Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

„Taip, — pagalvojo Renisenb, — tai svarbiausia...“ Ji pažvelgė į Kamenį. Jis stovėjo šiek tiek pakreipęs galvą, nutaisęs maldaujamą miną savo linksmame, pasitikinčiame veide ir atrodė labai jaunas. „Jis teisus, — pamanė Renisenb. — Nofret jau mirė, o mes gyvi. Dabar aš suprantu, kodėl ji manęs taip nekentė. Gaila, kad Nofret taip kentėjo, tačiau tai ne mano kaltė. Ir Kamenis nekaltas, jog pamilo mane, o ne ją. Kartais taip atsitinka.“

Teti, kuri žaidė ant upės kranto, priėjo ir ėmė traukti motiną už rankos.

— Mama, ar mes greitai eisime namo?

Renisenb giliai atsiduso.

— Taip, — pasakė ji, — einam namo.

Jie patraukė namų link. Teti bėgo priešakyje. Kamenis patenkintas atsiduso.

— Tu tiek pat kilni, kiek ir graži, Renisenb. Ar mūsų santykiai tokie pat geri, kaip ir anksčiau?

— Taip, Kameni, geri.

— Ten, ant upės, aš buvau labai laimingas. O tu, Renisenb, ar taip pat buvai laiminga?

— Taip, aš buvau laiminga.

— Tačiau atrodė, jog tavo mintys skraido kažkur labai toli. Norėčiau, kad galvotum apie mane.

— Aš ir galvojau apie tave.

Jis paėmė jos ranką ir moteris jos neištraukė. Tada Kamenis tyliai uždainavo:

„Mano sesuo panaši į persikų medį...“

Jis pajuto, kaip sudrebėjo Renisenb ranka, išgirdo, kaip ji ėmė tankiau alsuoti, ir pagaliau pasijuto laimingas. III

Renisenb į savo kambarį pasikvietė Henet.

Henet įbėgo ir staiga sustojo kaip įbesta, pamačiusi, jog Renisenb stovi šalia papuošalų dėžutės ir rankoje laiko perlaužtą amuletą. Jos veidas buvo rūstus ir piktas.

— Tai tu padėjai šią papuošalų dėžutę mano kambaryje, ar ne, Henet? Norėjai, kad rasčiau šį amuletą. Norėjai, jog vieną dieną aš...

— Sužinotum, kas turi kitą jo dalį? Matau, kad jau sužinojai. Žinoti visuomet ne pro šalį, ar ne, Renisenb? — Henet piktdžiugiškai nusijuokė.

— Norėjai, kad tai mane įskaudintų, — pasakė Renisenb, degdama pykčiu. — Tau patinka skaudinti žmones, ar ne, Henet? Niekuomet nesakai tiesiai. Išlauki tinkamo momento ir smogi. Tu nekenti mūsų visų, ar ne? Visuomet nekentei...

— Kokius baisius dalykus tu kalbi, Renisenb! Esu tikra, kad tu taip negalvoji!

Tačiau dabar Henet neverkšleno. Jos balse buvo girdėti slaptas džiūgavimas.

— Norėjai sukiršinti mane ir Kamenį. Kaip matai, tau nepavyko.

— Tu labai gera ir atlaidi, Renisenb. Visiškai nepanaši į Nofret, ar ne?

— Nekalbėkime apie Nofret.

— Taip, galime ir nekalbėti. Kamenis tiek pat laimingas, kiek ir gražus, ar ne? Noriu pasakyti, jam pasisekė — Nofret mirė pačiu laiku. Ta moteris galėjo pridaryti daugybę nemalonumų, nuteikti prieš jį tavo tėvą. Jai nebūtų patikę, jeigu Kamenis vestų tave. Ne, tikrai nebūtų patikę... Tiesą sakant, ji būtų radusi būdą, kaip jums sutrukdyti. Nė kiek tuo neabejoju.

Renisenb žvelgė į ją su didžiule neapykanta.

— Koks nuodingas tavo liežuvis, Henet. Gelia kaip skorpionas. Tačiau tau nepavyks manęs įskaudinti.

— Tikriausiai esi iki ausų įsimylėjusi. Tikra tiesa, Kamenis gražus jaunuolis ir moka dainuoti labai gražias meilės dainas. Tokie kaip jis visuomet gauna tai, ko nori. Tikrai nuoširdžiai juo gėriuosi. Kamenis visada atrodo toks paprastas ir atviras.

— Ką nori pasakyti, Henet?

— Tik tai, kad žaviuosi Kameniu. Esu tikra, jog jis yra paprastas ir atviras, o ne dedasi toks esąs. Kaip visa tai panašu į vieną iš tų istorijų, kurias turguose pasakoja pasakininkai. Vargšas jaunas raštininkas veda šeimininko dukrą, gauna palikimą ir laimingai gyvena. Tiesiog nuostabu, kaip sekasi gražiems jaunuoliams!

— Aš neklydau, — pasakė Renisenb. — Tu iš tikrųjų mūsų nekenti.

— Kaip gali taip kalbėti, Renisenb, žinodama, kad po tavo motinos mirties aš taip sunkiai dirbau visų jūsų labui? — aimanavo Henet, tačiau vietoj įprasto verkšlenimo jos balse vis dar girdėjosi slaptas džiūgavimas.

Renisenb vėl pažvelgė į papuošalų dėžutę ir staiga į galvą šovė dar viena mintis.

— Tai tu padėjai vėrinį su auksiniais liūtais į šią dėžutę. Nesigink, Henet. Aš tai žinau.

Piktdžiugiškas Henet triumfas iškart išgaravo. Dabar ji atrodė išsigandusi.

— Buvau priversta tai padaryti, Renisenb. Aš bijojau...

— Ko tu bijojai?

Henet priėjo arčiau ir sušnabždėjo:

— Vėrinį prieš pat mirtį man davė Nofret. Ji man padovanojo keletą papuošalų. Nofret visuomet buvo labai dosni.

— Neblogai tau mokėjo, ar ne?

— Nereikia taip kalbėti, Renisenb. Aš tau viską papasakosiu. Ji man padovanojo vėrinį su auksiniais liūtais, ametisto sagtį ir dar keletą dalykėlių. O paskui, kai piemuo papasakojo, jog matė moterį su tuo vėriniu, aš išsigandau. Juk visi galėjo pamanyti, kad tai aš užnuodijau Jahmoso vyną. Todėl padėjau vėrinį į dėžutę.

— Ar tai tiesa, Henet? Ar kada nors sakai tiesą?

— Prisiekiu, jog tai tiesa, Renisenb. Aš bijojau...

Renisenb smalsiai pažvelgė į ją.

— Tu drebi, Henet. Panašu, kad dar ir dabar bijai.

— Taip, bijau... Tam yra priežastis.

— Kokia? Pasakyk.

Henet apsilaižė plonas savo lūpas ir apsidairė, o kai atsigręžė į Renisenb, ji buvo panaši į kampan užspeistą žvėrį.

— Pasakyk, — pakartojo Renisenb.

Henet papurtė galvą ir nelabai tvirtu balsu pasakė:

— Neturiu ko pasakyti.

— Tu per daug žinai, Henet. Visuomet žinojai per daug. Tau tai patikdavo, bet dabar daug žinoti pavojinga. Argi ne taip?

Henet vėl papurtė galvą ir piktai nusijuokė.

— Palauk, Renisenb. Ateis ta diena, kai šiuose namuose vadovausiu aš. Palauk, ir pamatysi.

Renisenb pajuto, kaip viduje kyla pyktis, bet susitvardė ir ramiai pasakė:

— Manęs tu nenuskriausi, Henet. Mano motina to neleis.

Henet veidas pasikeitė, akys piktai sužibėjo.

— Aš nekenčiau tavo motinos, — pasakė ji. — Visą gyvenimą nekenčiau... Ir tavęs, turinčios jos akis, balsą, grožį, išdidumą... Aš nekenčiu tavęs, Renisenb.

Renisenb nusijuokė.

— Pagaliau aš priverčiau tave prisipažinti!

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Antras vasaros mėnuo, penkiolikta diena

Senoji Esą sunkiai įsiūbavo į savo kambarį. Ji buvo sutrikusi ir labai išvargusi., Amžius daro savo“, — pagalvojo ji. Iki šiol jai buvo tekę pajusti tik fizinį nuovargį, bet dvasia ji buvo stipri. Tačiau dabar turėjo pripažinti, jog protinė įtampa ėmė sekinti fizines jėgas.

Nors dabar ji žinojo, iš kur kyla pavojus, tačiau negalėjo atsipalaiduoti. Netgi priešingai — ji kaip niekad anksčiau turėjo saugotis, nes tyčia atkreipė į save dėmesį. Įrodymai, įrodymai... Jai žūtbūt reikia gauti įrodymų... Tačiau kaip?

Tik dabar Esą suvokė, jog amžius kliudo. Ji pernelyg pavargusi, kad galėtų ką nors sugalvoti. Dabar ji galėjo tik gintis: likti budri ir saugotis, nes žudikas — dėl to ji nė kiek neabejojo — vėl pasirengęs žudyti.

Ne, ji neketina tapti kita auka. Moteris buvo įsitikinusi, kad vėl bus panaudoti nuodai. Smurtinė mirtis neįmanoma, nes ji nuolatos apsupta tarnų. Taigi belieka nuodai, nuo kurių galima apsisaugoti. Maistą turės ruošti ir nešti Renisenb. Vyno stovas ir ąsotis jau atnešti į jos kambarį. Vergei paragavus vyno, Esą laukė dar dvidešimt keturias valandas, kad įsitikintų, jog jis neužnuodytas. Esą privertė Renisenb valgyti ir gerti drauge su ja, nors kol kas dėl Renisenb galima nesijaudinti, o gal ir visai nereikės jaudintis. Tačiau niekas negali būti tuo tikras.

Protarpiais ji sėdėjo nejudėdama, stebėdama, kaip mažoji vergė krakmolija ir lygina jos drobinių drabužių klostes arba iš naujo veria karolius bei apyrankes, ir iš lėto sukdama savo pavargusias smegenis, kaip įrodyti tiesą. Šį vakarą Esą buvo ypač pavargusi. Imhotepo prašymu jai teko aptarti Renisenb vedybas.