Агата Кристи - Paskui ateina mirtis

— Aš nieko nežinau, — pasakė ji. — Ką gi galėčiau žinoti?

— Būtent tai mes ir norime iš tavęs išgirsti, — vėl prašneko Horis.

Henet gūžtelėjo pečiais.

— Aš tiesiog plepėjau, nieko neturėdama omenyje.

— Aš pakartosiu tavo žodžius, — tarė Esą. — Tu pasakei, kad mes visi tave niekiname, tačiau tu žinai beveik viską, kas vyksta šiuose namuose, ir matai daug daugiau, nei tie, kurie mano esą protingi. Tuomet tu pasakei štai ką: kai Horis susitinka tave Jis žiūri į tave taip, tarsi tavęs nebūtų, tarsi matytų ne tave, o kažką tau už nugaros, nors iš tikrųjų ten nieko nėra.

— Jis visuomet taip žiūri, — niūriu balsu pripažino Henet. — Tarsi aš būčiau vabalas ar tuščia vieta.

— Šią frazę aš įsiminiau: „Kažką tau už nugaros, nors iš tiesų ten nieko nėra“, — lėtai pakartojo Esą. — Ir dar Henet pasakė: „Geriau jis būtų žiūrėjęs į mane“, o paskui pradėjo kalbėti apie Satipi... Taip, apie Satipi. Apie tai, kokia protinga ji save laikė. O kurgi Satipi dabar?..

Esą apžvelgė susirinkusiuosius.

— Ar jums tai nieko neprimena? Pagalvokite apie Satipi, kuri mirė... Ir prisiminkite, kad reikia žiūrėti į žmogų, o ne į tai, ko iš tikrųjų nėra...

Akimirką viešpatavo mirtina tyla, o po to Henet suriko. Jos riksmas buvo kupinas didžiulio siaubo.

— Aš nenorėjau... Išgelbėk mane, šeimininke... — nerišliai šaukė ji. — Neleisk jai... Aš nieko nesakiau, nieko.

Iki tol šiaip taip valdęsis Imhotepas pratrūko pykčiu.

— Tai nedovanotina, — užriko jis. — Aš neleisiu gąsdinti ir kaltinti šios vargšės moteriškės. Kuo tu ją kaltini? Tavo pačios žodžiais — visiškai niekuo.

— Tėvas teisus, — neįprastai drąsiai prisijungė Jahmosas. — Jeigu gali kuo nors apkaltinti Henet, tuomet sakyk.

— Aš jos nekaltinu, — sunkiai ištarė Esą.

Ji pasirėmė ant lazdos ir susigūžė.

— Esą nekaltina tavęs dėl nelaimių, ištikusių mūsų namus, — valdingai kreipėsi Jahmosas į Henet. — Bet jeigu teisingai supratau, ji mano, jog tu kažką nuo mūsų slepi. Todėl, Henet, jei ką nors žinai apie Horį ar kokį kitą asmenį, dabar pats metas pasakyti. Čia, mūsų visų akivaizdoje. Ką tu žinai?

Henet papurtė galvą.

— Nieko.

— Esi tikra, jog sakai tiesą, Henet? Žinojimas pavojingas.

— Aš nieko nežinau. Prisiekiu devyniais Eneados dievais, deive Maat ir netgi pačiu Ra.

Henet drebėjo. Jos balse daugiau nesigirdėjo įprastos dejonės. Dabar jame skambėjo baimė. Esą giliai atsiduso ir visai sulinko.

— Nuveskite mane į mano kambarį, — sumurmėjo ji.

Horis ir Renisenb prišoko prie jos.

— Tegul man padeda Horis, — tarė Esą. — O tu, Renisenb, pasilik čia.

Pasirėmusi į Horį, ji išėjo iš didžiosios salės ir, pastebėjusi jo rūstų bei liūdną veidą, sušnabždėjo:

— Na, ką pasakysi, Hori?

— Pasielgei neprotingai, Esą. Labai neprotingai.

— Aš turėjau sužinoti.

— Taip, tačiau tu labai rizikavai.

— Suprantu. Vadinasi, ir tu manai tą patį?

— Aš jau seniai manau tą patį, bet neturiu net menkiausių įrodymų. Ir netgi dabar, Esą, tu neturi jokių įrodymų. Jie tiktai tavo galvoje.

— Pakanka to, jog aš žinau.

— Galbūt net per daug.

— Ką turi omenyje? Ak, taip, žinoma.

— Saugokis, Esą. Nuo šiol tau gresia pavojus.

— Mes turime veikti nedelsdami.

— Taip, bet ką galime padaryti? Reikia įrodymų.

— Suprantu.

Daugiau pasikalbėti jiems nepavyko. Prie Esos pribėgo jos mažoji vergė. Horis, liūdnas ir sutrikęs, paliko ją mergaitės globai ir išėjo.

Mažoji vergė plepėjo ir tupinėjo aplink senutę, bet pastaroji nekreipė į ją jokio dėmesio. Esą jautėsi sena ir ligotąją krėtė šaltis... Mintyse ji dar kartą išvydo veidus tų, kurie klausėsi jos kalbos. Tik viename žvilgsnyje akimirkai pasirodė baimė ir supratimas. O gal ji suklydo? Ar ji tikra tuo, ką pamatė? Galų galėjos regėjimas visai silpnas...

Taip, Esą neabejojo, kad bandymas pavyko. Išdavė net ne žvilgsnis, o staiga įsitempęs kūnas ir nežinia iš kur atsiradęs atšiaurumas. Tik vienas žmogus suprato nerišlias jos užuominas, suvokė tikrąją jų prasmę...

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Antras vasaros mėnuo, penkiolikta diena

— Dabar, kai viską tau išdėsčiau, ką atsakysi, Renisenb?

Jaunoji našlė abejodama pažvelgė į tėvą, o paskui į Jahmosą. Ji buvo sumišusi ir apstulbusi.

— Nežinau, — abejingai tarė ji.

— Kitomis aplinkybėmis, — tęsė Imhotepas, — šį reikalą būtų galima apsvarstyti neskubant. Turiu kitų giminaičių ir galėtume išrinkti tau labiausiai tinkantį vyrą. Tačiau dabar nežinome, kas mūsų laukia rytoj, — Imhotepo balsas sudrebėjo, bet jis tęsė: — Šiandien mes trys — Jahmosas, tu ir aš — susiduriame su mirtimi. Nežinia, kurį iš mūsų ji pakirs pirmiausia? Todėl privalau sutvarkyti savo reikalus. Jeigu kas nors atsitiktų Jahmosui, tau, mano dukra, reikės vyro, kuris dalintųsi palikimu ir vykdytų tas pareigas, kurių moteris negali atlikti. Kas žino, kada man lemta jus palikti? Sobeko vaikų globą savo testamentu perdaviau Horiui. Jahmosas nori, kad jeigu kas, Horis pasirūpintų ir jo vaikais. Ar ne taip, Jahmosai?

Jahmosas linktelėjo.

— Horis man visuomet buvo labai artimas. Jis tarsi šeimos narys.

— Taip, — pritarė Imhotepas. — Bet vis dėlto jis nėra šeimos narys. O Kamenis yra mūsų giminaitis. Todėl, viską apsvarsčius, šiuo metu jis tinkamiausias vyras Renisenb. Taigi ką pasakysi, Renisenb?

— Aš nežinau, — pakartojo Renisenb.

Ji jautėsi labai pavargusi.

— Juk tu sutinki, kad jis gražus ir malonus?

— O, taip.

— Tačiau nenori už jo tekėti? — atsargiai paklausė Jahmosas.

Renisenb su dėkingumu pažvelgė į brolį. Jis buvo tvirtai nusprendęs neskubinti ir neįkalbinėti daryti to, ko ji nenorėjo.

— Iš tiesų nežinau, ko noriu, — tarė ji ir paskubom tęsė: — Tai, žinoma, kvaila, tačiau šiandien aš kaip nesava. Tai... tai nuo įtampos, kurioje mes gyvename.

— Šalia Kamenio jausiesi saugi, — pasakė Imhotepas.

— O ar tu niekada negalvojai, kad Horis irgi gali būti Renisenb vyras? — paklausė Jahmosas tėvo.

— Na, tai įmanoma...

— Jo žmona mirė, kai jis buvo dar visai jaunas. Renisenb gerai Horį pažįsta ir, atrodo, jaučia simpatiją.

Kol vyrai kalbėjosi, Renisenb visa tai atrodė kaip sapnas. Jie aptarinėjo vedybų reikalus ir Jahmosas stengėsi padėti pasirinkti tą, prie kurio linko jos širdis. Tačiau Renisenb jautėsi tokia negyva, kaip medinė Teti lėlė. Ir staiga net negirdėdama, apie ką kalbama, pertraukė tėvą ir brolį:

— Aš tekėsiu už Kamenio, jeigu jūs manote, kad taip bus geriau.

Imhotepas patenkintas kažką nerišliai šūktelėjo ir išskubėjo iš kambario, o Jahmosas priėjo prie sesers ir uždėjo ranką ant peties.

— Ar tu tikrai nori šių vedybų, Renisenb? Ar būsi laiminga?

— Kodėl gi ne? Kamenis gražus, linksmas ir malonus.

— Žinau... — Jahmosas atrodė nepatenkintas ir vis dar abejojo. — Svarbiausia, kad būtum laiminga, Renisenb. Neleisk, kad tėvas tave verstų daryti tai, ko nenori. Tu juk jį pažįsti.

— O, taip. Jeigu jau jam šauna į galvą kokia nors mintis, mes visi turime paklusti.

— Nebūtinai, — tvirtai paprieštaravo Jahmosas. — Jeigu tu nesutinki, aš jam nenusileisiu.

— Ak, Jahmosai, tu juk anksčiau niekada neprieštaraudavai tėvui.

— Bet šį kartą paprieštarausiu. Jis neprivers manęs sutikti su juo. Aš to neleisiu.