.

Jis atsisuko pasitikti Horį, kuris ėjo iš didžiosios salės.

— Štai kur tu, Jahmosai! Imhotepas laukia tavęs. Metas eiti į kapvietę.

Jahmosas linktelėjo.

— Einu, — tarė jis ir tyliai pridūrė: — Hori, man regis, Henet kuoktelėjo. Ji tikrai apsėsta piktųjų dvasių. Aš pradedu tikėti, jog būtent ji yra visų nelaimių kaltininkė.

Horis akimirką patylėjo, o paskui ramiai pasakė:

— Ji keistuolė, o, be to, ir pikta.

— Hori, — dar tyliau prakalbo Jahmosas, — man regis, Renisenb gresia pavojus.

— Nuo Henet?

— Taip. Ji ką tik man leido suprasti, jog Renisenb gali būti kita...

— Nejaugi turėsiu laukti jūsų visą dieną? — pasigirdo irzlus Imhotepo balsas. — Ką tai reiškia? Niekas daugiau manęs nebepaiso. Niekas nesupranta, kaip aš kenčiu. Kur Henet? Tik Henet mane supranta.

Iš sandėlio atsklido veriantis, pergalingas Henet juokas.

— Girdi, Jahmosai? Henet! Henet čia šeimininkė!

— Taip, Henet, suprantu, — ramiai atsakė Jahmosas. — Dabar tu galinga. Tu, mano tėvas ir aš — mes trise...

Horis išėjo pasitikti Imhotepo, o Jahmosas dar keletą žodžių tarė Henet. Ta pritariamai linktelėjo galva. Sudžiūvusiame Henet veide švietė pikta, pergalinga šypsenėlė.

Atsiprašęs už pavėlavimą, Jahmosas prisijungė prie Horio ir Imhotepo. Trys vyrai drauge pakilo į kapvietę. III

Diena Renisenb slinko labai lėtai. Ji nenustygo vietoje: vaikščiojo iš namo į portiką ir atgal, eidavo prie tvenkinio ir vėl grįždavo į namus.

Vidurdienį grįžo Imhotepas. Suvalgęs jam atneštą maistą, jis išėjo į portiką. Renisenb nuėjo kartu. Ji sėdėjo, rankomis apkabinusi kelius, ir retkarčiais žvilgčiojo į tėvą. Jis atrodė vis dar taip pat sutrikęs, o veidas buvo bereikšmis. Imhotepas beveik nekalbėjo, tik kelis kartus sunkiai atsiduso.

Staiga atsigavęs, paprašė pakviesti Henet. Tačiau tuo metu Henet namie nebuvo — ji nešė drobę balzamuotojams.

Renisenb paklausė tėvo, kur Horis ir Jahmosas.

— Horis išėjo į tolimuosius linų laukus. Ten reikia kai ką paskaičiuoti. O Jahmosas laukuose, netoli nuo čia. Dabar jam tenka daryti viską vienam... Po to, kai nebeliko Sobeko ir Ipio... Mano berniukų — mano gražiųjų berniukų...

Renisenb pamėgino jį išblaškyti.

— O ar Kamenis negali prižiūrėti darbininkų?

— Kamenis? O kas jis toks, tas Kamenis? Aš neturiu sūnaus tokiu vardu.

— Kamenis yra raštininkas. Jis bus mano vyras.

Imhotepas įsispoksojo į dukterį.

— Tavo vyras, Renisenb? Bet juk tu išteki už Kėjaus.

Ji atsiduso, tačiau daugiau nieko nesakė. Atrodė žiauru grąžinti jį į dabartį. Po kurio laiko jis staiga atsipeikėjo ir sušuko:

— Žinoma, Kamenis! Jis nuėjo į alaus daryklą duoti nurodymų prižiūrėtojui. Reikia ir man ten eiti.

Jis nužingsniavo, kažką murmėdamas sau po nosimi. Tėvas vėl atrodė pasitikintis savimi, kaip ir anksčiau. Renisenb netgi pralinksmėjo. „Gal šis proto užtemimas buvo laikinas“, — pagalvojo ji ir apsidairė. Tyla, kuri viešpatavo name ir kieme, pasirodė pranašaujanti kažką negero. Vaikai žaidė tolimajame tvenkinio krante. Kait su jais nebuvo, ir Renisenb spėliojo, ką ši dabar galėtų veikti.

Į portiką išėjo Henet. Ji apsižvalgė, prisiartino prie Renisenb ir nuolankiai, kaip anksčiau, pasakė:

— Vis laukiau, kol liksi viena, Renisenb.

— Kodėl, Henet?

Henet tyliai pasakė:

— Turiu žinių nuo Horio.

— Ir ką jis tau sakė? — smalsiai paklausė Renisenb.

— Jis prašė, kad tu ateitum į kapvietę.

— Dabar?

— Ne. Jis sakė, kad nueitum ten, likus valandai iki saulėlydžio. Jeigu jis dar nebus atėjęs, prašė, kad palauktum. Sakė, kad tai svarbu.

Henet patylėjo, o paskui pridūrė:

— Jis liepė palaukti, kol liksi viena... Kad niekas nenugirstų.

Tai pasakiusi, Henet nuėjo.

Renisenb tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Ją džiugino mintis, jog eis ten, kur viešpatauja taika ir ramybė, kad pamatys Horį ir galės laisvai su juo pasikalbėti. Tik nustebo, kad jis šią žinią patikėjo Henet. Tačiau nors Henet ir buvo pikčiurna, žinią ji vis dėlto perdavė. „Ir kodėl aš visą laiką bijau Henet? — pagalvojo Renisenb. — Juk aš stipresnė už ją.“

Moteris išdidžiai atsitiesė. Ji jautėsi jauna, pasitikinti savimi ir energinga... IV

Perdavusi žinią Renisenb, Henet vėl grįžo į baltinių sandėlį. Patyliukais juokdamasi, ji palinko virš netvarkingai sumestų paklodžių.

— Greitai jūsų reikės dar daugiau, — linksmai kreipėsi ji į drobes. — Girdi, Ašajet? Dabar aš čia šeimininkė ir sakau, kad tavo drobės virs tvarsčiais dar vienam kūnui. Kieno bus tai kūnas — kaip tu manai? Chi, chi! Ne kažin ką galėjai jiems padėti, ar ne? Tu ir tavo motinos brolis, provincijos valdytojas! Teisingumas? Kokį teisingumą gali vykdyti šiame pasaulyje? Atsakyk man!

Už drobės ryšulių kažkas sujudėjo. Henet pasisuko. Staiga kažkas užmetė ant jos didžiulę drobės atraižą. Negailestingos rankos suko ir suko audeklą aplink jos kūną, tvarsty damos ją tarsi mumiją, kol Henet liovėsi kovoti...

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Antras vasaros mėnuo, septyniolikta diena

Paskendusi prisiminimuose, Renisenb sėdėjo prie įėjimo į grotą ir žiūrėjo į Nilą. Jai atrodė, kad prabėgo labai daug laiko nuo tada, kai ji, ką tik grįžusi į tėvo namus, pirmą kartą čia sėdėjo. Tada ji linksmai pareiškė, jog niekas nepasikeitė, kad namuose viskas liko taip pat, kaip ir prieš aštuonerius metus. Ji prisiminė Horio žodžius, kad ji nėra ta pati Renisenb, kuri išvyko su Kėjumi. Ji nė kiek neabejodama atsakė, jog greitai bus vėl ta pati Renisenb. Tada Horis ėmė kalbėti apie vidinius pasikeitimus, apie sugedimą, kurio nematyti iš išorės. Dabar ji suprato, ką Horis turėjo omenyje. Jis mėgino parengti Renisenb. O ši buvo tokia akla, taip lengvabūdiškai vertino žmones tik pagal išorę. Tik atvykus Nofret, jai atsivėrė akys... Taip, tik atvykus Nofret. Viskas prasidėjo nuo jos. Su Nofret į namus atėjo mirtis... Nesvarbu, ar pati Nofret buvo blogio įsikūnijimas, ar ne, ji tikrai į namus atnešė blogį... Ir tas blogis vis dar gyvena tarp jų.

Paskutinį kartą Renisenb pamėgino įtikinti save, jog dėl visų nelaimių kalta Nofret dvasia... Blogį sėjo mirusi Nofret... Arba gyva Henet... Nekenčiama, padlaižaujanti, pataikaujanti Henet...

Renisenb sudrebėjo, nusipurtė ir lėtai atsistojo. Ilgiau laukti Horio ji nebegalėjo. Saulė jau buvo arti laidos. Kodėl gi jis neatėjo?